6 nuotr.

Jurijus Gagarinas. EPA-Eltos nuotr.

Atpildas už griežtumą

1955 m. Jurijus Gagarinas įstojo į Orenburgo aviacijos mokyklą. Dėstytojai kursantą apibūdindavo kaip savo jėgomis pasitikintį žmogų, nebijantį ginti savo požiūrio. Mėgstamas jo žodis buvo - „dirbti“. Dėl didelio reiklumo sau ir kitiems kildavo konfliktų. Kartą, kai J.Gagarinas buvo būrio vado pavaduotojas, pavaldiniai jį primušė. Buvo kalbama, kad jis pernelyg didelio griežtumo. Po incidento J.Gagarinui teko ligoninėje praleisti visą mėnesį.

Ūgis - ne kliūtis

Mokydamasis lakūnų mokykloje J.Gagarinas ilgai neįgudo tupdyti lėktuvo. Tikriausiai atsiliepė nepakankamas skraidymo valandų skaičius aeroklube. Nežiūrint puikių rezultatų visuose kituose mokymo dalykuose, mokyklos vadovybė ketino kursantą šalinti iš mokyklos. Bet instruktoriui prašant J.Gagarinui vis dėlto buvo leista treniruotis papildomai. Vėliau mokyklos viršininkas išsakė prielaidą: „Galbūt visos problemos kyla dėl nedidelio kursanto ūgio (157 cm), tai iškreipia apžvalgos kampą“. Per kitą skrydį J.Gagarinui buvo paaukštinta sėdynė, padėjus ant jos storą pagalvėlę, ir būsimasis kosmonautas kuo puikiausiai nutupdė lėktuvą.

Kad nesupainiotų

Daugelis atkreipė dėmesį, kad ant kosmonauto šalmo tai atsiranda, ta dingsta užrašas „SSRS“. Šio užrašo istorija nėra iki galo aiški. Lakūnas bandytojas Markas Galajus, dalyvavęs startuojant „Vostok-1“, pasakojo, kad užrašas atsirado paskutinę minutę. Pasak jo, likus 20 minučių iki J.Gagarino išvykimo į kosmodromą, vyresnybė prisiminė amerikiečio Frensio Pauerso (Francis Powers) žvalgybinį skrydį, ir, kad kosmonautas nebūtų supainiotas su diversantu, nutarė ant šalmo užrašyti brangiąsias raides. Tai buvo daroma paskubomis, nenuimant šalmo nuo J.Gagarino galvos.

Dėl visa ko

Šiandien yra tiksliai žinoma, kad „Vostok-1“ skriejo visiškai automatiniu režimu. Tai galima paaiškinti tuo, kad niekas iš specialistų negalėjo garantuoti, jog nesvarumo sąlygomis kosmonautas išliks darbingas. Vis dėlto J.Gagarinas gavo specialų kodą, kuriuo iškilus kraštutinei būtinybei galėtų aktyvuoti rankinį laivo valdymą.

Greičiau negu „Formulėje“

Prieš startuojant buvo tikrinamas „Vostok-1“ hermetiškumas, ir liuko daviklis neparodė reikiamo signalo. Iki starto liko nepaprastai mažai laiko - dėl gedimo šaliai tokį svarbų įvykį būtų reikėję atidėti. Ir tada pagrindiniam „Vostok-1“ konstruktoriui Olegui Ivanovskiui su mechanikų grupe prisiėjo pademonstruoti visus savo gebėjimus. Liudininkai sako, kad per suskaičiuotas minutes - dabartiniai „Formulės-1“ mechanikai galėtų tik pavydėti! - specialistai atsuko 30 veržlių, pataisė daviklį ir vėl uždarė liuką. Startas įvyko paskirtu laiku.

