2 nuotr.96-erių Australijos lietuvis Kazimieras Butkus niekada nėra lankęsis Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje ar meldęsis Aukštelkės bažnytėlėje Šiaulių rajone. Bet jo vardas pedagogų, gimnazistų ir pagyvenusių žmonių lūpose skamba su didele pagarba.
Kazimieras daugelį metų remia Juliaus Janonio gimnaziją, yra įvairių fondų ir premijų steigėjas, moksleivių ir studentų bičiulis, bažnyčių ir ligoninių mecenatas. Gerus darbus K.Butkus daro ne dėl šlovės, o iš meilės ir pareigos savo tolimai Tėvynei.
Padeda siekti išsilavinimo
Garbaus amžiaus Australijos lietuvio K.Butkaus darbai - tobulas pavyzdys, ką gali vieno žmogaus dosnumas ir nesavanaudiška meilė Tėvynei. Nesuklysiu sakydama: be jo kilnumo širdyse ir aplinkui būtų kitaip.
Jeigu ne Kazimiero parama, kas žino, ar tos jau penkios dešimtys gabių gimnazistų, kurių studijoms Lietuvoje nuo 2001-ųjų jis kas metai skiria stipendijas, apskritai būtų galėję ir galėtų siekti aukštojo mokslo? Ši parama, beje, nėra vienkartinė - ji tęsiasi visus studijų metus, o gimnazijos pareiga tėra rekomenduoti tinkamus žmones paramai gauti.
Kukliojo mecenato dėmesys neaplenkė ir jaunųjų talentų. 2009 metais jis skyrė pinigų Šiaulių konservatorijos mokiniui Tadui Motiečiui, gabiam jaunam muzikantui, šlovinančiam Lietuvos vardą ir laimėjusiam prizines vietas įvairiuose konkursuose. Kazimieras Tadui padovanojo akordeoną.
Beje, vadinamas filantropu ar mecenatu, Kazimieras prieštarauja. Sako: esu tiesiog jaunimo bičiulis.
Gimnazija būtų kitokia
Nesuklysiu sakydama: tolimojo gimnazijos bičiulio dvasia jaučiama kone kiekviename mokyklos kampelyje. Kazimiero parama įkurta gimnazijos konferencijų salė dėkingos gimnazijos pavadinta jo vardu.
Kazimiero dėka buvo atnaujinta kompiuterių klasė, parūpinta naujos įrangos ir inventoriaus. Remiama gimnazijos biblioteka, muziejus, skirta lėšų gimnazijos mokytojų kambariui, aktų salei, kabinetams, koridoriams atnaujinti, gimnazijai padovanotas net mikroautobusas. Be Kazimiero dėmesio neliko ir Šiaulių anglų kalbos mokytojų asociacijos centras. O kur dar gimnazijos 150 metų jubiliejaus proga padovanotas Sidnėjaus olimpinių žaidynių medalių rinkinys, šviesaus atminimo jo žmonos Nadieždos Valerijos Butkuvienės gintarinių papuošalų kolekcija ir kita.
Praėjusį rugsėjį 160-ą kartą naujuosius mokslo metus paskelbė gimnazijos pasididžiavimas - varinis varpas, simbolizuojantis Australijos bičiulių - Isoldos Poželaitės-Davis A.M., K.Butkaus ir šviesaus atminimo Vlado Morkio - indėlį į gimnaziją. Iškilmingo jubiliejaus proga Kazimieras pasveikino gimnaziją: skyrė lėšų jubiliejiniams leidiniams ir remonto darbams iš dalies finansuoti. Neliko abejingas ir šviesaus atminimo Šiaulių miesto garbės piliečio Jono Krivicko paskutiniam norui - parėmė jo prisiminimų knygos „Ir praskriejo kaip vėjas“ leidimą.
Remia ne tiktai švietimą
K.Butkaus vardu pavadintą Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos paramos fondą sudaro banke padėtas indėlis, iš kurio palūkanų 21 metus mokamos premijos tradicinio tapusio I.Poželaitės-Davis A.M. anglų kalbos konkurso laureatams. Konkurse kiekvienais metais dalyvauja įvairių Šiaulių apskrities mokyklų 12 klasių moksleiviai.
