respublika.lt

Kasdienybės karys, pokariu kėlęs sužeistą Lietuvą (1)

2019 gruodžio mėn. 13 d. 21:00:40
Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

Rugsėjį minėjome Matarnų kaime, Šakių apskr. (dab. Vilkaviškio r.) gimusio iškilaus Lietuvos chirurgo, mokslininko, išradėjo, habilituoto mokslų daktaro Jono Stanaičio 100-mečio sukaktį. „Norėjome, kad sunkus mūsų Tėtės chirurgo pokario kelias nenugrimztų užmarštin“, - rašė vaikai J.Stanaičio prisiminimų knygos „Usnynas“, kurios leidimą minint jubiliejų pakartojo, baigiamajame skyriuje. Ir kartu su Lietuvos medicinos biblioteka bei Pasaulinės gydytojų federacijos (PGF) „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacija surengė popietę daktaro gyvenimui apžvelgti.

×
nuotr. 1 nuotr.
Pulmonologas Jonas Stanaitis 1964 metais. Šeimos albumo nuotr.

 

Be protekcijų

Moralinis imperatyvas, nepaprastas darbštumas, solidi profesinė patirtis, prigimtiniai gabumai - visa tai labai greitai išskyrė J.Stanaitį iš būrio kolegų jau pačioje darbo pradžioje 1945 metais, o vėliau leido įsiterpti į Lietuvos medicinos korifėjų gretą, pelnyti humanisto vardą. Kas šiandien besuskaičiuos, kiek gydytojas išgelbėjo gyvybių, kiek kartų ištiesė pagalbos ranką sovietinio režimo aukoms. Tik iš prisiminimų knygos vaikai sužinojo, kad jis sovietinių budelių tardytas, žemyn galva pakabintas apklausų kambaryje. Tačiau ir po to nepasirinko lengvesnio kelio. „J.Stanaitis daug pasiekė darbe ir moksle be kolaboravimo, protekcijų, tik remdamasis gabumais, darbu, patirtimi ir vadovaudamasis mokykla, kuri buvo paremta moralės principais“, - teigia dukra ir sūnūs.

Didžiausiu atpildu už gyvenimo triūsą J.Stanaitis laikė galėjimą savo akimis išvysti Atgimimą ir įsilieti į Sąjūdį. Tuomet savo šeimai pasakė: „Dabar galiu ir mirti“. Iš tiesų, to gyvenimo nedaug jau bebuvo ir likę. Iškeliavo staiga, po tradicinio pasivaikščiojo Neries pakrante Žirmūnuose, nuėjęs pirkti laikraščio... Tuomet jam ėjo 77-ieji gyvenimo metai.

Būti daktaru ir išlikti žmogumi

Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto diplomą J.Stanaitis į rankas paėmė 1944 metais, kai II pasaulinis karas artėjo į pabaigą. Dauguma jo mokslo draugų, net neparagavusių gydytojo duonos, leidosi paskui karo įvykius. Į Vakarus juos skubino bolševikų baimė. Su tėvais atsisveikino ir keturi Cecilijos ir Jono Stanaičių vaikai. Tačiau dar nepasiekęs sienos vienintelis iš visų Jonas su ką tik žmona tapusia Birute grįžo. Pareiga seniems tėvams nugalėjo.

Pirma jaunojo gydytojo darbo vieta - Šilalės ambulatorija (1944-1945 metais). Ją rado tvarkingą, bet tuščią, be gyvybės ženklų. Tik vienoje patalpoje riogsojo gana prašmatni ir, kaip pats teigė, mažai reikalinga stomatologo kėdė. Tačiau netrukus, pasklidus garsui apie užmokesčio neimantį, o kartais dar ir sušelpiantį gerąjį gydytoją, pradėjo plūsti pacientai.

Jau po metų J.Stanaitis - ambulatorijos vedėjas Tauragės apskrityje, Šilalėje ir Žemaičių Naumiestyje. 1946 m. rugsėjo 1 d. paskirtas Šakių apskrities ligoninės chirurgijos skyriaus vedėju, vėliau ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Vos po dvejų metų pasiprašo atleidžiamas ir, kaip priežastį nurodęs norą atsidėti chirurgo specialybei, įkuria chirurgijos skyrių Zyplių dvare. Toje pat ligoninėje gydytoja dirbo ir žmona Birutė, būsimoji akušerė. Čia gimė trys Stanaičių vaikai: Juozas, Violeta, Jurgis (pirmagimis Jonas gimė kitur, mirė kūdikis).

1951-1952 metais šeima - jau Lazdijuose. J.Stanaitis vadovauja ligoninės chirurgijos skyriui. Dar po metų - Skuodo ligoninėje. Kiek ilgėliau septyneriems metams apsistoja dirbti Šilutės centrinėje ligoninėje, įkuria kraujo perpylimo ir traumatologijos skyrių ir jam vadovauja.

