K. Čilinskas. Žmogus, kuriam skaudėjo dėl Lietuvos

Daugybė renginių

Gegužės 20-ąją prieš Seimo plenarinį posėdį buvo surengtas K.Čilinsko atminimo paminėjimas.

„Šiandien sukanka 10 metų, kai anapilin išėjo neeilinė asmenybė, patyręs teisininkas ir teisės ekspertas, aktyvus žmogaus teisių ir viešojo intereso gynėjas, Seimo narys, Vyriausybės kancleris K.Čilinskas. Jis buvo ne tik atsidavęs teisininkas, bet ir vienas iš atgimusios Lietuvos teisinės bazės kūrėjų. K.Čilinskas daug jėgų atidavė Jungtinio demokratinio judėjimo veiklai, jautė stiprią pilietinę atsakomybę už tai, kas tuo metu vyko tautoje ir valstybėje, buvo tikrai moralinio principingumo pavyzdys. K.Čilinsko idėjos apie viešojo intereso gynimą, valdžios atskaitomybę, pilietinės visuomenės kūrimą, prokuratūros, teismų sistemos pertvarkas yra aktualios ir šiandien", - per paminėjimą kalbėjo Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen", pakvietusi kolegas K.Čilinsko atminimą paminėti tylos minute.

Tą pačią dieną jo garbei aukotos šv. mišios, vėliau buvo surengta konferencija „Žmogaus teisės: kaip gynėme ir kaip ginsime", kurioje pasisakė žinomi Lietuvos teisininkai, kultūros istorikai, žmogaus teisių gynėjai, kardinolas Sigitas Tamkevičius ir kiti. Šią savaitę sostinės Žvėryno rajone pasodintas K.Čilinsko ąžuoliukas, atidengtas atminimo suolelis ir pristatyta paroda Seime, kurios atidarymas sutraukė artimiausius K.Čilinsko bendražygius bei šeimos narius. Renginys buvo itin šiltas. Retas žmogus taip šiltai prisimenamas po dešimtmečio, retai kam skiriama tiek atminimo renginių.

Buvusi Seimo pirmininkė Irena Degutienė, 2007-2008 m. su K.Čilinsku dirbusi konservatorių frakcijoje, akcentavo, kad net frakcijoje jis turėjo savo tvirtą nuomonę, kurios visada laikėsi.

„Jei kas nežinote, K.Čilinskas buvo Vyriausybės įstatymo iniciatorius. Šis įstatymas buvo labai reikalingas, nes Nepriklausomybės ištakose, perėjus iš sovietinės sistemos į savą, nebuvo aiškios Vyriausybės funkcijos, jos santykis su Seimu, prezidentūra", - įdomų faktą priminė I.Degutienė.

Žmogaus teisių gynimo pradininkas

„Tai - teisininkas, vienas iškiliausių Lietuvos teisinės sistemos kūrėjų, viešojo intereso, žmogaus teisių gynimo Lietuvoje pradininkas. K.Čilinsko vardas, praėjus dešimčiai metų po jo mirties, visuomenėje tebesiejamas su skaidrumo, padorumo, darbštumo politikoje etalonu", - parodos atidaryme kalbėjo K.Čilinsko bendražygis Jungtiniame demokratiniame judėjime dabartinis parlamentaras Vytautas Bakas.

Filosofas dr. Krescencijus Stoškus, taip pat buvęs K.Čilinsko suburto judėjimo (kuriame aktyviai veikė daugybė intelektualų, ypač garbių savo srities profesionalų, menininkų, mokslininkų, neįsitraukusių į politinę veiklą) vienu lyderių, jį taip prisimena: „Nežinau, su kuo būtų galima palyginti K.Čilinską. Sąžiningumu nebent tik su vienuole Nijole Sadūnaite. Jis taip pat visą sąmoningą gyvenimą gynė tiesą ir teisingumą, bet buvo pasaulietis ir negalėjo pakęsti neteisybės. Todėl tapo teisininku, advokatu, ištikimu skriaudžiamųjų gynėju, o galų gale ir viešu kovotoju, pilietinės visuomenės organizatoriumi prieš parsidavinėjančių politikų savanaudiškumą, sukčiavimus ir suvešėjusią oligarchinę sistemą. Jis daug kam buvo gyvybiškai reikalingas. Apie jį telkėsi minios teisingumo ištroškusių žmonių. Ir visus jis glostė savo šilta globėjiška šypsena, bičiuliška repliką."

Dar vienas žymus judėjimo dalyvis, vienas garsiausių Lietuvos aktorių Regimantas Adomaitis sako, kad K.Čilinskas buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos šviesuolių, kurių darbais ir mintimis remiantis galėjo būti statomas visas ateities Lietuvos kaip demokratinės, nepriklausomos ir laisvos valstybės rūmas.

