Knygrišystės amatas labiau vilioja moteris

Nors knygrišystė laikoma pernelyg vyriška profesija, Vilniaus knygrišių gildijai, šiais metais mininčiai apvalią sukaktį, vadovauja moteris - knygų restauratorė Gražina Smaliukienė (49 m.), kuri nesustodama gali pasakoti apie senas tradicijas turintį knygų įrišimo amatą.

Reikia fizinės jėgos

Kad ir kaip būtų keista, didžiąją dalį Vilniaus knygrišių gildijos narių vis dėlto sudaro moterys, o ne vyrai.

„Vilniaus knygrišių gildija - tai istoriškai labai įdomus darinys, - sako G.Smaliukienė. - Iki 1893 metų, kai Lietuva priklausė carinės Rusijos imperijai, Vilniuje egzistavo Vilniaus knygrišių cechas. Tuo metu visų carinės Rusijos cechų veikla buvo uždaryta ir viskas pradėjo keistis - nuo XIX amžiaus pradėjo formuotis industrinė visuomenė ir įsigalėjo fabrikinė gamyba, o knygrišiai perėjo į meno, dekoratyviosios dailės sritį. Savaime suprantama, iki to laikotarpio šioje profesijoje vyravo vyrai, bet knygrišyklų savininkėmis galėjo būti ir moterys - tai našlės, kurios, vyrui mirus, paveldėdavo turtą. Yra net dokumentai, kaip našlei suteikiama teisė valdyti knygrišyklą, laikyti meistrus ir pameistrius. Vėliau, kai knygrišiai perėjo į dekoratyviąją dailę, akivaizdu, kad moterys tiesiog įsitraukė į šią sritį, nes knygų įrišai yra ir dekoratyvumo elementas. Todėl mūsų gildijoje yra daugiau moterų negu vyrų. Kitados tikrai buvusi vyriška profesija, tam tikra prasme tokia gali ir išlikti, nes įrišti dideles knygas fiziškai yra labai sunku. Bet moterys visada pasižymėjo išmoningumu ir gudrumu, jos visaip stengiasi atremti, paremti ir surasti tokių būdų, kad nereikėtų naudoti fizinės jėgos“.

Svarbu ir tai, kad į knygrišystę moterys patenka iš įvairiausių sričių - ne tik restauratorės, bet ir menotyrininkės, dailininkės, architektės. „Net nežinau, kodėl vyrai neina į knygrišystę arba kodėl jų taip sumažėjo. Gal todėl, kad atlyginimas yra nedidelis ir užsiimti vien tik knygrišyste - didžiulė prabanga, - spėja restauratorė. - Todėl moterys ir vyrai, kurie dirba šioje srityje, tikrai yra atsidavę savo profesijai, savo pasirinktai veiklos sričiai“.

Restauratoriaus priesaika

G.Smaliukienė dirba restauratore Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. „Paveldo institucijos turi labai daug įrištų dokumentų: ar tai būtų knyga, archyvinis dokumentas, albumas, ar miniatiūrinė suvenyrinė knygutė - visa tai yra restauruojama, nes tai yra Lietuvos kultūros saugotino paveldo dalis, todėl knygrišiai yra labai pageidautini ir reikalingi. Ir išugdyti tokį specialistą reikia nemažai laiko, todėl mūsų amatas yra perimamas - niekur jis nedėstomas Lietuvoje, - restauratorė apgailestauja, kad tik užsienyje galima įgyti dokumentų restauravimo specialybę. - Ką tik lankiausi Maskvoje ir tarp restauratorių buvo iškilęs klausimas, kad ateina vis mažiau jaunų restauravimo specialistų. Nes vėlgi - yra ilgas pasirengimas, nedidelis atlyginimas, didžiulė atsakomybė. Restauratoriaus misija - būti atsakingam, nes niekas tavo darbo nepatikrins, kiek tu esi sąžiningas. Gydytojo pacientas gali pasiskųsti, o kultūros paveldo dokumentas nesiskųs. Todėl restauratorius turi būti labai atsakingas, o atsakomybė ugdoma su patirtimi, praktika ir pagarba savo profesijai“.

G.Smaliukienė visada labai mėgo skaityti, todėl profesiją pasirinko neatsitiktinai - iš pradžių studijavo bibliotekininkystę. „Kai vyko ekskursija po Vilniaus universiteto biblioteką, pamačiau restauravimo skyrių ir, susipažinusi su restauratorių darbo specifika, supratau, kad tai skirta man. Atrodė labai įdomu atkurti dokumentus“, - prisimena restauratorė, Vrublevskių bibliotekoje dirbanti daugiau nei dvidešimt metų.

Įdomu, kad restauratoriai dirba pasitelkę tikrų tikriausius medicininius įrankius. „Mes naudojame labai daug stomatologų įrankių ir dar vilkime baltą medicininį chalatą, - intriguoja G.Smaliukienė, tarp šių dviejų profesijų matydama nemažai panašumų. - Kaip ir medikas, restauratorius turi nuolat laikyti ranką ant pulso. Ir pagrindinis dalykas šitame darbe yra tyrimai. Negali prie dokumento prisiliesti neatlikęs esminių tyrimų. Paskui, jeigu kyla klausimų, toliau giliniesi į medžiagotyrą. O jeigu ir tada būna kažkas neaišku, jau kreipiesi į specialistus restauratorius arba į istorikus, menotyrininkus, knygotyrininkus - kad padėtų išsaugoti dokumento vientisumą, jo nepažeidžiant, nepakeičiant. Tą priesaiką galima dėti ant Biblijos: restauratorius niekada neturi nieko keisti knygoje, jis gali ją tik konservuoti, atkurti prarastas vietas dėl vientisumo“, - supažindina su pagrindiniais darbo principais.

