respublika.lt

Kiekvienas pasivaikščiojimas - kaip atradimas

(0)
Publikuota: 2019 vasario 26 08:07:11, Dalia DAŠKEVIČIŪTĖ
×
nuotr. 3 nuotr.
Sonata Šulcė. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Ar įmanoma istorija sudominti žmogų, kuriam iki šiol tai atrodė nesuprantamas arba sausas datų ir įvykių kratinys? Ne tik įmanoma, bet ir verta. Dabar vyksta lūžio momentas, kai lietuviai stengiasi ne tik klausyti datų ir istorijų, bet ir suvokti, kas slypi už viso to, patys atrasti istoriją, sako istorikė, ekskursijų po Vilnių gidė ir ką tik išleistos XVIII a. Vilniaus istorijų knygos, kaip ir įvairių istorinių straipsnių autorė Sonata Šulcė.

 

- Sonata, kaip nutiko, kad jauna susidomėjote istorija ir išpildėte savo svajonę - baigėte kultūros istoriją ir antropologiją?

- Sugriausiu romantišką įsivaizdavimą pasakydama, kad nėra vieno momento, kuris netikėtai būtų pakeitęs mano gyvenimą ir paskatinęs karštligiškai domėtis istorija. Tai atėjo pamažu, su darbu, knygų skaitymu, tekstais, asmeniniais atradimais ir įvairiomis patirtimis. Kaip ir daugelis, studijas universitete pradėjau dar gerai nesuprasdama, ką mokysiuosi. Juo labiau nežinojau, ką gyvenime su tuo darysiu. Supratimas, kas yra istorija, buvo naivus, tačiau metai iš metų viskas, kas susiję su istorija, menu ir kultūra, vis labiau įaugo į mane. Kiekviena nauja patirtis atnešdavo supratimą, kad esu teisingame kelyje.

- Rengiamas ekskursijas po neatrastą Vilnių vadinate savo laisvalaikiu. Kaip iki tokio laisvalaikio priėjote?

- Kiek daugiau negu prieš trejus metus internetinėje erdvėje sukūriau „Facebook“ puslapį „Ekskursijos po neatrastą Vilnių“. Tai dariau, norėdama suburti bendruomenę, kuri domėtųsi istorija ir kultūra. Bendruomenę, kuri diskutuotų ir kuriai būtų svarbi Lietuvos praeitis, dabartis bei ateitis. Visa tai nenutiko netikėtai, nes mano srityje tam, kad sukauptumei žinių ir galėtumei kalbėti, dalytis, reikia nuolatos ir intensyviai dirbti. Štai toks tas mano laisvalaikis - nuolatinis darbas, skaitymas ir žinių tobulinimas. Visgi į jokį kitą nekeisčiau (šypsosi).

- Ką pati sau laikytumėte didžiausiu atradimu Vilniuje?

- Šio klausimo sulaukiu gana dažnai, tačiau kiekvieną kartą atsakau vis skirtingai. Paprasčiausiai neturiu vieno sąrašo su įspūdingiausiais ir gražiausiais pastatais, mat neretai tai priklauso nuo asmeninės patirties, momento. Štai, pavyzdžiui, anksti ryte vaikščiodama aplink Vilniaus Arkikatedrą ir stebėdama, kaip šviesa lūžta ir žaidžia su klasicistinėmis ir griežtomis pastato architektūros detalėmis, staiga pastatą imu matyti visai kitaip. Tai yra akimirkos grožis. Tačiau bet kuriam kitam bežiūrint į Arkikatedros trikampį frontoną, į viršų kylančias pastato kolonas arba fasado nišose įkomponuotas barokines skulptūras, galbūt jos nieko nereikš arba neatrodys vertos dėmesio.

Sakyčiau, kad daug prasmingiau sudarinėti ne sąrašus, o ugdyti pastabumą detalėms. Štai tuomet kiekvienas pastatas gali atrodyti vertas būti įsimintiniausių objektų sąraše. Man atradimas yra kiekviena diena ir kiekvienas pasivaikščiojimas. Žinau, kad skamba be galo banaliai, bet tai yra tiesa.

- Pacituosiu vieną jūsų interviu: „Žmonės reiklūs. Nenori girdėti bet ko. Antai, kad sudominčiau savo ekskursijomis, turiu pateikti išskirtines istorijas, kurių niekas kitas nepasakoja.“ Kokie žmonės ateina į jūsų rengiamas ekskursijas?

