Lietuvą garsinęs, dabar beveik užmirštas

Išgerti arbatos pakvietė profesoriaus įdukra

Prieš dešimtmetį pasidalyti prisiminimais apie savo įtėvį mane pakvietė garbaus amžiaus ponia Jonė, dabar jau iškeliavusi į amžinybę. Daugiau kaip penkis dešimtmečius gydytoja išdirbusi Jonė Gadliauskaitė sakė besididžiuojanti išsaugojusi įtėvio ranka vos du mėnesiai prieš mirtį rašytą jo autobiografiją ir sutiko ištesėti man duotą pažadą - atsakyti į dominančius klausimus. Autobiografija rašyta rusų kalba, nes parašytą lietuviškai vertėjai vis tiek turėdavo išversti į rusų kalbą, nes mokančių rusiškai dėstytojų tuometiniame universitete buvo palyginti nedaug. Prof. P.Raudonikiui, nors ir sulaukusiam 80 metų, tai buvo nesunku, nes jis mokslus krimto Maskvoje, ten pergyveno ir Spalio revoliuciją. „Tokias autobiografijas tais laikais reikėdavo rašyti kas pusę metų. Neaišku, kokiais tikslais, bet to iki Stalino mirties buvo reikalaujama ne tik iš universiteto profesorių, dėstytojų, bet ir iš eilinių gydytojų. O įtėvio ranka rašyta autobiografija štai tokia“, - sakė ją rodydama gydytoja.

„Gimiau 1869 m. Kavarsko miestelyje, Kauno gubernijoje, valstiečių žemdirbių šeimoje. Motina mirė, kai man buvo dveji, tėvas - kai man buvo septyneri metai. Augau dviejų suaugusių brolių ir paauglės sesers šeimoje. Nuo penkerių metų man teko, kiek leido jėgos, padėti ūkyje. Būdamas devynerių metų baigiau liaudies mokyklą. Teisėtas mokyklos mokytojas įkalbėjo mano brolius ir seserį suteikti man galimybę mokytis toliau. Iš neįsivaizduojamai skurdžių lėšų buvau pasiųstas į Kuršą, į privačią mokyklą. Ten mane parengė stojimui į Liepojos gimnaziją, čia viskas buvo dėstoma vokiečių kalba. Baigti gimnaziją neužteko lėšų. Kad išgyvenčiau, viskuo teko rūpintis pačiam.

Po ilgų vargų ir blaškymosi pradėjau mokytis privačioje vaistinėje Kaune. Įgijęs mokomąjį stažą, studijavau farmacijos teoriją, Maskvos universiteto Medicinos fakultete laikiau egzaminus vaistininko padėjėjo vardui gauti. Gavus šį vardą man buvo suteikta galimybė pasinaudoti išskirtine teise ieškant tarnybos. Man nusišypsojo laimė gauti tarnybą Fereino vaistinėje Maskvoje. Tai buvo stambiausia Rusijoje farmacijos firma. Aš joje dirbau laboratorijoje ir didmeniniame sandėlyje. Trečiaisiais mano tarnybos pas Fereiną metais aš buvau suimtas bute. Keletą parų praleidau policijos nuovadoje ir buvau išsiųstas į Maskvos kalėjimą ir įkalintas vienutėje. Po to buvau perduotas žandarmerijos žinion kaip politinis nusikaltėlis.