Ar restauratore dirbančiai moteriai sunku suvienyti visus Vilniaus knygrišių gildijos narius, kurių iš viso septyniolika?

„Mano, kaip pirmininkės, uždavinys - sudaryti sąlygas sėkmingai knygrišių veiklai ir leisti kiekvienam asmeniškai atsiskleisti. Būtent taip matyčiau savo pirmininkavimo uždavinį - aš nesu iš tų, kurie nurodinėja, bet galbūt daugiau pataria ir padeda atsiskleisti. Mūsų tikslas - parodyti knygrišių amato tęstinumą ir reikšmę. Iš esmės aš ne vadovauju, o daugiau esu tas žmogus, kuriuo gildijos nariai pasitikėjo kaip galinčiu jiems atstovauti, - sako Vilniaus knygrišių gildijos pirmininkė. - Įdomus toks pastebėjimas: knygrišių cechas savo veiklą baigė 1893 metais, Vilniaus knygrišių gildija buvo atkurta 2003 metais ir šiemet švenčia 10 metų jubiliejų. Ta proga rudenį, rugsėjo mėnesį, turėtų pasirodyti leidinys „Knygrišiai apie knygas ir knygrišystę“, kur kiekvienas gildijos narys dalijasi savo įspūdžiais apie knygrišystę, išsako savo poziciją - kas, jo manymu, svarbiausia pristatant visuomenei šitą amatą“. Paklausta, koks ryšys tarp knygrišių ir knygnešių, G.Smaliukienė ilgai nesvarsto: „Tiesioginis, nes dauguma knygnešių buvo dar ir knygrišiai. Tai, sakyčiau, netgi būtų visai gražus sulyginimas, nes knygrišiai taip pat neša knygą į visuomenę“.

Kokius saldainius mėgo I.Simonaitytė

Iš seniausių rankraštinių dokumentų, prie kurių buvo prisilietusi G.Smaliukienės ranka, - XIV a. Kulmo teisynas, iš spausdintinių dokumentų vienas seniausių būtų lenkų raštijos veikėjo, protestantiškos literatūros leidėjo Jano Seklucjano parengtas 16 p. katekizmas, 1545 m.

lenkų kalba išėjęs Karaliaučiuje, pagal kurį Martynas Mažvydas rengė savo 1547 m. išėjusį Katekizmą. „Šio leidinio egzempliorius yra unikalus, vienintelis iki šiol žinomas pasaulyje. Įdomu, kad netikėtai šešių leidinių konvoliute, tai yra knygoje, į kurią įeina daug leidinių viename knygos įriše, buvo atrastas tas nedidelis katekizmas, minint 450 m. pirmos lietuviškos spausdintos knygos jubiliejų - teko jį sutvirtinti ir vėl atgal įdėti, kur jis ir buvo rastas, nieko nekeičiant“, - pasakoja restauratorė.

Prisiliesdama prie senųjų knygų, žinoma, aptinka ne tik skaitymo, bet ir valgymo žymių, kas rodo, kad knyga buvo laikoma atviroje vietoje.

„Esu mačiusi ir tokių dokumentų, kuriais buvo pasinaudota kaip atramomis, - pasakoja restauratorė, kuriai dėl tokių dalykų širdies nespaudžia. - Tiesiog aš manau, kad tai yra kaip raukšlės, tik tam vienam žmogui būdingos, darančios jį gražesnį, tauresnį, savo likimą atspindintį, ir todėl unikalų. Knyga taip pat turi savo istoriją, mes gerbiame tą istoriją ir nesistengiame visko pakeisti, tiesiog padarome taip, kad tas pažeidimas daugiau nekenktų knygai arba dokumentui - sustabdome tolesnį įrimą, pataisome, bet iš esmės tebūna tas ženklas. Kaip atrodytų XVI amžiaus knyga, kaip iš spaustuvės išleista? Knyga turi turėti pėdsakų - pirštų atspaudų, vaško ženklų - juk kažkas prie žvakių skaitydavo, pavyzdžiui, religinio turinio knygas, kažkas į knygą įdėjo sudžiovintą gėlės lapelį ar žiedelį, tai palikdavo žymę. Bet dažniausiai senosios knygos turėjo proveniencijas, nurodančias, kam priklauso knyga, nes taip žymėti nuosavybę buvo labai populiaru. Mes išsaugome viską. Akademikas Domas Kaunas, kuris man yra dėstęs, visus šiuos knygų radinius yra pavadinęs prieknygine medžiaga, kaip vieną iš knygos ir jos savininkų istoriškai susiklosčiusių paliktų ženklų ryšį. Kadangi jis yra žvalgęs Ievos Simonaitytės biblioteką, prisimenu, mums kartą užsiminė: „Ieva Simonaitytė labai mėgo saldainius...“ Ir dar pridūrė, kokios rūšies. Nes, pasirodo, rašytoja skaitydama knygas ir tikriausiai valgydama saldainius, jų popieriukus įdėdavo į knygas. Pagal tai galima apibūdinti rašytojos pomėgius, kurie ją charakterizuoja kaip smaližę - tai irgi yra knygos ir jos savininkės santykio informacinė dalis“, - pasakoja G.Smaliukienė.