- Aš esu dėkinga, kad ekskursijose besilankantys žmonės yra reiklūs, sumanūs ir žingeidūs, nes tai skatina nuolatos ieškoti įvairių pasakojimo būdų ir stengtis sudominti netgi pačiais sudėtingiausiais, kebliausiais istoriniais momentais. Kaip kartą yra pasakęs a.a. Leonidas Donskis, gyvenimo grožis yra nuolatiniame savęs tobulinime ir pastangose. Taigi tikrai džiaugiuosi, kad žmonės nori ne tik girdėti istorines datas apie karus, gaisrus, mūšius, bažnyčių statymus, o po to - jų perstatymus, tačiau trokšta suprasti, kas slypi už viso to. Norisi suprasti, kokia gi iš tiesų buvo gyvenimo kasdienybė prieš kelis šimtus metų. Tarkime, kalbėdama apie Vilniaus gaisrus, aš turiu ieškoti detalių, kaip jie plito, kaip buvo gesinami, kiek parų miestas degdavo ir panašių visai plonų niuansų.

Nebeužtenka tik išgirsti tai, ką sako gidas istorikas, ir be jokių klausimų priimti. Ne, pagaliau norisi suprasti. Norėčiau tikėti, kad tai kažin koks lūžio momentas ir mes imame apie istoriją kalbėtis įvairiau. Galiausiai juk mano knyga yra visai kitoks priėjimas prie istorijos, nes susipina žanrų ribos. Tai - gidas, kupinas datų ir įvykių, bet parašytas tarsi grožinis kūrinys.

- Knygą pristatė svarbią visai tautai dieną - Vasario 16-ąją. Negana to, pravedėte ekskursiją po jūsų labai mėgstamus Sapiegų rūmus, kurių istorija ir prasideda jūsų knyga. Kuo šios knygos pristatymo aplinkybės jums buvo svarbios?

- Knyga „Vilniaus istorijos. Gidas po XVIII a. miestą“ yra neįprastas gidas tuo atžvilgiu, kad knygoje nerasite gausybės objektų, o šalia - vos vienas du sakiniai, kuriais bandoma paaiškinti ilgą ir sudėtingą kelių šimtų metų istoriją. Knygoje yra istorijos apie penkiolika miesto pastatų. Visi pasakojimai parašyti tarsi istorinės asmenybės - didikai, karvedžiai, vyskupai, švietėjai ir kilmingos damos - kurios pačios prabiltų ir imtų pasakoti.

Pirmoji knygos istorija prasideda 1700 m. Antakalnio Sapiegų rūmuose, kuriuose įvyko knygos pritatymas. Rūmų istoriją knygoje pasakoja jų statybą iniciavęs LDK didysis etmonas Kazimieras Jonas Sapiega. Apėmė toks jausmas, kad knygos pristatymo metu susijungė istorija, praeitis ir dabartis. Istoriją turime supasti tam, kad galėtume mokytis, tobulėti, pažinti savo valstybę ir galiausiai patys save.

- Kaip sekėsi rašyti knygą ir rinkti informaciją? Žinau, kad ne visos istorijos ir asmenybės joje atsidūrė.

- Intensyviai medžiagą rinkau ir knygą rašiau metus. Pradžioje dar nežinojau, koks bus galutinis rezultatas. Kiekviena istorinė asmenybė, apie kurią pradėdavau gilintis, mane tarsi vesdavo tolyn. Pavyzdžiui, pradėjusi rašyti apie Vilniaus vyskupą Ignotą Jokūbą Masalskį, sužinojau, kad jis turėjo žavią dukterėčią Apoloniją Eleną Masalskytę, kurią labai mylėjo, globojo bei rūpinosi šios giminaitės tinkamu lavinimu, mokėdamas didelius pinigus už dukterėčios mokslus Prancūzijoje. Štai taip netikėtai knygoje atsirado ne tik kontraversiškai vertinamo Vilniaus vyskupo istorija, bet ir jo dukterėčios gyvenimo detalės.

Asmenybių, kurios patraukė mano dėmesį, buvo dvigubai ar netgi trigubai daugiau, tačiau kai kurioms iš jų pritrūkau duomenų, laiko, tam, kad galėčiau tinkamai atskleisti jų istoriją. Štai, todėl ir sakau, kad, nepaisant to, kiek rašoma apie Vilnių, miesto istorija niekada nėra baigtinė ir nebus iki galo parašyta. Nėra vienos istorijos, yra daugybė istorijų.