„Degu, likite sveiki!“

Kai nuleidžiamoji kapsulė įskriejo į Žemės atmosferą, Jurijus Gagarinas ištarė frazę, apie kurią ilgai nebuvo užsimenama. Jis šūktelėjo: „Degu, likite sveiki, draugai!“ Iš tiesų J.Gagarinas tada neįsivaizdavo, kaip laivas atrodys įeidamas į tankiuosius atmosferos sluoksnius. Iliuminatoriuje pamatęs liepsnojantį kapsulės korpusą, jis, aišku, pagalvojo apie baisiausią variantą. Vėliau skridę kosmonautai jau buvo pasirengę tam įspūdingam reginiui.

Teko pameluoti

„Vostok“ serijos kosminių laivų konstrukcija buvo tokia, kad kosmonautas negalėjo nusileisti nuleidžiamosios kapsulės viduje. Aparatai neturėjo variklių, užtikrinančių nepavojingą nusileidimą nutupiant minkštai. Be to, konstruktoriai baiminosi, kad liuko dangtis veikiant nepaprastai aukštai temperatūrai tiesiog bus užlydytas. Todėl apie 1500 m aukštyje pilotas turėdavo katapultuotis. Kadangi J.Gagarinas nusileido ne laive, Tarptautinė aeronautikos federacija galėjo neįregistruoti jo rekordinio skrydžio. Sovietų pusės atstovams teko pagudrauti ir pranešti, kad pirmasis kosmonautas nusileido kabinoje. Kaip realiai nusileido kosmonautas, SSRS oficialiai paskelbė tik 1964 m.

Be pinigų, be vairuotojo pažymėjimo

Įdomus faktas: aukštos klasės lakūnas ir pirmasis kosmonautas iki skrydžio į kosmosą nemokėjo vairuoti automobilio. Tačiau tai J.Gagarinui netrukdė būti technikos pažangos gerbėju. Likus nedaug laiko iki kosmoso užkariavimo jis tapo respektabilaus sedano GAZ-12 (ZIM), kainavusio 8000 rublių, savininku. Bet iš kur kandidatas į kosmonautus turėjo pinigų tokiam brangiam pirkiniui, jeigu jo atlyginimas siekė 150 rublių per mėnesį? Kai kurie šaltiniai tvirtina, kad norėdamas gauti trokštamą automobilį, lakūnas skolinosi, tikėdamasis atiduoti skolą po būsimosios kelionės į kosmosą. Iškart po legendinio skrydžio J.Gagarinas, kaip visi, išsilaikė vairavimo egzaminą, gavo vairuotojo pažymėjimą, o netrukus vyriausybė jam padovanojo „Volgą“ GAZ-21. 1963 m. ši dovana J.Gagarinui atsirūgo: kosmonautas tapo avarijos kaltininku. Išvažiavęs į sankryžą įsižiebus draudžiamam šviesoforo signalui, jis trenkėsi į senutėlę „Pobeda“. Bet viskas baigėsi gerai. Atskubėjęs kelių policininkas, aišku, atpažino pirmąjį kosmonautą ir paprašė pakeleivingos mašinos vairuotojo pavėžėti visų numylėtinį.

Mįslingas įvykis

Iki šiol sklando keletas Jurijaus Gagarino žūties versijų, ir nė viena iš jų nėra galutinė. Pagal oficialiąją versiją įgula, į kurios sudėtį įėjo J.Gagarinas, dėl pasikeitusių oro sąlygų atliko staigų manevrą ir lėktuvas ėmė kristi suktuku, iš kurio lakūnai nespėjo išeiti. Techninių gedimų nebuvo rasta, o atlikus lakūnų kraujo cheminį tyrimą, pašalinių medžiagų aptikta taip pat nebuvo. Taip pat buvo nustatyta, kad skrydžio metu J.Gagarinas buvo puikios nuotaikos. Tačiau prieš manevrą, kai lakūnui reikėjo atlikti posūkį mažinant aukštį ir nematant natūralaus horizonto, kažkas įvyko, ir tas įvykis sukėlė kritinę situaciją. Kas tai buvo per įvykis, nustatyti taip ir nepavyko...

Pasidalink: