respublika.lt

Kraštotyrininkė, laimę radusi tarp knygų (6)

2020 rugpjūčio mėn. 24 d. 06:55:03
Dalia SAVICKAITĖ

Kodėl anykštėnų šventės tokios laukiamos ne tik rajone, bet ir visoje šalyje? Kodėl jos sutraukia tiek daug kraštiečių ir intelektualų? Esmė labai paprasta - pirminiai šaltiniai. Kaip jie „pasidaro“? Juos sukaupia bibliotekininkai savo darbuose, leidiniuose, elektroniniuose puslapiuose... Anykščiams labai pasisekė, kad turi tokią jau 43 darbo metus bibliotekoje skaičiuojančią Audronę Berezauskienę, kuri dabar jau vadinama Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus vedėja Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešojoje bibliotekoje.

×
nuotr. 1 nuotr.
Kraštotyrininkė, laimę radusi tarp knygų

 

Kaip tampama bibliotekininke

Aistra seniesiems dokumentams joje gimė ne pastarosiomis dienomis. Dar studijuodama Rokiškio kultūros mokykloje ji 1976 m. apgynė kraštotyrinį darbą, gavo prizą ir į Vilniaus universitetą jo atsiimti skrido... malūnsparniu. Bet ir tai ne svarbiausia: jaunas žmogus pelnė pripažinimą tarp kolegų ir profesionalų, savo darbą perskaičiusi garsiai prieš gausią auditoriją. 2001 m. Respublikinio bibliotekininkų konkurso laureatė, apdovanota specialiąja bibliofilo Vidmanto Staniulio premija. Tuo prizai už konkrečius darbus nesibaigė. Jų daugybė.

Bet kaip mergaitė, kuri sako, kad kraštotyra - ir jos darbas, ir hobis, tapo bibliotekininke?

Kadangi Audronė buvo gimusi Onuškio (Rokiškio r.) miestelyje (5 km iki Latvijos), tai ir lankė šio miestelio aštuonmetę mokyklą. Mokykla buvo šalia namų. Mokėsi labai gerai ir mokyklą baigė vienais penketais. Bibliotekininko darbu žavėjosi nuo vaikystės, o bibliotekininke jautėsi dar būdama mokine. Onuškio miestelio bibliotekos vedėjas Bronius Šeškauskas leisdavo mokiniams patiems į formuliarą užsirašyti išsirinktas knygas. Jis išeidamas į parduotuvę net palikdavo nerakintas bibliotekos duris, o ant jų pakabindavo raštelį „Knygas užsirašykite patys“. Tai jai labai patiko. Dažnai tuomet ir galvodavo, kad bibliotekinio darbo esmė - išduoti knygas, o grąžintas sudėti į lentyną...

Vaikišką supratimą išsklaidė po aštuonmetės pasirinkta Kultūros mokykla (dabar kolegija). Nors labai norėjo studijuoti universitete, bet mamai 1976 m. išlaikyti dvi studentes būtų buvę per sunku (augo trijų vaikų šeimoje, o tais pat metais mirė ir brolis, ir tėtis...). Tad metus dirbo Rokiškio bibliotekos jaunimo skyriuje. Vėliau, įstojusi mokytis neakivaizdiniu būdu, išvyko gyventi pas seserį į Anykščius. Neišsigandusi artėjančio 50-čio, 2008 m. ji studijavo Vilniaus universitete Komunikacijos fakultete bibliotekininkystės ir informacijos programą, jai suteiktas komunikacijos ir informacijos bakalauro kvalifikacinis laipsnis. Audronė nuolat tobulinasi kvalifikacijos kėlimo kursuose. A Berezauskienė sako, kad „knyga man yra tarsi gyvas organizmas. Niekada nenuobodžiausi, jei būsi knygų apsuptyje. Savo namuose norėčiau įkurti Knygų prieglaudą. Gal skamba ir keistai, bet tyrinėdama asmenines bibliotekas susidūriau su faktu, kad knygos metamos į konteinerius, kaip beverčiai daiktai. Esu jau priglaudusi ne vieną dešimtį knygų, pasmerktų sunaikinimui. Man kiekviena knyga turi savo gyvavimo istoriją, o jeigu dar joje yra radinių, marginalijų, kito savininko įrašų, kaip pasidaro smalsu ją vartyti, skaityti, tyrinėti...“

Darbas Anykščiuose

Studijuodama neakivaizdžiai, A.Berezauskienė pradėjo dirbti Anykščių bibliotekoje. O kadangi studijavo, kilo karjeros laiptais, tapo Metodikos skyriaus redaktore, paskiau direktorės pavaduotoja. Daugiau kaip du dešimtmečius, iki 2016-ųjų, ji buvo Anykščių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos (dabar - Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos) Kraštotyros ir leidybos skyriaus, o dabar po pertvarkymo - Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus vedėja.