Po kelių mėnesių suėmimo mane, kaip areštuotąjį, per Smolensko gubernijos kalėjimą išsiuntė į Kauno kalėjimą. Čia mane keletą savaičių laikė vienutėje. Vėliau, po civilinio pulkininko apklausos, buvau išleistas į laisvę. Jis man nurodė, kad buvau areštuotas už tai, kad pas save saugojau keletą numerių Tilžėje, Prūsijoje, išleisto laikraščio lietuvių kalba. Reikalas tas, kad caro režimo laikais lietuviška spauda buvo uždrausta. Atgavęs laisvę aš išvažiavau į Maskvą ieškoti tarnybos, pradėjau tarnauti pirmoje pasitaikiusioje vaistinėje. Praėjus trims mėnesiams, vėl buvau areštuotas. Man paaiškino, kad vyriausybės nurodymu aš turiu mėnesį atsėdėti kalėjime, o paskui turiu būti ištremtas iš Maskvos be teisės gyventi tėvynėje dvejus metus, aš turiu būti policijos priežiūros įskaitoje. Atsėdėjęs kalėjime aš išvykau į Nižnij Novgorodą (dabar Žemasis Naugardas - aut.past.) Čia gavau tarnybos vietą vaistinėje. Po dvejų metų aš išvažiavau į Kaukazą, į Tiflisą. Čia pratarnavęs miesto vaistinėje vienerius metus, aš gavau leidimą vykti į Maskvą. Po to išvažiavau į Vokietiją, Vysbadeną, Frezonijaus laboratoriją, ir čia išėjau specialų analitikos kursą. Grįžęs į Maskvą Farmakologijos universitete (universiteto klinikose) aš gavau asistento tarnybą. Tai buvo 1906 metais. Čia pradėjau moksliškai dirbti, parašiau disertaciją ir ją apsigyniau Medicinos fakultete, man buvo suteiktas mokslinis farmacijos magistro laipsnis. Po to ruošiausi toliau dirbti mokslinį darbą. Tačiau svarbūs pasauliniai įvykiai, kaip Europos karas ir po jo kilusi Didžioji Spalio revoliucija, man suteikė galimybes pakreipti likimą kitu keliu. Maskvoje sudaryta sovietinė vyriausybė jau norėjo mane paskirti Maskvos valstybinio universiteto dėstytoju, bet tuo metu Lietuvoje žinomas revoliucionierius Kapsukas-Mickevičius, tarpininkaujant sovietinei vyriausybei, ėmėsi kurti Lietuvos Socialistinę Respubliką. Darbas prasidėjo Vilniuje, Lietuvos Respublikos sostinėje. Lietuviškoji inteligentija buvo kviečiama dalyvauti šiame darbe. Aš laikiau esant reikalinga grįžti į tėvynę ir 1919 metais aš jau buvau Vilniuje ir pradėjau dirbti socialistiniame Liaudies švietimo komisariate. Darbas netikėtai nutrūko pavasarį: lenkų karinis būrys iš Poznanės, vadovaujamas Edvard Rydz-Śmigły, po trijų dienų kovos miesto gatvėse užėmė Vilnių. Lietuvių revoliucionierius ir veikėjas Kapsukas pasitraukė į Lietuvos gilumą. Po mėnesio aš, prasibrovęs per lenkų frontą, pėsčias patraukiau į Kauną. (...)

1922 metais tuometinė Lietuvos vyriausybė, dalyvaujant inteligentijai, paskelbė, kad Kaune steigiamas lietuviškas universitetas su šešiais fakultetais. Medicinos fakultete buvo numatyta turėti Farmacijos skyrių. Man buvo pavesta organizuoti farmacijos ir farmakognozijos katedrą. Aš buvau paskirtas šių disciplinų profesoriumi. (...)

1940 metais sovietinės vyriausybės vardu GAPU (Vyriausioji vaistinių valdyba - aut. past.) man pavedė organizuoti analitinę laboratoriją farmacijos reikmėms, ir aš buvau paskirtas šios laboratorijos vedėju. 1941 metais užklupus vokiečių fašistų invazijai mano darbas nuėjo niekais. Aš buvau priverstas vėl tarnauti vaistinėje. 1945 metais sovietinės vyriausybės aš vėl buvau priimtas į Vytauto Didžiojo universitetą kaip vaistų formų bei galeno preparatų technologijos ir farmacijos organizavimo disciplinų profesorius. Šį man pavestą darbą, kiek leidžia jėgos, dirbu iki šiol.“

