respublika.lt

Kas pastatys paminklą paskutiniam tremtiniui?nuotraukos (15)

2020 liepos mėn. 05 d. 06:50:09
Dalia BYČIENĖ

Toks klausimas dažnai neduoda ramybės buvusiam tremtiniui šakiečiui Juozui Ulinskui. 92 m. vyras išsaugojo puikią atmintį, lyg iš rašto mena datas, vardus, vietoves, lemtingas smulkmenas. Stalino išrašytas kelialapis į Sibirą pakeitė Juozo ir visų vagonų brolių bei sesių likimus. Bet jų balse nejusti neapykantos, keršto. Nors jie buvo išvyti, atkentėję, nelaukiami.

×
nuotr. 2 nuotr.
„Tremtis sudarkė tūkstančių šeimų likimus“, - apgailestauja 1941 m. birželio 14-osios tremtinių atstovas šakietis Juozas Ulinskas. Kazimiero Linkevičiaus nuotr.




Išplėšti apgaule, grįžę širdimi

1941 m. birželio 14-osios rytas Juozui buvo paskutinis rytas, išaušęs gimtinėje, Plėgų kaime (Šakių r. sav.). Tarsi paveikslas trylikamečio akyse liko idiliškas lietuviško kaimo vaizdas - pamiškė, braido stirnaitės, kyla rūkas, namiškiai riša gyvulius ganykloje, jis į ganiavą tempia bulių. Tėvas kinko arklį į vežimą. O nuo Lukšių, keldamas dulkes, atkriokia kariškas sunkvežimis. Jame trys rusai ir du lietuviai. Bet su tėvu kalba rusiškai. Aiškina, reikia jiems išsikelti. Mėnesiui maždaug, kol čia vyksią kariniai manevrai. Tam ir atvažiavo, jų paimti. Jų - buvusio viršaičio, dabar ūkininkaujančio, Petro Ulinsko, jo žmonos Antaninos, tėvo, 80-mečio Juozapo Ulinsko, 30-metį perkopusios sesers Onutės Ulinskaitės ir vienturčio sūnaus, būsimo ūkio paveldėtojo Juozo. Likti leido tik dviem moterims - neįgaliai tėvo seseriai ir apysenei senelio seseriai. Pasiimti leido kiekvienam ne daugiau 50 kilogramų turto. Ryšuliai atskiri kiekvienam. Valanda laiko, ir jokių šposų.

Taip prasidėjo 18 metų užsitęsusi šakiečio kelionė į baugų kraštą. Tėvui, mamai, seneliui, tetai ši kelionė netruko nė trejų metų. Negrįžo jie nei gyvi, nei mirę. Išvežtų į nebūtį Sibire artimųjų atminimui Lukšių kapinėse, greta besiilsinčių protėvių, Juozas supylė kapą ir užrašė „Amžinai užmigę Sibiro sniegynuos, širdimi sugrįžę Lietuvon.“

Per sąžiningi gelbėtis


„Mus labai barbariškai paėmė. Iš išblyškusio tėvo veido matau, kad jis supranta daugiau, tik nesako. Kas man, vaikui. Apsirengiau geriausiais drabužiais, įsimečiau kelis palaikius. Pagalvojau, jei kelnes persiplėšiu bus reikalinga adata. Įvėriau adatą į kepurės pamušalą, apvyniojau drūtu siūlu. Mano maišiokas viena ranka pakeliamas. Per tą nežinią, nei vienam mūsų neatėjo į galvą pasiimti bent šaukštą, dubenėlį“, - kaip šiandien prisimena Juozas.

„Polutarka“ šeimą nudardino į Pilviškių geležinkelio stotį. Liepė lipti į vagonus. Tėvą ir daugelį kitų vyrų atskyrė nuo šeimų į kitą vagoną. Nieko tokio, susitiksią galutinėje stotyje. Tada jie ir pradėjo suvokti, kad jokie čia manevrai, veš toli. Tik kur? Tuomet apie trėmimus atbalsių dar nebuvo. Atbalsiai galėjo atskrieti tik iš jų, pirmųjų. Atsisveikinti su gimtine ir savais buvo labai sunku. Į tą patį vagoną, kaip ir jis su mama, teta bei seneliu, buvo įlaipintas 26-erių Pranas Kudirka. Jo sužadėtinė tris paras Pilviškiuose išstovėjo prie vagono, negalėjo juodu atsiskirti. Matyt, nujautė, kad daugiau nebesusitiks. Nebesusitiko.

