Kryždirbio siela gyvena kryžiuje

Tautodailė karantine

Žagarėje gimęs ir čia likęs gyventi bei kurti tautodailininkas, meno kūrėjo statusą turintis Dalius Udrakis šiemet planavo pretenduoti į garbingiausią šalyje tautodailininkų titulą - „Aukso vainiką“. Geriausio Šiaulių krašto kryždirbio vardą pelnęs medžio drožėjas puoselėjo viltį patekti į geriausiųjų trejetuką respublikiniame ture. Darbai padaryti, bet nežinia, kada menininkų keliai vėl atsivers. Kada jų kūrybos žmonėms reikės tiek pat, kiek reikėjo anksčiau.

„Viskas apmirė, suvaržyta. Atvažiuodavo daug žmonių į Žagarę iš Latvijos, siena dabar uždaryta. Turėjo būti kūrėjų susitikimas Latvijoje, netekome jo. Kovą turėjo vykti Šiaulių krašto tautodailininkų „Aukso vainiko“ konkurso regioninė atranka, nukėlė į liepą“, - apgailestauja D.Udrakis. Žagarietis tautodailininkas vertintojams rengėsi teikti Šv. Kazimiero koplytstulpius Bučiūnų ir Raistų kaimuose (Joniškio r.), Kretingos r. kapinėse jau stovintį koplytstulpį su Rūpintojėliu ir Rūpintojėlį, puošiantį privačią valdą. Kas bus liepą, niekas nedrįsta galvoti. Rudenį numatytas pleneras Juodkrantėje, kur žagarietis medžio drožėjas D.Udrakis kartu su geriausiais medžio drožėjais vėl pakviestas restauruoti nykstančias Raganų kalno skulptūras. „Tas pats - klaustukas“, - šypsosi Dalius.

Ne viskas už pinigus

Įstrigo ne tik tai, kas toli, įstrigo ir tai, kas arčiausia. „Negaliu statyti jau pagamintų darbų. Kol karantinas nesibaigs, kol gyvenimas nepajudės, neatsivers ir mūsų keliai“, - sako kūrėjas. Žinoma, nelinksmai. Kokios gali būti linksmybės tokiu metu. Menininkas džiaugiasi, turintis darbo ilgam.

Dabar darbuojasi prie keturių metrų ąžuolinio koplytstulpio ir trimetrio kryžiaus. Prie vieno truputį, prie kito. Pagal oro sąlygas. Kryžiui kai kurias detales tenka drožti dirbtuvėse, tad kai vėsiau, dargana atūžia, su savo kaltais slepiasi po stogu. Koplytstulpis su Rūpintojėliu, prie kurio dabar triūsia, stovėsiąs pačioje Žagarėje, privačioje sodyboje. Kryžius - Joniškyje, prie dailininko, liaudies meno kūrėjo Adomo Varno gimtojo namo.

„Buvo ten kryžius, bet jau nupuvo. Prisižadėjau joniškiečiams naują pagaminti. Kuriu laisva tema, kaip pats suprantu. Niekas man nekomanduoja, darau be užmokesčio. Bet aš žinau, kaip tas kryžius turi atrodyti“, - sako žagarietis. Tai ne pirmas ir, kaip pats sako, ne paskutinis darbas dovanai. Per metus po vieną didelį kūrinį sukuriąs labdarai. Porą skulptūrų padovanojo Žagarės gimnazijai, kur pats mokėsi, bet padovanotų jo skulptūrų yra ir kitur. „Kodėl taip darau, klausia ne vienas. O todėl, kad neturiu didelių poreikių. Neplanuoju pirkti vertingų daiktų. Materialinių dalykų aš nerikiuoju į pirmą gretą poreikių eilėje“, - šypsosi menininkas. Darbų esą, vienas veja kitą. Didelių darbų, skulptūrų, kryžių, daugiausia yra Joniškio krašte, o mažesnieji po visą kraštą ir pasaulį išsibarstę.

Atsiprašo ir atsisako

Karai, marai, tremtys kiekvienoje dailės drobėje palikdavo niūresnių spalvų, ant rūpintojėlių kaktų - gilesnes raukšles, kryžiuose - griežtesnių linijų. Ar paliks ženklą tautodailininkų kūrybai pasaulį užklupusi ši neganda, teiraujuosi Daliaus. O jis, trumpai pamąstęs, prisipažino esą sunku pasakyti. Bet pėdsakas tikrai liksiąs. Menininko sielos virpesiai visada nuteka į kūrybą.

„Daugiau liūdesio ateity atsiras. Bet jis daugiau atsispindės mažesniuose skulptūriniuose darbuose. Kaip visus, taip ir mane palies. Aš daugiausia dirbu prie kryžių, koplytstulpių. Vadovaujuosi liaudies tradicijomis, ornamentika, kuri jau yra susiformavusi. Sunkiai kryžių drožėją gali paveikti nuotaikos, bet tam, ką renkiesi - veikia. Kol kas to dar nepajutau. Gal naujuose darbuose, o dabar turiu pabaigti pradėtus. Kryžius ir lieka kryžiumi. Kad meno kūrėjus pandemijos sukelta krizė palies finansiškai - dalykas tikras. Skulptoriai dejuoja prarandantys darbus. Žmonės atsiprašo ir atšaukia užsakymus arba nukelia juos vėlesniam laikui. Menininkai supranta, kiekvienas šiuo metu pirmiausia galvoja apie išgyvenimą, o tik paskui apie meną. Nors tautodailininkai ir nėra brangininkai, žmonėms tenka rinktis. Ir mes skaičiuodami dirbam nesibrangindami, kad žmonėms būtų geriau. Jeigu jiems nebus gerai, nebus gerai ir mums, nes tai ką darom, reikalinga ir mums. Mūsų dvasiai, mūsų prigimčiai“, - sako D.Udrakis.