Štai toks kelias iki šiandieninės brandos. Ir nereikia galvoti, kad nebuvo pagundų... Dar Rokiškyje dirbdama, pramoginius šokius šoko su tuomet ten režisūrą studijavusiu Nacionalinio teatro aktoriumi Mindaugu Capu. Kažin kaip būtų buvę, jei kambario Anykščiuose nuomotoja močiutė Veronika Lesnikauskienė nebūtų „atrinkinėjusi“ tinkamus kavalierius. O jau vėliau žymūs verslininkai ir biudžetininkai ją viliojo į savo įstaigas. Tik dabar ji visiškai įsisąmonino garbaus mokslo vyro, šviesaus atminimo profesoriaus Antano Tylos žodžius: „Audrone, nemeski kelio dėl takelio, esi savame kelyje“. Kai dabar pagalvoja, tai - aukščiausias darbo įvertinimas, nors jų būta visokių iš visokiausių institucijų. Bene labiausiai įsiminė bibliotekinės veiklos 35-erių metų proga gauta Lietuvos Respublikos ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus padėka „Už indėlį į Lietuvos bibliotekininkystės raidą“. Jai skirta ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija „Už bibliotekininkystės, bibliografijos ir knygotyros mokslinius tyrinėjimus bei praktinę veiklą bibliotekose“.

Skaitant Audronės tekstus specialiojoje literatūroje - nors ji rašo labai didelei grupei leidinių, - pajunti akademinio požiūrio į tekstą stilių. Ypač daug jos dėmesio sulaukia kraštotyrinio darbo metodikos apžvalgos, bibliotekai dovanotų asmeninių bibliotekų, įrašų, esančių tuose leidiniuose, analizė, dovanojimo ir dedikavimo įrašų apžvalga. Be gausybės straipsnių, A.Berezauskienė yra sudariusi, redaktoriavusi ruošiant daugybę leidinių.

Didelis jos darbas - 2016 m. kartu su Osvaldu Janoniu parengtas leidinys „Anykščių kraštotyrininkai: biobibliografinis žodynas. Pirmoji dalis. Biografijos“. Ji buvo viena iš 2018 m. parengto leidinio „Anykščių kraštotyrininkai: biobibliografinis žodynas. Antroji dalis. Bibliografinė medžiaga (1889-2017)“ sudarytojų.

Teko nemažai bendrauti su Audrone, kuomet ji leidybai ruošė bibliografinio leidinio abi dalis. Ši knyga atėmė iš jos itin daug jėgų, nes paruošti viso rajono kraštotyrinių darbų autorių biografijas ir jų darbų bibliografiją - itin sudėtingas uždavinys. Juolab kad ir leidybai pinigų aukotojų teko ieškoti vos ne su žiburiu. Vien šiuo leidiniu remiantis gali atrasti, ką šiame krašte dera pagerbti apdovanojimais, ant kokių kapų per reprezentacines šventes padėti gėlių, kokius kraštotyros darbus skaityti ruošiant vieną ar kitą scenarijų šventei. Jau nekalbant apie tai, kad toks leidinys yra itin didelis stimulas veikti renkantiems ir užrašantiems gimtajame viensėdyje, šeimoje ar krašte surinktą medžiagą. Užrašinėjantis žmogus yra pamatytas, išgirstas, pagerbtas. Taip kiekvieno Anykščių kampelio tradicijos ir papročiai tampa vieši ir sutraukia daug vietinių bei jų giminaičių - svečių, kraštiečių, kurių artimųjų čia jau nelikę, ir naujai atsikėlusių gyventi, kurie mokosi čia pritapti. Teko būti šios knygos pristatyme. Buvo labai malonu suprasti, kad kiekvienas, atėjęs į renginį, savas, pažįstamas, kad kiekvienu pasidžiaugta, kiekvienam padėkota.

Audronė pati unikali. Nuolat elegantiška, spinduliuojanti džiaugsmu, užsidegimu, energija ir, reik manyt, reikli, nes jos vadovaujamas skyrius daug pasiekia. Svečių kampelyje nuolat prieglobstį randa atvykę kraštiečiai, iš ten pas tolimiausius skrenda laiškai į platųjį pasaulį. Nenuilstanti bibliotekininkė netoleruoja vienadienių, neatsakingų elektroninių projektų, kurie baigiasi jo vykdytojams atsiėmus užmokestį.

