Kunigas S.Gimžauskas - lietuvybės puoselėtojas

Nuo mažens Silvestrą supo vaizdinga girių, pelkių, ežerų kaimynystė, apie praeitį bylojo netoliese stūksantis Linkmenų piliakalnis. Sulaukęs septynerių metų, Silvestras ėmė lankyti parapinę mokyklą Linkmenyse, joje prasimokęs penkerius metus, 1857 m. įstojo į Švenčionių miesto mokyklą (progimnaziją). Po trejų metų perėjo į Daugpilio realinę gimnaziją ir gerai baigė visą jos kursą.

1862 m. S.Gimžauskas įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Prasidėjus sukilimui, Vilnių teko palikti ir darbuotis Švenčionių vaistinėje provizoriaus padėjėju. Nutarė tobulintis šioje srityje, Peterburge išlaikė atitinkamus egzaminus, bet 1875 m., susitikęs su ankstesnių studijų draugu, tada jau atsikuriančios Vilniaus kunigų seminarijos rektoriumi Motiejumi Harasimavičiumi, jo buvo įkalbėtas toliau siekti kunigystės. S.Gimžauskas įstojo į antrą seminarijos kursą ir tais pačiais metais buvo įšventintas kunigu.

Studijas tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje, bet dėl ligos iš jos išstojo. Tačiau akademijoje susidraugavo su Lietuvos atgimimo žadintojais Petru Kriaučiūnu (1850-1916) ir Kazimieru Jauniumi (1848-1908) ir jų paskatintas įsitraukė į lietuvių nacionalinio atgimimo judėjimą. Vikaravo Žaludke, Ščiutino aps. (dab. Baltarusija), Žiežmariuose, Vidiškėse. Buvo Kietaviškių ir Valkininkų klebonas bei Merkinės dekanas. 1891 m. pakeltas į garbės kanauninkus.

Visur pasižymėjo kaip itin aktyvus lietuvybės puoselėtojas ir blaivybės apaštalas. Antai 1886 m. Kietaviškėse, kur iki tol bažnyčioje skambėjo tik lenkų kalba, klebonas S.Gimžauskas šventadieniais pats ėmė eiti kryžiaus kelius ir balsiai lietuviškai kalbėti maldas. O kai stacijas eina patsai kunigas, tai kartu su juo ir parapijiečiai. Jau po metų parapija smarkiai sulietuvėjo.

Valkininkų parapijoje S.Gimžauskas steigė slaptąsias daraktorių mokyklas, padėjo knygnešiams. Ši parapija irgi greitai sulietuvėjo. Visa tai nepaprastai išgąsdino lenkomanus. Prasidėjo įvairios intrigos, skundai, prie kurių prisidėjo ir paties S.Gimžausko brolis Vladas, už degtinę įdavęs žandarams brolį už tai, kad šis platino ir pats rašė lietuviškas knygas. Tuo pasinaudojo ir Valkininkų rusintojai - popai, kurių skundai pasiekė Vilniaus generalgubernatorių. S.Gimžauskas vėl tapo eiliniu vikaru Giedraičiuose, o pašlijus sveikatai - Bagaslaviškyje altaristu.

1897 m. vasarą S.Gimžauskas išvyko į Varšuvą gydytis akmenligės, kur tų pačių metų rudenį mirė. Kapas nežinomas. Tačiau yra keletas vietų, kurios primena apie šią iškilią asmenybę. Bagaslaviškio bažnyčios šventoriuje stovi akmeninis paminklas su užrašu „Kunigui Silvestrui Gimžeuckui, Lietuvos mylėtojui“. Valkininkų bažnyčios šventoriuje 1997 m. rugsėjo 28 d. buvo pastatytas kenotafas su mediniu kryžiumi. Kietaviškėse, kur klebonavo S.Gimžauskas, prie mokyklos stovi jam skirtas stogastulpis.

S.Gimžausko gimtasis namas - liaudies architektūros paminklas - buvo pervežtas į Rumšiškes. Namo vietoje Kirdeikiuose 1988 m. pasodintas ąžuoliukas ir pastatytas S.Karanausko koplytstulpis. Dar 1936 m. kunigo gimtajame kaime pastatyta ir jo vardu pavadinta parapijos salė. Jos statybai lėšas rinko dar kan. Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933) ir Kirdeikių klebonas kun. J.Breiva, kurio rūpesčiu statyba buvo baigta. Rašytojo kūrybinis palikimas išleistas 1996 m. pasirodžiusioje knygoje „Lietuvos bičiuolis“.

