Kaimo daktarytės Vidutės slenksčiai

Meilūnuose niekas nebijo gripo. Visi užsigrūdinę. Gydo ir miškai. Niekas nepamena tokių metų, kai nuo gripo į patalus kaip lapai krito vaikai ir suaugusieji. Bet medicinos punkto durys varstomos. Genius Tamošiūnas iš Lamokėlių, Gėlėta Gaižiūnaitė iš Lamokų... Bendrosios praktikos slaugytoja Vida Zazienė juos sodina prie stalo ir matuoja kraujospūdį. Daktarytės Vidutės kraujospūdžio aparatas patikimesnis. Ir vienam, ir kitam šiandien kraujospūdis normalus, nešokinėja. Nestreikuoja ir pulsai. Iš medicinos punkto priimamojo lankytojai namo skuba su geromis naujienomis.

Procedūrinis kabinetas irgi sulaukia lankytojų. Daktarytė pagal gydytojų paskyrimus keliems ligoniams suleido vaistus. O dabar lašins lašines. Kaip susitarę, atėjo keli jų ištroškusieji. Yra naujų. Visi procedūriniame nebetilps. Išsigelbėjimas - minkštasuolis bendruomenės namuose. Ligoniai ten ir suguldomi. Įgudusi daktarytės akis ir pirštai be didžiulių pastangų suranda veną. Pataikė. Lašinės laša, sveikata, rodos, taip ir kapsi po lašą. Šnekučiuotis norisi. Šios savaitės temos: sniegas, beglobiai gyvūnai ir vaistai.

- Žada jau ir į mūsų kaimo parduotuvę vaistelių užvežti. Rinksimės, kur pigesni, - dalijasi naujiena moteris.

Medicinos punkte visuomet buvo galima įsigyti nereceptinių vaistų. Bendrosios praktikos slaugytojai Vidai sunku atsakyti, kokios tos kainos bus. Vaistai brangs ar pigs.

Vida Zazienė pasakoja: medicinos punkte šiandien apsilankė 10 žmonių. Bet ne visuomet jų tiek daug. Būna dienų, kai užsuka po 3. O dažniausiai - po 5, po 7. Aptarnaujamoje apylinkėje - 629 gyventojai. Iki 18 metų - 74, iki 1 metų - 5. 2017 metais gimė 2, 2018 metais - 3 kūdikiai. Krikštynų nusimato ir šiais metais.

- Medicinos punktas turi ateitį. Gyvybingiausias Nausėdžių kaimas. Ten daugiau jaunų šeimų, smulkių ir stambių ūkininkų. Meilūnuose ir aplinkiniuose kaimuose daugiau senimo. Seniems žmonėms irgi reikalingas dėmesys, gydymas. Jiems gydytojai skiria daugiau leidžiamų vaistų, lašinių, - pasakoja Vida Zazienė.

Po darbo dienos Vida lanko ligonius namuose. Jos aptarnaujamoje apylinkėje - 5 sunkūs ligoniai. Juos ant patalo paguldė įvairios negalios. Insultas, senatvė ir t. t.

- Kai kurie jau su pragulomis. Šie ligoniai iš artimųjų ir manęs laukia ypatingos priežiūros ir vilties. Stebime, ar pragulos gyja, rūpinamės pragulų profilaktika, - pasakoja bendrosios praktikos slaugytoja.

Vida pas ligonius eina pėsčiomis. Kai kurie ligonių artimieji ją patys atsiveža. Tenka Vidai ir pačiai automobilį samdyti, kad pasiektų vieną ar kitą vienišą ligonį.

- Mano žmonės geri. Sutariame su visais. Per tuos darbo metus visko pasitaikė, bet neteko susibarti. Kantrūs, mandagūs. Ir optimistai. Optimistų optimistė buvo jau amžiną atilsį Janina Skukauskienė. Sunkiai sirgo, tekdavo dažnai pas ją lankytis. Stebino moters troškimas gyventi, jos savitvarda, dvasios ramybė, džiaugsmas ir padėka kiekvienai pragyventai dienai. Pats maloniausias atlygis - nuoširdus bendravimas, pagalba ir nuoširdžiai ištartas ačiū, - pripažįsta Vida.

Prabėga prieš akis pačios Vidos gyvenimo dešimtmečiai. Vidos gimtinė - už girios. Simaniai. Ilgaamžių kraštas. Čiučelių šeimoje augo trys vaikai: du broliai ir ji, sesė. Apie medikės profesiją Vida svajojo nuo vaikystės. Apsilankymai su mama kaimo, o vėliau J.Janonio internatinės mokyklos medicinos punktuose vis artino svajonę prie šventės, išsipildymo akimirkos. Vida baigusi vidurinę įstojo į Panevėžio A.Domaševičiaus medicinos mokyklą. Pasirinko akušerės specialybę. Jai pritarė ir mama. Vida baigusi mokyklą planavo: dirbs mieste. Bet likimas sudėliojo visai kitą kelią. Gavusi paskyrimą į Ignaliną, mergina persigalvojo ir grįžo prie namų, į savąjį Biržų kraštą. Nepražuvo. Tuometinis Biržų ligoninės vyriausiasis gydytojas Antanas Dauguvietis jaunutę specialistę šiltai sutiko ir pasiūlė jai Meilūnų medicinos punktą.