„Bėgome nuo kelionės pas baltas meškas“, - paaiškino autorius knygoje savo klajonių po Lietuvą priežastį. Įstrigo jaunam gydytojui žilo rusų kareivio laiku duotas perspėjimas. Kol pavaldiniai tuštino vietinių atsargas ir grobė, kas pakliuvo po ranka, išsivedė eikliausius arklius, jų vadas mokė slėpti nuo siauraakių viską, kas dar liko, bet visų svarbiausia - merginoms ir moterims nepakliūti kareiviams į akis; antra, kuo greičiau važiuoti į miestą ir įsidarbinti; trečia, dirbti gerai, kad įgytum gerą vardą, bet vienoje vietoje neužsibūti. Aukso vertės priešo patarimai, kaip manė J.Stanaitis, išgelbėjo jo šeimą nuo skaudžios lemties.

1958 metais gydytojas sukonstravo aparatą blauzdos kaulų lūžiams atstatyti. Jis po ketverių metų buvo pradėtas gaminti serijiniu būdu ir išplito visoje Sovietų Sąjungoje. Gydytojas tapo pirmuoju iš Lietuvos provincijoje dirbusių chirurgų, 1959 metais apgynusių medicinos mokslų kandidato disertaciją, pavadintą „Blauzdos kaulų lūžimai ir jų gydymas“.

1963 metais gydytojas persikėlė gyventi į Vilnių, konkurso būdu buvo išrinktas dirbti respublikiniame Vilniaus tuberkuliozės mokslinio tyrimo institute chirurgijos skyriaus vedėju. Iš esmės teko keisti specializaciją, vadinasi, ir vėl mokytis. Pastarojoje darbovietėje 1970 metais gydytojas sukūrė siurblį skysčiui iš krūtinės ląstos išsiurbti. Dar po poros metų pradėjo dirbti Vilniaus eksperimentinės ir klinikinės medicinos tyrimo institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Čia dirbdamas apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją „Pleuros empiemos diagnostika ir gydymas stacionare“. Nuo 1973-ųjų iki pat mirties 1997 metais dirbo Sveikatos apsaugos ministerijos Patentų ir mokslo įdiegimų skyriaus vedėju. J.Stanaitis parašė ir išleido knygas: „Pleuros empiema“ (1977), „Riboti plaučių šešėliai“ (su kitais, 1980). Spaudai parengė leidinius „Kova su tuberkulioze“ (1965), dvitomį „Urgentinė chirurgija“ (1984, 1987), „Lietuvos chirurgijos istorija“ (1991), „Traumatologijos vadovas“ (1994), paskelbė kelias dešimtis mokslo publikacijų. J.Stanaitis - dviejų išradimų ir aštuonių racionalizacinių pasiūlymų autorius. Prieš dešimtmečius jo parengti moksliniai darbai ir šiandien tarnauja rengiant būsimus chirurgus.

„Usnynas“: tarp realybės ir siurrealizmo

Kai J.Stanaitis pradėjo namiškiams sakyti, kad kam nors būtų gerai užrašyti jo prisiminimus, vaikai, tuo metu gyvenę profesinės karjeros iššūkių ir intensyviu šeimyninių pareigų ritmu, paragino: „Imk pats ir parašyk“. Taip gimė atsiminimų knyga „Usnynas“. Staigi mirtis sutrukdė ją užbaigti, nors pritrūko išties nedaug.

Tai - sukrečiantis kūrinys. Skaitytojui prieš akis kaleidoskopu sukasi nesuvokiamo žiaurumo epizodai. Štai enkavėdistai atveža mirtimi besivaduojantį rezistentą vien tam, kad chirurgas jį prikeltų tolimesniems kankinimams. Ar teisinga, žmogiška buvo pirmenybę teikti gydytojo humanisto priesakams, - šis klausimas nedavė ramybės autoriui ir praėjus keliems dešimtmečiams po įvykių. Ar žmogus pajėgus pasirinkti teisingai chaoso ir beprotybės akivaizdoje? Kaip nepamesti orientyrų?