Anglų kalbos konkurso Juliaus Janonio gimnazijoje pradininkė buvo Australijos lietuvė I.Poželaitė-Davis A.M, jos vardu konkursas ir pavadintas. Vėliau būtent Isoldos pastangomis K.Butkus ir tapo gimnazijos rėmėju.
Kazimiero vardas su pagarba minimas ir kitose Šiaulių miesto mokyklose, kurioms dvejus metus irgi buvo skirta parama, ir vaikų ligoninėje - 2001 metais dovanojo lėšų naujoms technologijoms įdiegti.
Tais pačiais metais mecenatas prisidėjo renovuojant istorine praeitimi garsią Šiaulių priemiesčio Aukštelkės Šv.Antano Paduviečio bažnytėlę. 2008-2010 metais Kazimieras vėl skyrė paramą bažnytėlei renovuoti: Kristaus Kančios Kelio paveikslų rėmams, altoriui atnaujinti, elektriniams vargonams, kompiuterinei muzikinei programai, naujiems suolams-klauptams, baldams, kitam inventoriui įsigyti, patalpoms šildyti, stogui dengti, vidui ir fasadui remontuoti, langams, durims, laiptinėms keisti ir kitiems remonto darbams.
Dėkingi parapijiečiai pasirūpino, kad informacija apie Kazimiero paramą bažnyčiai pasiektų popiežių. Apie jo gerus darbus byloja ir atminimo-padėkos lentelė bažnyčioje.
Balsas skamba optimistiškai
Ką jaučia žmogus, žinantis, kad už savo gerus darbus, išskyrus svetimų žmonių padėką ir pagarbą, nieko negaus mainais? O gal būtent tai Kazimierui ir yra svarbiausia?
Su Sidnėjuje gyvenančiu K.Butkumi kalbamės ankstyvą sausio rytmetį. Kai kitame Žemės pakraštyje pakelia ragelį, pas mus laikrodis rodo apie septynias.
„Pas mus už lango žiema, dar visai tamsu ir prisnigo“, - sakau Kazimierui, o šis juokiasi: Australijoje dabar pati vasara, saulė šviečia visu smarkumu, o laikrodžio rodyklės artėja prie šešioliktos valandos. Pensione, kuriame Kazimieras gyvena, netrukus bus pietūs.
Žinau, kad Kazimieras juda su vežimėliu, bet apie sveikatos problemas nekalbame. Telefonu jo balsas sodrus, kalba gražiai lietuviškai, kartkartėmis nuoširdžiai nusijuokdamas, - nesistebėtum, jeigu nežinotum, kad netrukus švęs 100 metų jubiliejų.
Visi prisiminimai - gyvi
Prašomas papasakoti, kokie vėjai nubloškė į tolimąją Australiją, buvęs pirmosios eilės lakūnas pilotas kurį laiką tyli, tarsi mintyse bandytų atkurti jaunystės dienas, o vėliau atsidūsta: „Atsidūriau, ir tiek...
Taip išėjo, žinot... Kai rusai pradėjo stumti vokiečius, pakliuvau į Vokietiją. Vėliau kuriam laikui apsistojome Austrijoje, ten dirbau vaisvandenių gamykloje. O kai rusai pradėjo veržtis į Austriją, pasitraukėme prie Šveicarijos sienos.
Taip ir gyvenom... Reikėjo gyventi... Tiesą sakant, ne taip blogai ir sekėsi“, - gyvai pasakoja turėjęs tokią mainų krautuvę, kurioje užėjęs žmogus galėjo prekes pasikeisti arba išsimainyti. Be to, vietiniai žmonės buvę labai draugiški.
„O 1949 metais pasiūlė: kas nori, gali užsirašyti vykti gyventi į užsienį. Taip mes užsirašėm į Australiją. Ir išvažiavom“.
Kaip ir daugumai emigrantų, pradžia buvo sunki: kurį laiką plušo geležinkelio dirbtuvėse. Vėliau darbštus lietuvis ėmėsi Europoje išmėginto prekybos verslo. „Biznis“, anot jo, sekėsi, pamažu „pradėjo lipti į kalną“.
Gimtosios kalbos nepamiršo
Kalba Kazimieras gražiai lietuviškai, be jokio žymesnio akcento. Klausiu, kaip per tiek metų svetimkalbėje aplinkoje pavyko išsaugoti gimtąją kalbą? Jaučiu, nustemba.