- Atvykau dirbti jauna. Nesunku man šiame krašte buvo pritapti. Ištekėjau, užsiauginom vaikus. Iš pradžių nuomojausi butą pas Emiliją Auksinaitę. Gimus dukrelei gyvenome pas Poškienę, o paskui vyras Algis gavo butą. Čia ir nusensiu, - sako Vida.

Mūsų besiklausanti pašnekovė įsiterpia: sava tarp savų. Aplink jauną, simpatišką daktarytę pradėjo suktis vietinis vaikinas, Algis Zazas iš Svilių. Kai kolūkio mechanizatorius ir daktarytė sukūrė šeimą, žmonės lengviau atsiduso: daktarytė iš jų nebepabėgs. Taip ir įvyko. Zazams gimė dukra Gitana. Vėliau sūnus Edgaras. Motinystė padovanojo kaimo daktarytei daugiau įžvalgumo. Dešimtmečiai - įvairiausios patirties. Vidai Zazienei tekę gaivinti (ir atgaivino) skenduolę. Ne kartą ji skubėjo į avarijos vietą. Prisimena, kaip jiedu su tuometiniu Jono Biliūno kolūkio pirmininku Stasiu Stačkūnu skubėjo pas laukuose sušalusį vyriškį. Ir savižudybių būta ne viena. Ne kartą mirusiajam ji niekuo nebegalėjo padėti, tik iškeliaujant į amžinybę užmerkti akis. Vida jau našlė. Labai netikėtai ir per anksti į amžinybę iškeliavo Vidos Algis. Ji jau ir močiutė. Vaikai jai padovanojo dvi anūkes: Urtę ir Karilę. Vaikai ir užpildo tuštumą širdyje ir namuose.

- Gyvenu kaip miestietė. Nebelaikau nei kiaulių, nei karvių. Vasarą tik užsiauginu sau mėsinių vištų. Laisvalaikiu mezgu, skaitau knygas. Atšilus orams tvarkau sodybos aplinką. Ir laukiu laukiu sugrįžtančių vaikų, anūkių. Visa laimė: jie gyvena Panevėžyje, o ne užsienyje, - pasidžiaugia Vida Zazienė.

Ji pasakoja: naktį sunegalavusieji dabar dažniausiai kviečiasi greitąją. Bet vakarais bendrosios praktikos slaugytojai dar tenka skubėti pas ligonius. Pasitaiko, kad reikia rasti išeitį, kaip kuo skubiau nugabenti kaimo žmogų į miestą pas gydytoją.

- Automobilio neturiu, todėl kai žmogui nelaimė mes susivienijame trise: seniūnaitė Sandra Bieliauskienė, jos vyras Algis ir aš, bendrosios praktikos slaugytoja. Prieš mėnesį irgi buvo nelaimingas atsitikimas: vyriškis dirbo metalo darbus, jam į akį įkrito metalo atplaišėlė. Jo žmona ligoninėje, nebuvo kas paragina ieškoti pagalbos. Pas mane atskubėjo po dviejų parų, kai akis jau pasruvusi krauju. Reikia skubėti pas akių gydytoją, bet išsiaiškinome: gydytojai jau baigiasi darbo valandos. Blogiausia, kad joks autobusas į Biržus nevažiavo. Susiradome seniūnaitės vyrą ir jis nugabeno ligonį pas medikus. Suspėjome, - pasakoja Vida Zazienė.

Bendrosios praktikos slaugytoja negaili nuoširdžių padėkos žodžių savo kolegėms, dirbančioms kaimo medicinos punktuose. Ji dėkinga slaugos administratorei Rimantei Jakniūnienei, vis sukviečiančiai kaimo medikes į būrį, į pasitarimus. O patirčių medikėms, visą gyvenimą paaukojusioms kaimo žmonių sveikatai, - įvairiausių.

- Meilūnuose pradėjau dirbti 1978 metais. Iš pradžių medicinos punktas veikė buvusios aštuonmetės mokyklos patalpose. Vėliau privačiame, amžiną atilsį Muralių name. Ten pačiai teko kūrenti stačiamalkį pečių. Iš šulinio kibirais nešiodavau vandenį. Kariaudavau su musėmis. Priskrisdavo jų, pribyrėdavo į langus, ant grindų... 2011 metais atsikrausčiau čia, į bendruomenės namus. Čia erdviausios ir jaukiausios patalpos, - pasakoja Vida Zazienė.

Parengta pagal „Biržiečių žodį“