Anot Juozo, ne visi ir kagėbistai buvo vienodi. Vienas leitenantas įsižiūrėjo kūdikio besilaukiančią dailią kybartiškę ir turbūt norėjo ją išgelbėti nuo tremties. Sustojo traukinys Vilkaviškyje, siunčia po du tremiamus vandens įsipilti. Prie bėgių turgus, žmonių knibžda. Į tą minią įsimaišęs galėjai prapulti bematant. Atneša rusas tai moteriai skylėtą kibirą ir liepia vandens atnešti. Bet moteris buvo per daug sąžininga, kad pabėgtų. Atvelka ji tą kibirą, vanduo per siūles žliaugia. Nusikeikė rusas ir nuėjo. Visi supratome, kad moters jis nebūtų ieškojęs“, - įspūdžius, kurie tada jam atrodė juokingi, pasakojo buvęs tremtinys.

Mirė neapkaltintas


Tėvą paskutinį kartą matė Pilviškiuose. Sukišo į vagoną vyrus kaip silkes į bačką. Jų paskutinė stotelė buvo aiški - Krasnojarsko kraštas, Rešiotų lageris. Tų pačių metų gruodžio 11 d. tame lageryje mirė tėvas. Pažymėjime parašyta priežastis - išsekimas. Su tėvu šeima nespėjo apsikeisti nė vienu laišku. Kuo jis buvo apkaltintas, taip pat nesužinojo. Byla tėvui buvo užvesta, bet teismo jis nesulaukė. Labai norėjo Juozas sužinoti, kas pasirašė tą sprendimą: „Byla buvo atvežta į Lukšių valsčių, bet kai grįžęs pradėjau jos ieškoti, man parodė raštą, kad bylą nuspręsta sunaikinti, nes nusikaltėlis neišgyveno.“

Anot J.Ulinsko, kur juos veža, tėvas galėjo tik nujausti, bet tiksliai nežinojo. Jis suprato, kad atėjus rusams netaps savu. Pusantros kadencijos per ūkininkų streikmečius tėvas buvo viršaičiu. 1933 m., per Užnemunės streikus, jų ūkio trobesius kažkas padegė. Sudegė kluonas, tvartas. Kaltininkas liko nežinomas. Vis dėlto tėvas po šešerių metų pareigų atsisakė ir grįžo prie žemės.

Kas kaltas, kai vargai spaudžia? Tas, kuris arčiausiai - viršaitis. Bet ir viršaičių būna visokių. Grįžęs iš Sibiro Juozas pats norėjo išsiaiškinti, koks žmogus buvo viršaitis Petras Ulinskas. Klausinėjo jo nepažįstančių vyresnių žmonių. Ir nė vienas blogu žodžiu neminėjęs.

Žmones skaičiavo vagonais

Po maždaug mėnesio kelionės su ilgais sustojimais, saugomi lyg akies vyzdys, susipažinę ir susidraugavę Juozo vagono keleiviai atsidūrė Altajaus krašte, Bijske. Tarsi turėjo likti tame pačiame rajone, bet kai atvažiavo, numatyta vieta jau buvo užimta pirmesnio tremtinių ešalono. Kagėbistai supainiojo vagonus. Apskritai jie tremtinių pavardėmis nevadino. Juos skaičiavo vagonais.

Ir vėl tolyn. Išsiuntė į miškų ūkį pjauti kėnių. Normos pjovėjai neįveikdavę, bet duonos gaudavo. Iš pradžių, kol duonos skirdavo daugiau, stengėsi taupyti, džiovindavo, esą prireiks grįžtant į Lietuvą. Vilties jie neprarado niekada. Iš pradžių įtikėjo, kad karą laimės vokiečiai ir juos išvaduos. Vežami tolyn į Šiaurę svarstė, ar tik ne Amerika bus pareikalavusi tremtinius suvežti prie Šiaurės jūros, iš kur pasiimsią. Nors tai buvo netiesa, bet teikė vilties išlikti. 1942-ųjų pavasarį mama Malinovkos kaime paskutinį paltą iškeitė į 24 pūdus bulvių sodinimui. Pasisodino, bet nusikasti nespėjo. Jų atvažiavo rugpjūtį. Vėl atgal į Bijską, kur kelias savaites laukė, kol vėl sukiš į vagonus.

Dingę amžiams

Galiausiai sugrūdo į mažutį vagoną 45 žmones. Visiems atsigulti nebuvo kur. Traukinys trumpam sustodavo laukuose „reikalus“ atlikti. Atvažiavus į Osetrovą, senelis dar keturias paras prasikankino ir mirė. Palaidojome beržyniuke, greta 11 kryželių su tremtinių pavardėmis, kurių devynios buvo lietuviškos. Ten pat netrukus atgulė dar dvi keleivės“, - pirmą netektį vėl išgyveno Juozas.

Pirmą, bet ne paskutinę. Senelis mirė rugsėjį, o po mėnesio teko laidoti tetą. Grįžtančią 7 kilometrus po darbų moterį perpūtė vėjas, prasidėjo plaučių uždegimas, gydyti nebuvo kuo. Ją palaidojo Židajaus kaimo kapinaitėse. 1959 m., grįždamas į gimtinę, Juozas tikėjosi surasti beržynėlį, kur palaidojo senelį. Rado plyną lauką. 1990 m., keliaudamas tremties keliais, bandė susirasti tetos kapą. Kapinių vietoje užtiko tik besiganančias karves.

