J.Marcinkevičius: „Kur nors manęs nėra, kur nors turėčiau būti...“

Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje penktadienį buvo iškilmingai pravertos J.Marcinkevičiaus memorialinio kambario durys.

Ilgai ruoštasi, tvarkytasi. Ilgai į lentynas dėliotos 2454 relikvijos, kurias kadaise lietė Poeto rankos. Praėjo pavasaris, vasara ir šit Poeto memorialinis kambarys jau atvertas. Tarsi sako - įeik. Ir tu, žmogau, pabūk J.Marcinkevičiaus auroje. Prisiliesk prie jo knygų, kuklių baldų, statulėlių bei fotografijų. Iš jų, įdėtų kukliuose rėmeliuose, vis dar šypsosi jau Anapilin išėjęs Poetas. Tarsi galutinai sugrįžęs į savo gimtąjį Prienų kraštą. Arčiau Važatkiemio vienkiemio, kur prabėgo vaikystė. Arčiau Alksniakiemio, kur lankė pradinę mokyklą. Arčiau Nemuno pievų, laukų, miškų. Įamžintų Poeto kūryboje.

Ilgai ruoštasi, tvarkytasi, neslepia J.Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė. Kaip paprastai būna studentams, vis rodėsi, kad viską į vietas sustatyti, sutvarkyti dar trūksta vienos dienos. Bet spėjo bibliotekos darbuotojos. Nors dar šią savaitę trečiajame bibliotekos aukšte teko perdažyti sieną. Nuzulintą čia besilankančių jaunųjų skaitytojų delniukais. Dar buvo vežami, montuojami baldai. Ir štai jau šventė. Jau sukviesti pirmieji svečiai, įeisiantys į J.Marcinkevičiaus kambarį. Jo darbinio kambario, buvusio Vilniuje, Poeto bute, kuo tikslesnę kopiją. Su knygų lentynomis, kadaise sukaltomis paties Poeto. Ir knygomis, sustatytomis taip, kaip ir J.Marcinkevičiui gyvam esant.

Žodžiai prie lentynų, pažįstamų iki skausmo

Štai ir susirinko visi. Pirmiausia - gėlių puokštės ir padėkos žodžiai J.Marcinkevičiaus žmonai Genovaitei bei dukroms Ramunei ir Jurgai, anot rajono mero Vytauto Bujanausko, buvusioms tokioms dosnioms, kad padovanojo kraštiečiams tokį šventą Poeto kambarį. Penktadienį tas kambarys, pašventintas Prienų bažnyčios klebono, tapo dar šventesnis. Dar labiau supanašėjo į Vilniuje, Mildos gatvėje, literatūrologo Valentino Sventicko, poeto Algimanto Baltakio, rašytojo Vytauto Bubnio regėtąjį kambarį. Tik kiekvienas, jį prisimenantis, vakar regėjo vis kitaip.

V.Sventickas, pavyzdžiui, pasidžiaugė, kad net ir tos pačios lentynos atkeliavo čia. Ir prisiminė, kad Mildos gatvėje J.Marcinkevičių draugai meiliai pravardžiavo Maironiu. „Maironį aš sieju su pirmuoju Lietuvos atgimimu, o J.Marcinkevičių - su antruoju“, - teigė V.Sventickas.

Vytautas Bubnys, kaip ir J.Marcinkevičius, baigęs Prienų „Žiburio“ gimnaziją, akcentavo ypatingą Poeto kambario aurą. Tą savotiškai paslaptingą atmosferą, kuri tvyrojo Poeto darbo kambaryje. Ir kartu akcentavo, jog Poetas toje talentingų knygų autorių didybėje taip pat neištirpo. Išsaugojo savo nesuplėšytą savastį.