Sergstintys nuo negandų

Jei kas ateityje paprašys kryžių sukurti dabar siaučiančios pandemijos aukoms pagerbti, ar jis būtų toks pat, kaip kiti jūsų kryžiai, klausiu Daliaus.

„Nežinau, ar kas prašys padaryti kryžių, sergstintį nuo „koronos“. Neįsivaizduoju, kaip jį gaminčiau. Tik žinau, kad į jį įdėčiau sielą. Žmonės pasako, ko norėtų, papasakoja, kam statomas kryžius, o visa kita atiduoda į skulptoriaus rankas“, - sako Dalius. Anot jo, kryžius yra kančios ir tikėjimo simbolis. Jį droždamas skulptorius sudeda žmonių, kuriems jis svarbus, tikėjimą ir viltis. Ir ne be menininko dvasios viltys materializuojasi. „Vienas pirmųjų mano kryžių buvo pagamintas apginti vieną arti Žagarės esantį kaimą nuo nelaimių. Gaisrai ten kildavo vienas paskui kitą be jokio kaltininko. Regis, ir be priežasties. Užsakė kaimo gyventojai pas mane kryžių. Pastatėme, kunigas palaimino, ir gaisrai liovėsi sulig ta diena. Štai, ir paaiškinkit man lemtį“, - sako skulptorius.

D.Udrakis dviejų kryžmų kryžių karavyką, kuris, kaip tikima, apsaugo nuo maro, užkrečiamų ligų bei stichijų, jau yra pagaminęs. Jis stovi Joniškio Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios šventoriuje. Kas žino, gal po koronaviruso epidemijos kryžiai karavykai bus pradėti statyti plačiai.

Imdamasis kalto, atsiverčia knygą

„Kiekvienai temai reikia ruoštis, studijuoti. Jei droži skulptūrą asmenybei, gilintis tenka ne tik į jo išlikusias fotografijas, bet ir į darbus, aplinką, visą veiklą.“ Daliui nemažai tokių darbų yra tekę daryti. Pats pirmasis ir atsakingiausias buvusi skulptūra žymiausiam Šiaurės Lietuvos tautosakos rinkėjui, knygnešiui Matui Slančiauskui jo gimimo 160-osioms metinėms. Ji stovi prie tautosakininko sodybos-muziejaus Reibinių kaime. Toks kaimo žmogelis, susiglamžiusiais švarkelio kraštais su knyga rankoje. „Buvo darbo, kol pasiruošiau. Skaičiau M.Slančiausko tautosaką, gilinausi į jo gyvenimą“, - prisimena.

Dar viena D.Udrakio tema - šventieji. Ruošiantis drožti šventųjų skulptūras, anot Daliaus, tenka ir bibliotekoje pasirausti, ir prie interneto prisėsti. Ir pats perka, ką randa apie šventųjų gyvenimus. Teko jau drožti šv. Roką, šv. Kazimierą, šv. Barborą, šv. Izidorių, artoją.

Drožybai įkvėpė dailės mokytojas

2012 metais D.Udrakis gavo sertifikatą, kuriuo jo kuriami kryžiai, skulptūros, rankšluostinės, lazdos, kočėlai pripažinti tautinio paveldo produktu. Be kūrybos buvo ir kitų darbų, mokė kitus, o vien kūrybai atsidėjo tik prieš kelerius metus, gavęs meno kūrėjo statusą. Kur buvo ta pradžia? Šeimoje? Nuo švilpynės iš beržo tošies?

„Pradžia buvo Žagarės vidurinėje mokykloje. Mano mokytojas buvo šviesios atminties žagarietis tautodailininkas ir pedagogas mokytojas Vincas Maižius. Lankiau pas jį drožėjų būrelį. Tai jis mane užkrėtė. Iki pat mokytojo paskutiniųjų gyvenimo dienų bendravome. Aš pas jį nueidavau, jis mane aplankydavo. Galiausiai pasakė, nelabai ką galiu tau bepasakyti“.

Anot Daliaus, nemažai metų turi praeiti, kol įeini į vėžes, kol tave pradeda pažinti ir pripažinti. Niekada negalvojęs, kad savo kūryba priartės prie drožėjų, iš kurių mokėsi, kad jie kalbėsis kaip su lygiu. Daliui nepatinka žodis konkurencija. „Mes nesame konkurentai. Kiekvienas dirbame savo darbą, turime savo užsakovus, savo gerbėjus, savo stilių ir požiūrį. Aš neskirstau, ar tas ornamentas Šiaurės Lietuvai, Žemaitijai ar Dzūkijai būdingas. Visi mes esame ta pati Lietuva. Aš darau kas lietuviška, pagal lietuviškas tradicijas. Ir manęs visai nedomina užsienietiški „lapausiai“, - juokiasi Dalius. Bet užsieniečiai jį ne kartą pasirinko. Žinoma, ne „lapausių“ drožti. Teko užsakymas iš vienos Vimbldono (Jungtinė Karalystė) bažnyčios padaryti prakartėlę. Per trejus metus Dalius pagamino trylika figūrėlių, kurios prieš Kalėdas papuošia bažnyčią. „Išraižytas ne tik mano, o ir Lietuvos, Žagarės vardas“, - didžiuojasi drožėjas. Nuolatinė tautodailininko D.Udrakio darbų ekspozicija veikia Žagarės dvaro rūmuose.