Sunkiausi metai

Blogiausia žiema buvusi 1943-1944 metais. „Tai metais susirgau maliarija. Neįsivaizduoju, kaip išlikau, ilgai buvau be sąmonės. Mama maliarija nesusirgo, bet, galvoju, ji mane išgelbėjo, atiduodama savo duoną“, - graudenasi vyras. Gegužės pabaigoje jis pradėjo dirbti, bet susirgo mama. Paguldė mamą į ligoninę, iš kurios naudos buvę tiek, kad ją ten maitindavo, o valgykla jos dalį atseikėdavo kruopomis. Ligoninėje mama neatsigavo, o liepos pradžioje jos neliko. Palaidojo rusų kapinaitėse. Likęs našlaičiu, tris dienas gulėjo barake ant viršutinio gulto, kandžiojamas blakių. Sprendė, kaip vienam išlikti. Palaikė toks žydas Volfė, iš Joniškio, vėliau suradęs nesunkų „desiatniko“ darbą. Tą darbą netrukus Juozas pakeitė į sunkesnį vien dėl 100-200 gramų daugiau duonos.

Vargas subrandino

Jakutijos šiaurėje jis susidraugavo su dzūkaite Onute, o 1948 m. su ja sukūrė šeimą. Dar po poros metų išsilaikė vairuotojo teises. Vairuotojų statant Tiksį labai reikėjo, ypač lietuvių. Lietuvius vertino už patikimumą, už tai, kad negirtavo. 1959 m. į gimtinę Juozas grįžo su tiek pat šeimos narių, kiek išvažiavo. Tik vietoj tėvų, senelio ir tetos parsivežė žmoną, du sūnus ir dukrą. Galėjo išvažiuoti trejais metais anksčiau, bet liko užsidirbti. „Basi su trimis vaikais grįžti negalėjome. Apmokėjo mums kelionę. Juokingai skambėjo įsakymas atleisti nuo perkėlimo prievolės asmenis, turinčius vyriausybės apdovanojimų. Mes abu su žmona buvome apdovanoti. Prigamino geležiukų ir dalijo. Nors mes nieko nepadarėme, tik dirbome, norėdami išgyventi“, - juokėsi Juozas.

Tremties pažymėti

Lietuvoje neregistruodavo be pažymos, kad leidžiama čia gyventi. Daug kas turėjo sunkumų, bet Juozui pasisekė, nes pažįstamas pasiūlė į darbą kuriamoje elektros tinklų įmonėje, skyrė butuką. Dirbdamas baigė vidurinę, elektromonterio kursus. Anot Juozo, niekas jo neįžeidinėjo, netrukdė, bet vaikams kliūdavo. Buožiokais, buožgalviais vadino. Baisiausia esą ne žodžiai, o tai, ką trėmimai padarė lietuviams. Kiek sudarkė likimų? Kiek našlių, našlaičių liko? Bet dovanojo draugystę tiems, kurie išliko. „Kaip vieni kitų ieškojome sugrįžę. Susirašinėdavome, švęsdavome šventes kartu. Pirmą susitikimą sukvietėme 1978 m. Ukmergėje. Nuėjome į miškelį ant Šventosios kranto, prisiminėme. Susirinko Židajaus tremtiniai. Antrą kartą susitikome Raseiniuose 1982 m. Regis, mūsų nesekė, bet žinojo, klausinėjo“, - mena Juozas.

Nepamiršo tremtiniai ir saviškių, likusių amžiams Sibire. 1990 m. su vilkaviškiečiais susiruošė tais keliais, kur alko, šalo, laidojo artimuosius. „Nuvažiavęs pastačiau mamai kryžių iš maumedžio Židajaus kapinėse, dar porai pažįstamų jų artimųjų prašymu. Kadangi už kelių kilometrų palaidotos tetos kapo neberadau, mintyse ją perlaidojau pas mamą, o ant kryžiaus parašiau jų abiejų pavardes. Vieni palaikus vežėsi į gimtinę, o ką man vežtis, jei net trijų kapų neradau. Nenorėjau išskirti, tegul ilsisi ten kartu“, - sakė tremtinys.

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (15)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Kaip vertinate S.Tichanovskajos atvykimą į Lietuvą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kur dažniausiai perkate knygas?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+13+15 C

+10 +13 C

 

+10 +12 C

 +22 +24 C

+20+23 C

 

+20 +22 C

3-4 m/s

3 m/s

 

1-2 m/s

       

Valiutų kursai

USD - 1.1763 PLN - 4.4021
RUB - 86.6154 CHF - 1.0790
GBP - 0.9016 NOK - 10.6290

Nuorodos