Prof. P.Raudonikis

1950 m. rugsėjis

Raudonikio vaistinei reklamos nereikėjo

1922 metais profesorius Kaune, P. Lukšio (dabar Šv.Gertrūdos) ir Seimo (dabar Gimnazijos) gatvių sankirtoje, įkūrė savo vaistinę. Netoliese buvo sinagoga ir lenkų klubas. Patalpas vaistinei profesorius nuomojo iš vidaus ligų gydytojo Portnovo, kuris gyveno pastato antrajame aukšte.

Gyvendamas Kauno priemiestyje, Vičiūnuose, ant Nemuno kranto pasistatytame name, P.Raudonikis šalia esančiame sklype augino ir pats prižiūrėjo didžiulę valerijonų plantaciją. Kaip ją ir kitus augintus vaistinguosius augalus prižiūrėti, įtėviui patardavo vienas iš Kauno botanikos sodo įkūrėjų, prof. Kazimieras Grybauskas. Kadangi į Vičiūnus per Nemuną iš Petrašiūnų reikėdavo keltis valtele, namo jis grįždavo ne kasdien. Tomis dienomis, kai skaitydavo paskaitas, paprastai nakvodavo Kęstučio gatvėje nuomojamame bute, o iš pat ryto pats dirbdavo vaistinėje. Kaip aukštaitis, labai mėgdavo pakalbėti su į vaistinę užsukančiais žmonėmis. Kai kuriems vaistų duodavo ir už vieną centą. Dykai duoti negalėdavo, esą jie niekaip sergančiajam nebūtų padėję. Kai pervargdavo, sakydavo, jog laikas važiuoti pailsėti į Kavarską, tačiau laiko tam taip ir neatrasdavo.

1940-aisiais sovietai P. Raudonikio vaistinę nacionalizavo.

Universiteto vadovybė išsigando kunigo

„Kai apie įtėvio mirtį mama pranešė universiteto vadovybei, jos buvo pasiteirauta, ar laidotuvės vyks su religinėmis apeigomis, ar be jų. Kadangi įtėvis buvo giliai tikintis, pagal katalikiškus papročius atlikęs paskutinę išpažintį, gavęs paskutinį patepimą ir išreiškęs valią būti palaidotas palydint kunigui, nepaisyti jo valios negalėjome. Tada buvo rėksmingojo ateizmo propagandos laikotarpis, todėl universitetas prisidėti laidojant savo profesorių atsisakė ir, nors P. Raudonikis ir ne vienerius metus buvo senato sekretoriumi, niekas iš profesūros į laidotuves neatvyko ir jų rengti nepadėjo. Nepasirodė ir užuojauta miesto laikraštyje. Vienas ūkininkas iš Vičiūnų, kuris tuo metu dar turėjo arklį ir vežimą šienui vežti, iš pagarbos profesoriui sutiko karstą su jo kūnu nuvežti į paskutinio poilsio vietą Panemunės kapinėse. Be artimųjų, laidotuvėse dalyvavo tik du P.Raudonikio asistentai - Alfonsas Kaikaris ir Regina Kupčinskaitė-Miliūnienė“, - prisiminė J.Gadliauskaitė.

Paskutinį kartą P.Raudonikis buvo prisimintas 1969-aisiais, minint šimtąsias jo gimimo metines. „Gal todėl jis toks nemielas ir kitiems, kad apie jį nenorima prisiminti. Džiaugiuosi, kad bent vienas iš jo mokinių, rašytojas Antanas Vienuolis, vaistinėje Maskvoje dirbęs mokiniu, rado tam laiko ir dar sovietmečiu skyrė vietos savo prisiminimuose“, - sakė pašnekovė.

Prof. P. Raudonikis mirė 1950 m. lapkričio 18 d.

Parengta pagal „XXI amžius“