Poetas Algimantas Baltakis, beje, visą laiką labiau žiūrėjęs ne į oratorius, bet į J.Marcinkevičiaus portretą, besišypsantį ant lentynos, prisipažino mėginęs rašyti kalbą. Bet vėliau labai apsidžiaugęs, kad oficialiai kalbėti nereikės. „Šitos lentynos man iki skausmo pažįstamos, - kalbėjo vienas artimiausių J.Marcinkevičiaus draugų, - 25 metus žiūrėdavau į jas Antakalnio gatvėje, o vėliau Mildos gatvėje. Mano knygų viršeliai suplyšta, ypač enciklopedijų. O jis buvo knygos žmogus“.

Galiausiai A.Baltakis perskaitė savo eilėraštį apie vienuolį Justiną - kasnakt sapnavo Lietuvą tūkstančiu pavidalų, ką naktį sapnavo, dieną dainavo. Ir turėjo vienintelį imperatyvą - mylėkime.

Asmeninė biblioteka atskleidžia žmogaus individualybę

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka sudarė J.Marcinkevčiaus asmeninės bibliotekos katalogą. Kodėl tokio reikėjo? Vrublevskių bibliotekos direktorius Sigitas Narbutas sakė, kad būtent asmeninė biblioteka padeda labiau pažinti žmogaus individualybę. Anksčiau biblioteka jau yra sudariusi Jono Basanavičiaus asmeninės bibliotekos katalogą. Taip tarsi atsiskleidžia žmogus. Tarkime, ką ir kaip skaitė, kiek skaitė, kuo domėjosi. „Tai mūsų, kultūrininkų, misija surinkti tokius ženklus, kad žinotume, kokioje kultūrinėje terpėje poeto darbuotasi, - sakė S.Narbutas. - J.Marcinkevičiaus asmeninėje bibliotekoje iš viso buvo 3300 knygų, o Prienams perduota daugiau nei 2400 knygų. Iš jų daugiau nei 500 knygų su dedikacijomis“.

Dedikacijos - linksmos, jautrios, pašaipios, pagarbios - taip pat atskleidžia Poeto ryšius su jį supusia aplinka. Šit dar jaunas A.Baltakis, ką tik išleidęs eilėraščių knygą „Požeminės upės“, dedikuoja ją savo draugui Justinui. Vadina jį „mylimu Justu“. Tapatina savo knygos pasirodymą su „pogimdyvine krize“.

Kambaryje - tarsi suvienyta Lietuva

Vakaras šventajame kambaryje užtruko. Žmonės neskubėjo skirstytis. Tarsi nenorėtų išeiti iš šviesiosios Poeto auros. Kur vienodai išsiteko visa Lietuva. Lygiai taip pat kaip penktadienio popietę vienodai išsiteko nedidelėje salėje ir Seimo kancleris Jonas Milierius, ir profesorius Aleksandras Vasiliauskas, ir praeityje garsus krepšininkas Sergejus Jovaiša, ir J.Marcinkevičiaus bendraklasė, klasės seniūnė Gražina Starkauskaitė-Kavaliauskienė.

O ką prisimena G.Starkauskaitė-Kavaliauskienė. Iš tos istorinės Prienų „Žiburio“ gimnazijos klasės, kurioje mokėsi būsimas poetas J.Marcinkevičius, ir būsimas kalbininkas Jonas Kazlauskas?

„Jie abu buvo mūsų klasės branduolys. Vienas baigė gimnaziją aukso medaliu, o kitas sidabro. Jie draugavo kaip du dvyniai papurgalviai. Abu gražūs visais požiūriais. Juk mes visi pokarį pragyvenome, ubagynę. Padėdavo vieni kitiems, kuo galėjo. Kas kiaušinių į mokyklą atneša, kas duonos“.

Gal ta pradžia, ta nesoti vaikystė Važatkiemyje, Alksniakalnyje ir Prienuose, tas bičiulystės ir gamtos grožis ir sukūrė iš jauno žmogaus didį Poetą? Jau gyvenimo saulėlydyje, senatvėje, kurią A.Baltakis vadina vienuolynu, parašiusiu štai šiuos žodžius: „Kur nors manęs nėra/Kur nors turėčiau būti/Kažkas manęs neras/Rugsėjį ar rugpjūtį“.

Nejaugi neras? Kas nori, randa. Bent kelią į biblioteką.