Ypač ryškus knygos antiherojus - sifilitikas karininkas, slėpęs savo vardą, laipsnį, pareigas, dėl to vietinių pramintas Bubikopfu. Kartą jis įsisodino savo gydytoją į amerikietišką studebekerį „pasivažinėti“ ir privertė pro mašinos langą stebėti paties įvykdytą jaunų vyrų egzekuciją. Taip vietiniai buvo nubausti už vengimą stoti į Raudonąją armiją. Grįžęs į automobilį, Bubikopfas dar ir pasidžiaugė: operatyviai. Žinutė jį gydančiam daktarui pasiųsta be jokių dviprasmybių: sabotuosi, padėsi išsisukti nuo karo tarnybos - tas pats laukia tavęs. Stribų ir enkavėdistų siautėjimai, ant gyvenimo ir mirties slenksčio atsidūrusių kolegų dramos ir nuopuoliai, sunkūs apsisprendimai, aplinkui tvyranti baimė, nevilties ir rezignacijos atmosfera, naktimis kelionės pas sužeistus partizanus, operacijos be narkozės šviečiant mėnuliui...

Kartais, pripažino pasakotojas, trynėsi realybės ribos, tikrovė panašėjo į košmarą. Ar įmanomas dalykas, kad skutimosi peiliuku persipjovęs pilvą vaikinas, daugybę kartų alpęs, atsigavęs ir vėl ieškotų savo širdies, kad pats ją išplėštų?! Mirti ir nesileisti kankinamam priešo - žodžiai, kuriuos vis kartojo savo gydytojui kankinys, žvelgdamas į akis nepamirštamu žvilgsniu. Net ir užvertus paskutinį knygos puslapį dar ilgai persekioja apokaliptinis vaizdas.

„Niekada daugiau nemačiau taip sumušto žmogaus“... - ves ir toliau per pragaro ratus autorius. Buvo visiškai neaišku, kur baigiasi galva, o prasideda kaklas. Priekį nuo nugaros atskirti galėjo tik pagal iš gličios masės besiveržiančių retų įkvėpimų. Štai taip grandinėmis konkurentą paauklėjo stribas su sėbrais, kai pastarąjį mergina atstūmė. Kaip išlikote ir nenužmogėjote, daktare? - norisi paklausti. Tačiau nėra kada, J.Stanaitis, nei švelnindamas, nei eskaluodamas, toliau tapo XX amžiaus vidurio Lietuvos paveikslą be žodžių ragindamas: teisėjais tapti nereikia, bet žinoti ir niekada nepamiršti - būtina.

Skaudi istorinė atmintis tą chirurgo pagerbimo popietę bylojo iš J.Stanaičio knygos puslapių aktorės Marcelės Zikaraitės-Sirgedienės lūpomis, liudijo jo vaikų ir kolegų prisiminimais ir įsiterpė į mūsų laikus, retkarčiais supulsuodama tarsi atviras nervas.

Štrichai amžinybėn išėjusiojo portretui

J.Stanaičio portretui papildomų štrichų pridėjo kolegos: panašiu metu SAM dirbusi viceministrė doc. Olga Račkauskienė, kolega iš Vilniaus eksperimentinės ir klinikinės medicinos tyrimo instituto, visuomenės sveikatos mokslų daktaras Antanas Jurgelėnas, tame pačiame institute dirbusi PDF „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacijos pirmininkė doc. Giedrė Žilinskienė. J.Stanaitis - pelnęs tarp kolegų neginčijamą autoritetą, žinojęs savo vertę, bet išlikęs kuklus, nuoširdus idealistas, tvirtino kalbėtojai. Ir dar papildė: priešakinėse inovacijų pozicijose stovėjęs mokslininkas, principingas, dalykiškas, net kategoriškas, bet visuomet profesionalumą kėlęs aukščiau už ambicijas; atjaučiantis, pasirengęs padėti, dosnus žmogus ir dėl to nepamainomas komandos narys bei lyderis.

J.Stanaičio dukra Violeta Staniulionienė prieš klausytojų auditoriją plačiai išskleidė šeimos genealoginio medžio šakas. Giminė turi, kuo didžiuotis. J.Stanaičio tėčio Jono broliai Pranas ir Juozas buvo pasižymėję karyboje, moksle, administracinėje veikloje vyrai, visuomenininkai, politiniai veikėjai, verslininkai. Motinos Cecilijos brolis Tomas Norus-Naruševičius - ikikarinės Lietuvos Ministrų kabineto narys, aktyvus visuomenės veikėjas. Tarsi aukštesnei jėgai įsikišus iš kartos į kartą akumuliuotas pilietinis potencialas, puoselėti talentai ir pomėgiai vėliau gausiai pamaitino J.Stanaičio asmenybę.

Parengta pagal „XXI amžiaus“ priedą „Pro vita“

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (1)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar laukiate naujos Vyriausybės?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar iš tikrųjų reikalinga nedarbo diena lapkričio 2-ąją?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+8 +9 C

+11 +12 C

 

+7 +11 C

 +13 C

+11 +13 C

 

 +11 +12 C

0-5 m/s

0-5 m/s

 

0-3 m/s

       

Nuorodos