„Mane, neturintį jokių valdžios ambicijų ir nepriklausiusį jokioms partijoms, ypač žavėjo jo kuriamo judėjimo apibrėžimas - nepartinis. Dar Balys Sruoga XX a. rašė, kad partijos - Lietuvos prapultis. Gal partijos ir yra vienintelis kelias bėgant nuo autoritarinio režimo pavojaus, bet mane visada žavėjo Kęstučio laisva minties eiga ir jo požiūrių platumas. Manau, kad su jo išėjimu netekome didžio Lietuvos ateities kūrėjo", - sakė R.Adomaitis.

Skaudėjo dėl Lietuvos

K.Čilinsko brolis Eugenijus „Vakaro žinioms" paaiškino, kodėl Kęstutis pasirinko teisininko kelią, nors visą jaunystę ruošėsi studijuoti žurnalistiką. Prieš studijas pastarasis įsidarbino gaisrininku, tačiau darbovietei prireikė buto, kuriame jis gyveno su broliu ir kitais giminaičiais.

„Gaisrinė, kuriai vadovavo partinis, senas karo veteranas, apkaltino, kad jis pavogė kažkokią seną vonią. Kęstučiui šiaip ne taip pavyko apsiginti, tačiau tai nulėmė jo norą ginti žmones nuo tokių neteisybių. Nusprendė stoti į teisę. Ją baigė, tikėjosi gauti paskyrimą Vilniuje, tačiau tam sutrukdžiau aš, iškėlęs Lietuvos vėliavą Palangoje ant kamino. Tai išaiškėjo, todėl brolį „ištrėmė" dirbti į Joniškį. Tolimesnis jo kelias visiems žinomas", - pasakojo E.Čilinskas.

Jis atskleidė ir tai, kodėl brolis nusprendė tapti Seimo nariu. Pasirodo, ne tik todėl, kad tikėjosi, jog taip galės labiau padėti žmonėms, bet ir todėl, kad užkirstų kelią Viktorui Uspaskichui, su kuriuo ir susirungė Alytaus rajono vienmandatėje apygardoje.

„Tai buvo principinis reikalas, Kęstutis turėjo savo požiūrį į V.Uspaskichą, nes su juo bylinėjosi dėl Dalios Budrevičienės. Be to, brolis gyveno su donoro inkstu, o jis buvo gautas iš Alytaus rajono, todėl šiam kraštui jautėsi skolingas", - sakė ponas Eugenijus.

Dabar konservatoriais pasibaisėtų

Pasak jo, K.Čilinskas ir būdamas Seimo konservatorių frakcijos nariu nelabai „burkuodavo" su pastaraisiais, tačiau jei būtų gyvas, dabartine jų politika baisėtųsi. Ypač politika žmogaus teisių srityje, nes Kęstutis žmogaus teises įsivaizdavo visiškai kitaip, nei jos įsivaizduojamos dabar.

„Toje partijoje nebėra nieko konservatoriško ir krikščioniško. Kęstučiui tradicinė šeima buvo aukščiau visko. Jis nesakytų, kad partnerysčių nereikia, tačiau jis pasisakytų, kad vienos lyties partnerystė turi būti tik turtiniais klausimais ir jokiu būdu jai neturi būti suteiktas šeimos statusas. Brolis visada sakydavo, kad valstybės pagrindas - tradicinė šeima", - prisiminė E.Čilinskas.

Pasak brolio, Kęstučiui labiausiai skaudėdavo, kad pinigai, oligarchai valdo politikus, o šie neatsispiria pagundoms ir pataikauja.

Žmonos prisiminimai

K.Čilinsko našlė Irta „Vakaro žinioms" atskleidė, kaip susipažino su būsimu vyru. Pasirodo, jie studijavo tame pačiame pastate Vilniuje, M.K.Čiurlionio gatvėje, kadangi ten buvo įsikūręs ir Teisės, ir Medicinos, kuriame studijavo ponia Irta, fakultetai.

„Vaikščiodavome tais pačiais koridoriais, tačiau artimiau susipažinome šokiuose. Susituokėme 1970 m., kai dar buvome studentai, studijų metais gimė dukra Rūta, kurią mano mama padėjo auginti. Baigus mokslus, man, kaip radiologei, pasiūlė darbą Kretingoje ir Joniškyje, tačiau kadangi Kęstutį paskyrė į Joniškį, persikėlėme ten. Šiame mieste jis buvo vienos iš pirmųjų Sąjūdžio kuopelių kūrėjų. Ten buvo ir rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą, Kęstutis laimėjo pirmame ture, tačiau antrame nesudalyvavo, nes patyrė infarktą. Po to sveikata buvo nekokia, tačiau Joniškyje jam buvo per ankšta, susirado advokato darbą Vilniuje", - prisiminė ponia Irta.