- Tai, kad Vilniaus istorija nėra baigtinė ir nėra vieno naratyvo, dažnai pabrėžiate. Kaip tuomet atsirenkate, ką verta papasakoti, kas yra tiesa, o kas tik mitai?

- Nemanau, kad knygoje atsidūrusias asmenybes galima arba reikėtų grupuoti pagal kokį nors bendrą vardiklį ar juo labiau tvirtinti, kad tai - įdomiausios, verčiausios sužinoti istorijos. Šitoks supaprastintas mąstymas turbūt būtų klaidingas. Aš daug mieliau sakyčiau, kad knyga atskleidžia nedidelį gabalėlį įvairiaus ir kontrastingo XVIII a. gyvenimo. Dar daug liko neparašyta, neaptarta, neapkalbėta. O, kalbant apie mitus, žmonės griebiasi jų tada, kai nežino istorijos ir faktų. Aš renkuosi pasakoti istorinius įvykius, tačiau pasirinkau juos pasakoti grožinio kūrinio forma.

- Įdomi jūsų mintis, kad mokydamiesi savo krašto istorijos domimės karaliais, kunigaikščiais, mūšiais, o iš tiesų kraštą kūrė labai skirtingos, spalvingos asmenybės, tiesiog dėl susiklosčiusių aplinkybių joms nepavyko visų užmanymų įgyvendinti ir apie jas mažai žinome. Kaip atradote jas?

- Paradoksas, tačiau pati būdama kultūros istorike, rašydama knygą su kai kuriomis istorinėmis asmenybėmis susidūriau pirmą kartą. Iki tol nebuvau apie jas girdėjusi, tad ką jau bekalbėti apie tuos, kurie nėra istorikai. Žinoma, šiai knygai ieškojau kuo įvairesnių asmenybių, tačiau nustebau, kad, nepaisant to, jog tai mums yra mažai žinomi asmenys, tačiau XVIII a. tie žmonės buvo nepaprastai svarbūs. Štai, galite pasitikrinti, kiek iš jūsų esate girdėję apie Jaronimą Stroinovskį, Jokimą Liutaurą Chreptavičių, Juozapą Stanislovą Sapiegą, Motiejų Dominyką Dogelį? Tai buvo tokios įspūdingos asmenybės, kurioms iki galo atskleisti man net neužteko knygos puslapių!

- Teigiate, kad dabar žmonės gręžiasi į savo kraštą, jo istoriją ir kad tokios ekskursijos labai išpopuliarėjo.

- Taip, išties pastebiu augantį susidomėjimą Lietuvos istorija, kultūra, mūsų miestais, miesteliais arba netgi pažintiniais takais. Veikiausiai tam įtakos turėjo keletas dalykų. 2008 m. pasirodė pirmoji Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ dalis, po dešimtmečio, 2018 m., minėjome modernios Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, buvo atrastas Nepriklausomybės aktas, o per valstybines šventes juntama kaip niekada ypatinga vienybė ir pakylėjimas. Galiausiai - vis daugiau keliaujame ir surįžę, visko prisisotinę, pamatome, koks visgi nepaprastai gražus mūsų kraštas, tačiau iki galo nepažintas. Dabar tas etapas, kai bandome pažinti ir suprasti tai, kas atrodė įprasta ir priimtina.

- Kaip apibūdintumėte Vilnių? Koks tai miestas?

- Pilnas kontrastų, žadinantis vaizduotę ir paslaptingas. Laukiantis, kol galės atsiverti ir papasakoti dar daug visko. Šie žodžiai tinka ir visai XVIII a. epochai, apie kurią rašiau knygoje. Ir nepaisant to, jog knyga yra apie Vilnių, iš tiesų ją skaityti turėtų patikti ne tik vilniečiams. Knyga atskleidžia to laikotarpio mąstymą, gyvenimą ir politinius, istorinius momentus. Juk tai buvo epocha, kai tris kartus LDK buvo padalyta ir išnyko iš Europos žemėlapio.

- Auginate du mažus vaikus, kuriems turbūt skiriate daugiausia savo laiko. Ir vis dėlto kokių karjeros planų turite?

- Norėčiau turėti galimybę dirbti tai, ką geriausiai moku - pasakoti tai, ką atrandu, perskaitau, pamatau ir sužinau. Tai norėčiau daryti tiek ekskursijų metu, tiek tekstais, tiek edukuojant ir mokant suprasti, kaip surasti priėjimą prie meno, kultūros ir istorijos. Užvis labiausiai pati sau linkiu nuolatos tobulėti, nes, pasikartosiu, gyvenimo grožis yra gebėjime save tobulinti.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s