Knygą turi būti malonu paimti

Dvejus dešimtmečius knygas įrišinėjantis vilnietis Ferdinandas Saladžius (50) kreipia dėmesį į žodžių „knygnešys“ ir „knygrišys“ sąskambį, tarp kurių jau labai greitai, sako, bus galima dėti lygybės ženklą: „Manau, ateityje knygrišio profesija įgaus ir filosofinę prasmę. Daugiau kaip vardo nešėja, bandanti nepasiduoti nūdienos nudvasinimui...“

Šiuo metu knygrišys F.Saladžius pardavinėja savo namą Antakalnyje. Ten yra įkurtos ir jo dirbtuvės. Pardavęs namą ketina palikti sostinę ir įsikelti kur nors į provinciją. „Visų pirma darosi per brangu gyventi Vilniaus mieste, nes knygrišyba - tai ne tas amatas, kuris neša didelius turtus. Kaip tas vilkas: kiek sumedžioji, tiek ir turi. Pragyventi galima, bet namą išlaikyti yra sunku“, - apgailestauja su žmona išsiskyręs, keturis vaikus užauginęs vyras.

Knygos be šilumos

F.Saladžiui knyga - brangus, net šventas daiktas. Tik jų skaityti mėgstantis vyras nekaupia ir namuose neturi turtingos bibliotekos. „Pirma, tai yra per brangus dalykas. Antra, knyga turi tarnauti žmogui, o ne būti kažkur paslėpta lentynose. Galbūt mano amato pareiga - tarnystė knygai - padėti ją išsaugoti arba netgi grąžinti autoritetą tai knygai. Knyga, kaip aš sakau, yra kažkas tarpinio tarp dvasinio ir materialaus pasaulio, - savo požiūrį dėsto vyras. - Pavyzdžiui, kodėl vaikai neskaito knygų? Kaip jie skaitys knygas, jeigu neretai jas būna nemalonu paimti į rankas. Prisimenu, kai vienas užsakovas savo dukrai gimtadienio proga norėjo padaryti mielą dovanėlę. Na ir ką, knygą aptraukiau drobe, karoliukų prisiuvinėjau ir laimingas vaikas nesiskyrė su ta knyga. Galų gale internete pilna gražių nuotraukų su patiekalais, receptų yra visur pilna, bet vis dėlto jais nepasisotinsi. Reikia, kad ir kvapas būtų, ir skonis...“

Todėl kartais pasidaro apmaudu, kada knygos, prarasdamos savo tikrąjį autoritetą, įgauna eletroninį variantą: „Bet knygos, kurių į rankas nepaimsi, nepačiupinėsi, nešildo. Žmonės dėl to noriai atneša kažkokias dabartines knygas, kad padarytum odinį, drobinį viršelį, kad būtų malonu paimti į rankas. Kiekviename amate yra mistikos, nematomų amato paslapčių. Yra visokių gudrybių, ir formato, ir storio, į tai anksčiau labai kreipdavo dėmesį ir senieji meistrai. Ir dėl ko knygos išlikdavo keturis šimtus metų? Dėl to, kad jos būdavo labai gerai padarytos. Dabartinės knygos neišliks. Jas daro mašinos, vis mažiau prisiliečia žmogaus rankos. Bet tai neišvengiama. Jau prasidėjo sintetinis popierius, jis kaip ir niekuo nesiskiria, bet juokingiausia, kai neši deginti atraižų liekanas, jos kažkodėl nedega. Ir tada susiduri su opiu klausimu: kaip daryti natūralios odos viršelį sintetinei knygai? Bet taip yra visur. Stiklas nebe stiklas, popierius nebe popierius, visur tik dirbtinės odos, viskas dirbtina ir paskui nieko keisto, kad dirbtinumas persikelia ir į santykius. Natūralu, kai tave supa kažkokie netikri dalykai, tarkime, reprodukcijos, kurias kabina vietoj originalo, sintetinis maistas ir pan. Aš tiesiog esu prieš vertybių nupiginimą“.

Noras kurti nugalėjo

Įrišinėti knygas jis pradėjo visai atsitiktinai. Šio amato jis ėmėsi po vidurinės mokyklos. Iš pradžių pradėjo dirbti restauratoriumi bibliotekoje, paskui nuėjo į Vilniaus dailės akademiją. „Visą laiką dirbęs su senomis knygomis atradau naują knygą. Noras kurti nugalėjo. Padirbęs akademijoje trejus metus ėmiausi individualios veiklos, ja verčiuosi jau 20 metų“, - pasakoja knygrišys. Tuo tarpu nustembantiems klientams, kad nepigiai atsieina jo darbas, turi paprastą atsakymą: „Tai rankdarbiai! Tai ne mašinos, o rankų darbo kūrinys, todėl jis negali pigiai kainuoti. Rankų darbo bateliai negali kainuoti 30 litų, ar ne? O kodėl knyga turi? Prie vienos knygos juk ne vieną dieną sėdžiu...“

F.Saladžiaus darbai labai įvairūs - nuo senų albumų tvarkymo iki naujų knygų įrišimo. Iki vadinamųjų krizių daug pinigų neturinti inteligentija nešdavo įrišti ir romanus, ir senesnes knygas. Dabar didžiausių užsakymų knygrišys gauna iš leidyklų ar tarptautinių korporacijų, kurios dažniausiai užsako katalogus. O pavieniui asmenys nebent neša albumėlius, maldaknyges ar biblijas krikštynoms, kad meistras padarytų gražius viršelius. Beje, draugo redaktoriaus paprašytas kadaise sukūrė ir mažiausio formato knygelę. Sako, galima padaryti ir dar mažesnę, tik tam jau reikia specialių įrankių.