Bibliotekos darbas - kaupti ir pateikti žinias. A.Berezauskienė įgyvendino gausybę projektų, pildo krašto enciklopedijos internetinį puslapį www.grazitumano.lt. Įdomu tai, kad jame rasime ir čia esančius ir pačiais įvairiausiais saitais su Anykščių kraštu susietus. Vargiai kas žino, kad anksčiau ar vėliau ten vietą atras garbusis mielagėniškis klebonas M.Savickas iš Anykščių karšto, kad Onutė Drobelienė dirba Aplinkos ministerijoje, o dabar save vadina vilniete ir kiti. Malonu, kad jame puikuojasi a.a. įžymioji tverečėnė (Ignalinos r.), buvusi Kultūros ministerijos skyriaus vedėja Irena Seliukaitė, ten mokytojavusi pora metų, kad žymiojo mokslininko Broniaus Šablevičiaus tremtinių vaiko, vaikystės ir jaunystės metai prabėgo Anykščių krašte. B.Šablevičius apie Audronę sako, kad tai moteris, kuriai nesuprasi kiek - ar 17-a, ar 60-imt..., kad nerealu, jog ji iki šiol tiki žmonėmis ir gėrio pergale, kad gal jėgų savo optimizmui ieško iki pat šalčių besimaudydama upėje... O gal jos stiprybė, kad negali pakęsti grubumo ir melo, kad pati nemeluoja ir nereikia žaisti dvejopų žaidimų, o gal nuo vaikystės įsiminti motinos žodžiai „Jei tau meta akmenį, tu jam ištiesk duonos riekę“ yra jos stiprybės, jaunystės ir optimizmo šaltinis?

B.Šablevičius ką tik grįžo iš Anykščių miesto šventės, kur buvo gražiai pagerbtas kaip kraštietis, kraštotyrininkas, randąs ką gero apie gimtą kraštą parašyti. Jo knygos ir įvairūs darbai randa vietos Audronės vadovaujamo skyriaus fonduose. Nors vedėja tądien dejavo, kad visi kraštiečiai plačiai išsibarstę po pasaulį, kad juos „apskambinti“ kasmet darosi vis sunkiau, bet kraštotyrininkų sambūryje puikavosi ir krašto bajorija, ir daugybė garsenybių iš visos Lietuvos. Tuoj po šventės ji vėl jaunatviškai energingai planavo naujus darbus, kuriuose susitiks anykštėnai. Būtent tokie žmonės - rašytojai, bajorija ir ten namus turintys naujai atsikėlę - kuria krašto šlovę. Kiek garsus bebūtų Arklių muziejus, Siaurukas ar Lajų takas - jie niekad netaps traukiantys lankytojus, jei ten nebus patraukliai ir išmaniai šiuos objektus aptarnaujančių žmonių, kurie vėlgi tampa krašto enciklopedijos personažais, kurie informaciją savo pasakojimams renka bibliotekoje.

Universalumas

Audronė Berezauskienė ne iš dyko buvimo apkrauna ne tik savo darbais: „Anykščių rajono literatai“ (1995 m.), „Medyje surasti bruožai“ (apie tautodailininką Liudą Tarabildą, 1995 m.), „Menininko ir gamtos išmonė“ (apie tautodailininką Zenoną Valuntą, 1999 m.) ir kt. Jos įsipareigojimų ir įpareigojimų kraityje ir gausybė visuomenių darbų. Nuo 2011 m. ji yra Lietuvos kraštotyros draugijos valdybos narė, dažnai padedanti jos pirmininkui Libertui Klimkai, nuo 2012 m. - Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos valdybos pirmininko pavaduotoja.

O juk yra ir asmeninis gyvenimas, kuriam visad teikia pirmenybę. Tame gyvenime - ir vyras Kazys, ir sūnūs Deividas ir Martynas, ir sodas, kupantis gėlėmis.

...Per ceremonijas ji kukliai, inteligentiškai glaudžiasi šone, už proginės, nerealiai tautiškai puošnios jos dovanos dažnai dingsta ji pati... Ta smulkutė moteris tikra skruzdėlė, kuri už save nežinau kiek kartų didesnę naštą pakelia ir tampa pamatu visam tauriam, žmogų pagerbiančiam, rajono gyvenimui.

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (6)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar jums priimtinas sezoninis laiko sukiojimas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar eisite balsuoti antrajame Seimo rinkimų ture?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+7 +9 C

+10 +11 C

 

+7 +9 C

 +11 +13 C

+12 +14 C

 

 +12 +13 C

0-4 m/s

0-3 m/s

 

0-5 m/s

       

Valiutų kursai

USD - 1.1821 PLN - 4.5783
RUB - 90.8256 CHF - 1.0726
GBP - 0.9027 NOK - 10.9325

Nuorodos