Dar iki studijų Peterburge ėmęs domėtis slaptąja lietuviška spauda, 1870 m. Leipcige Vargomačio slapyvardžiu S.Gimžauskas išleido satyrinių eilėraščių rinkinį „Linkmenė“, kuriame aštriai pliekė girtavimą, tamsumą. Vėliau išleido patriotinių romantinių ir didaktinių humoristinių eilėraščių bei publicistinių knygelių: „Ant Naujų metų Lietuvai dovanėlė“, „Lietuvos bičiuolis“, „Metinė dovanėlė antra“, „Jokaunos dainos“, „Trys tėvyniškos dainos“, „1885 metų priešaušris“. Aišku, rašė ir slaptojoje lietuviškoje periodikoje: „Aušroje“, „Apžvalgoje“, „Ūkininke“ ir kitur. Rinko tautosaką, etnografinę ir tarmių medžiagą. 1875 m. išleido knygelę „Žodžiai iš gyvos kalbos linkmeniškių“. K.Jauniaus padedamas, išspausdino keletą mokslinių kalbotyros straipsnių. Kovodamas su lietuvių lenkinimu, S.Gimžauskas rašė:

Kaipgi keistas Nemenčinas,

Kad kalbos gimtosios ginas.

Tikriausiai buvo skaitęs Konstantino Tiškevičiaus (1906-1868) lenkų kalba parašytą knygą „Neris ir jos krantai“ (1871), kurioje autorius rašė, kad ekspedicijos Nerimi metu XIX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje niekaip nepavyko susikalbėti su Nemenčinės gyventojais - niekas joje nemokėjo lenkiškai. O paskui kelias dešimtis metų „gerai“ padirbėjo kunigai lenkintojai...

Nors S.Gimžauskas nekentė carizmo okupacinės politikos vykdytojų, tačiau žavėjosi rusų kultūros laimėjimais. Sekdamas įžymiojo rusų rašytojo grafo Levo Tolstojaus (1828-1910) praktinės ir teorinės pedagoginės veiklos pavyzdžiu, Endrė Mainionio Lietuvio slapyvardžiu 1888 m. Tilžėje išleido elementorių „Pradzomokslis Lietuwiszko spaudrasczo ir rankrasczo su pridejimu skaitmanio“ (2-sis leid. 1892), kurio viena dalis buvo skirta aritmetikai (skaitmaniui) mokyti.

Elementoriuje S.Gimžauskas pirmasis Lietuvoje suformulavo aritmetikos mokymo tikslus: „Tuos keturius weikłus iszmokens, galesi tada lengwai sumesti wisokiu skaitlius, piningu, jawu, metus atrasti, kada kas gymies, kada kokia trioba statyta ir židas prie pirkimo arba pardavimo tawens nebeapgaus.“ Paskutinė frazė - joks ne antisemitizmas, o konstatavimas fakto, kad tuo metu prekyba ir amatais vertėsi beveik vien tik žydai. Tą liudija ir vienas uždavinys (užmatas): „Stikloris pas Jaraszuno ideja stikłus del 12 łangu; 4 łangai tureja po 6 stikłus; 3 łangai po 8 stikłus; likuse po 12 stiklelu - kiek židas ideja stikłu isz wiso.“ Taigi stiklioriaus ir žydo sąvokos neskiriamos, jos - sinonimai.

Uždavinyno išleidimo vieta ir data - kontrafakcinės, nurodyta, kad jis išleistas iki spaudos draudimo pradžios Varšuvoje, 1862 m. Tai padėjo apgauti ne tik caro tarnus, apsigavo ir žymus Lietuvos matematikos istorijos tyrinėtojas prof. Zigmas Žemaitis (1884-1969), laikęs S.Gimžauską pirmuoju spausdinto lietuviško matematikos vadovėlio autoriumi.

S.Gimžauskas - vienas iš tų negausių XIX a. antrosios pusės lietuvių inteligentų pasišventėlių, kurie, negailėdami sveikatos, siekė įsigyti išsilavinimą, kuris daugiausia buvo platus, enciklopedinis, leidęs sėkmingai darbuotis bent keliose srityse. Jų pastangomis atgimė lenkinama ir rusinama tauta, buvo padėti tvirti Nepriklausomybės pamatai - ant jų jau kitų šviesuolių ir atgimusios tautos darbo bei kovos dėka išaugo gražus Nepriklausomybės rūmas. Sovietiniais metais S.Gimžauskas buvo, ko gero, ir specialiai užmirštamas, beveik niekur neminimas, išskyrus kuklius straipsnelius poroje Lietuvos sovietinių enciklopedijų su neigiama pabaiga: „Gimžausko kūryboje šalia romantinių patriotinių temų pasireiškė klerikaliniai ir šovinistiniai motyvai“ (Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t.2, p.560).

Prof. habil. dr. Algirdas AŽUBALIS Generolo Jono Žemaičio
Lietuvos karo akademija