Jos teigimu, Kęstutis visada reaguodavo į neteisybę, kreipdavosi į teisėsaugą, jei žiniasklaida į viešumą iškeldavo kokią nors valdiškų institucijų aferą. Tačiau teisėsaugininkai nė piršto nepajudindavo ir jokių tyrimų nepradėdavo (ne kartą kreipėsi ir aferas, atskleidus „Vakaro žinioms", - aut. past.).

„Gal ir jautėsi dėl to bejėgis, gal jam dėl tokio abejingumo skaudėdavo, tačiau niekada man nesiskundė, nes buvo labai uždaras", - sakė ponia Irta.

Kęstutis Čilinskas buvo labai dažnas „Vakaro žinių" straipsnių svečias. Skaitytojams pateikiame kelias įdomesnes jo mintis

„Pamačiau, kad Seime tik gražiai šnekame, bet realių darbų nėra. Čia esančios partijos tik rūpinasi įvaizdžiu ir partiniais, grupiniais interesais. Nėra pagarbos teisei ir tautos atstovavimo. Padaryti ką nors vienam ar keliems - neįmanoma. Pasiūlai ką nors, bet yra galimybė, kaip gerą projektą padėti į stalčių. Grįžtu į advokatūrą. Norėčiau būti Seimo nariu, bet tik ne tokio Seimo, į kurį visi eina tik savų reikalų sutvarkyti. Politikoje iš vidaus viskas daug baisiau, nei atrodo iš išorės. Ir anksčiau žinojau, jog ne viskas gerai, kad egzistuoja korupcija, tačiau kai pamačiau įstatymų kūrimo mechanizmą, nebenoriu šiame procese dalyvauti", - 2002 m. liepos 28 d. taip jis paaiškino apsisprendimą nebedalyvauti Seimo rinkimuose.

„Politikai, įkūrę savo vardo fondus, surado landą įstatyme. Yra labai daug pavyzdžių, parodančių, kad fondai yra priedanga rinkėjų papirkinėjimui, neskaidrios veiklos vykdymui. Tačiau Lietuvoje nėra kontrolės, kad jie nevykdytų rinkiminės propagandos" (2007 11 07).

„Būtina panaikinti parlamentarų darbo užmokesčio priedus, vadinamus parlamentinėmis išlaidomis" (2008 09 26).

„Nebeišrinktiems Seimo nariams nereikia mokėti išeitinių kompensacijų, siekiančių nuo 2 iki 6 vidutinių mėnesinių parlamentarų atlyginimų. Parlamentarai iš anksto žino, jog gali nebebūti išrinkti, todėl yra prilygintini darbuotojams, dirbantiems terminuotai" (2008 10 02).

„Ūkio ministeriją skaidyti, kaip siūlo politikai, į dvi - energetikos ir inovacijų - nėra ekonominių sąlygų ir būtinybės" (2008 10 30).

„Privataus LEO LT akcininko kalbos apie jam priklausančias milijardines kompensacijas išformuojant LEO - klaidinantis teiginys, nes nei šios bendrovės sutartis, nei įstatymai nenumato jokių išmokų" (2009 09 07).

„Nukentėjusiesiems labai dažnai tenka kovoti ne tik su nusikaltėliais, bet ir su prokuratūra" (2010 10 19).

Biografijos faktai

K.Čilinskas gimė Šiauliuose 1946 m. sausio 8 d. Baigė teisės studijas Vilniaus universitete. Nuo 1973 m. dirbo advokatu. Po 1991 m. Sausio 13-osios vedė derybas dėl sovietinės kariuomenės išvedimo, vėliau dirbo Vyriausybės kancleriu, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nariu, Seimo Žmogaus teisių komiteto patarėju, dėstytojavo Mykolo Romerio universitete. 2007 m. spalį Alytaus rajone vykusiuose rinkimuose į Seimą (vietoj rajono mero postą pasirinkusio Algirdo Vrubliausko) iškovojo mandatą, aplenkęs Viktorą Uspaskichą. Tačiau po metų nusprendė nebesiekti būti perrinktas.

Visuomenei jis yra žinomas ir kaip žmogus, neatsisakydavęs sudėtingų bylų, imdavęsis ginti neišgalinčius susimokėti. Kaip Lietuvos žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovas, savo paties suburto nepartinio demokratinio judėjimo, pritraukusio daugybę šviesuolių ir turėjusių skyrius maždaug dvidešimtyje miestų, vadovas. Kaip Vytauto Pociūno našlės Liudvikos Pociūnienės advokatas, siekęs, kad būtų atnaujintas tyrimas dėl karininko žūties. Kaip „Krekenavos agrofirmos" darbuotojos Dalios Budrevičienės, pareiškusios apie įmonėje praktikuotą atlyginimų mokėjimą „vokeliuose", atstovas, nes niekas kitas nedrįso jos ginti. Kaip LEO LT aferos kritikas. Kaip viešojo intereso gynėjas, reikalavęs teisėsaugos institucijas reaguoti į žiniasklaidos ir ne tik jos atskleistas aferas.