- Tai kad mes negalėjome savosios kalbos pamiršti! Gyvenome mieste, kuriame buvo ir tebėra susibūrusi gana didelė lietuvių bendruomenė. Oje, aš ir dabar esu labai gražaus lietuvių klubo narys... Žinokite, čia mes, lietuviai, labai gerai sugyvenam.
- O Lietuvos įvykiais ar domitės? - toliau kamantinėju.
- Žinoma, domiuosi, kaip kitaip? Ir aš, ir daugelis lietuvių čia prenumeruojame lietuvišką spaudą: žurnalą „Pasaulio lietuvis“, „Mūsų pastogę“, „Tėviškės aidus“ ir kitus laikraščius. Žinom, kas, kur ir kaip vyksta.
- Australijoje prabėgo per šešiasdešimt jūsų gyvenimo metų. Ar planavote kada nors grįžti į Lietuvą?
- Žinot, nepasakysiu... Buvom jauni, gyvenom, čia įleidom šaknis... - nutyli, kad Sovietų Sąjungos geležinė uždanga Lietuvos emigrantams duris į Tėvynę užtrenkė geram pusšimčiui metų. O Lietuvai atgavus nepriklausomybę jau buvo garbaus amžiaus, be to, ir sveikata buvo nebe ta...
- O ar pasiilgstate Lietuvos?
- Labai. Labai pasiilgstu... Įsivaizduoju Lietuvą labai gražią... Žinau, kad jos jaunimas yra labai mokytas, paslaugus...
Paklaustas, ar sulaukia padėkos iš tų, kuriems yra padėjęs, susimąsto:
- Matot, yra šitaip... Aš esu lietuvis, ne australas, visada buvau Lietuvos patriotas. Padėjau Lietuvai ir padedu, kiek galiu. Ne tiktai mokyklai, vaikams - va, apleistą bažnytėlę sutvarkėm, man net popiežius diplomą, palaiminimą atsiuntė, - santūriai, bet ne be pasididžiavimo kalba. - Aš turiu didžiulę krūvą laiškų. Jaunimas rašo ir dėkoja, beveik kiekvieną savaitę... Berniukai ne tokie aktyvūs, o merginos tai labai labai dėkoja, - išdidžiai pasigiria.
Mecenato eilėraščiai - Lietuvai
Pusvalandį trukusio pokalbio metu Kazimieras neužsiminė, kad likęs vienumoje apie tolimąją Tėvynę rašo eilėraščius. Tačiau netrukus po pokalbio nuolatos ryšius su juo palaikanti mokytoja Augutė Vaičiulienė perdavė praeitais metais sukurtą Kazimiero posmą, kurį ji gimnazijos bendruomenei ir svečiams nuo scenos perskaitė praėjusį spalį, per gimnazijos 160 metų sukakties minėjimą.
„Jei aš sparnus erelio turėčiau,/ Tai skrisčiau dar laimės patirt/ Į mielą brangią Tėvynę nuskrist,/Jos globoje geisčiau numirt...“ Lietuvos jaunimui Kazimieras linkėtų vieno: mylėti savo Tėvynę ir jos niekada neišduoti.
Kazimiero Butkaus dosjė
K.Butkus gimė 1916 metų vasario mėnesį Lietuvoje. Radviliškyje lankė pradžios mokyklą, vėliau keturių klasių progimnaziją.
Dvejus metus mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje.
1934 metais įstojo į karo aviacijos antros laidos puskarininkių lakūnų pilotų mokyklą.
1940 metais suteiktas pirmosios eilės lakūno piloto vardas.
Tais pačiais metais tapo atsargos karininku.
1949 metais su žmona Nadiežda Valerija emigravo į Australiją.
Už ilgametę nuoširdžią paramą 2001 metais K.Butkui suteiktas Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos garbės vardas.
2000 metais - Šiaulių anglų kalbos asociacijos garbingas „Honorary Member“ vardas.
Juliaus Janonio gimnazijos direktoriaus Rimo Budraičio, mokytojos Augutės Vaičiulienės ir Moterų veiklos inovacijų centro rūpesčiu K.Butkus apdovanotas Šiaulių apskrities viršininko garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“.
2010 metų kovo mėnesį išsiųstas Jo Šventenybės popiežiaus Benedikto XVI apaštalinis palaiminimas K.Butkui.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