Pasak jo, toli gražu ne kiekvienas žmogus galėtų įvaldyti knygrišio amato subtilybes. „Visų pirma reikia kantrybės, tikėjimo tuo, ką darai, ir pagarbos savo amatui. Reikia ir daug ką išmanyti - turi mokėti dirbti su adata ir siūlu, nusimanyti apie audinius, turi iš dalies būti odininku, net dizaineriu, nepristigti chemijos, istorijos žinių. Ir pirštai, aišku, turi būti tinkamai atsisukę į tą pusę, - šypsosi jis. - Išmokyti gali bet ką, bet žmogus visų pirma turi turėti teisingą požiūrį į darbą. Tarkime, yra knygrišių, kurie iš savo amato siekia tik užsidirbti pinigėlį. Pavyzdžiui, gali pridaryti įvairių knygučių ir paskui kaip višta su kiaušiniu lakstyti po mugę: pirkit, pirkit. Tai yra vienas kelias. Aš pasirinkau truputį kitą kelią. Sakau juokaudamas, kad knygrišiai būna gatviniai ir urviniai. Tad aš esu urvinis. (Šypsosi.) Man geriau tyliai, ramiai sėdėti ir dirbti savo darbą. Kam reikia, tas mane susiranda“. Kadaise amatininkas priklausė ir Vilniaus knygrišių gildijai, bet vėliau pasitraukė iš šios veiklos. „Tiesiog požiūriai išsiskyrė. Netapome priešais - ne, kartais susitinkame, pasišnekame. Bet vienas aš jaučiuosi laisviau, kad ir rengiant parodą man nereikia eiti ir atsiklausti“.

Atžalos neseka tėvo pėdomis

Vyras jau susitaikė su mintimi, kad greičiausiai nė vienas iš keturių vaikų knygrišiu nebus. „Nors jauniausioji dukra, kuriai septyniolika, kartais ateina pauždarbiauti. Aš laikausi to principo, kad geriau vaikui suteiksiu galimybę užsidirbti, negu šiaip sau duosiu pinigų. Ir kai dukra pasėdi valandą, dvi, tris palinkusi prie stalo, supranta, kad šitame darbe nepaskubėsi“.

Kaip bebūtų, nesikremta, kad greičiausiai nebus kam perduoti savo žinių. „Bet kurios srities amatininkų masiškai mažėja. Pastaruoju metu daugiau dalykų atrandu provincijoje, - prisipažįsta. - Tuose mažesniuose miesteliuose žmonės yra darbštesni, jie dar brangina vertybes, dar ten yra išlikę senieji amatai. Kitas dalykas, savo ateitį aš sieju su sodyba, o kadangi dabar yra ir internetas, ir atstumas, regis, ne toks jau didelis, tai koks skirtumas, kur sėdėsiu ir dirbsiu. Galėsiu į Vilnių atvažiuoti kartą per savaitę ir susirinkti užsakymus. Kitas dalykas - o kur gimnazijos tų mažesnių miestelių, mokyklos, o kur bažnyčios. Jie išvis apie tokius knygrišius negirdėję, nebent būtų apie tai skaitę. Tai kodėl gi ten šios veiklos neplėtoti ar kažkokios paskaitėlės mokyklose nevesti? Ten gali būti daugiau to, nes miestas, mano nuomone, yra šiek tiek išsigimęs. Čia per didelė erzelynė, visi stumdosi, kažkur skuba, nervinasi...“

Kadangi pardavus namą lauks kraustymosi rūpesčiai ir teks išmesti daug nereikalingų daiktų, įdomu, kaip knygrišys elgiasi su nebereikalingomis knygomis?.. „Aš pradėjau jas deginti... Paaiškinsiu, kodėl. Tais gūdžiais tarybiniais laikais pirkdavome viską, kas kvepėjo kažkuo kitu - naujais vėjais ar istorija. Padirbęs maketuotoju, nebegaliu žiūrėti į tas knygas: prastai parinktas šriftas, prastai sumaketuota, netinkamas formatas ir popierius. Ir dabar jeigu žiūri į tokią knygą, supranti, kad tai yra nusikaltimas, nes tokias knygas skaityti reiškia gadinti akis. Apie tai nemąstoma, bet iš tikrųjų tai prilygsta nekokybiškam patiekalui. Blogai išleista knyga - tai didžiulis brokas, - atsidūsta jis. - Galima kalbėti didelėmis frazėmis apie knygos kultūrą, kuri prasideda ir nuo lentynų, kokios jos daromos, kaip saugomos knygos, kaip jos leidžiamos ir maketuojamos, koks yra šriftas, popierius ir įrišimas. Viskas įeina į knygos kultūrą, kuri šiandien šlubuoja...“ Jis juokauja, kad verčiau jam nerizikuoti dovanoti knygos.