Jaunimo sąjunga „Pavasaris“

Lietuvos katalikų jaunimo sąjunga „Pavasaris“ įsikūrė slapta 1912 m. Įkūrimo iniciatoriai - ateitininkai ir Katalikų mokytojų sąjunga. 1912 m. gegužę pasirodė žurnalas „Pavasaris“.

1914 m. vyko pirmoji slapta konferencija Kaune. Pavasarininkų globėju nuo įkūrimo buvo kanauninkas Povilas Dogelis. Jis buvo gimęs 1877 m. sausio 20 d. Kunigu įšventintas 1899 m. 1920 m. buvo išrinktas Steigiamojo Seimo nariu.

Per Pirmąjį pasaulinį karą pavasarininkų veikla nutrūko. 1918 m. atnaujinta Vilniuje. Pirma vieša konferencija vyko Kaune 1919 m. 1919-1920 m. centro valdybos pirmininku buvo E.Misevičius, o vicepirmininku - Z.Kariačka. Buvo 4 regionai - Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija ir Žemaitija.

Pirmas kongresas vyko Šiauliuose 1924 m. liepos 5-7 d. Jame buvo visiškai atsisakoma alkoholio. Iš viso buvo skelbiama, kad kiekvienas pavasarininkas turi būti abstinentas. Dalyvavo 7500 narių. Jubiliejinis kongresas vyko 1927 m. liepos 2-4 d. Kaune. Dalyvavo 11 tūkst. delegatų. Jungtiniame chore dainavo 2500 dainininkų. Apie 1930 m. buvo apie 600 kuopų, 38 rajonai ir apie 60 tūkst. narių. Sąjungos „Pavasaris“ tikslas - auginti jaunimą katalikybės, tautybės ir demokratijos dėsniais.

Buvo miesto lietuvių katalikų jaunimo sąjunga „Vytis“. 1935 m. kaip atskira sąjunga „Vytis“ panaikinama. Ji įtraukiama į „Pavasario“ federaciją. 1933 m. įkuriama „Pavasario“ federacija. Ją sudarė 3 sąjungos: mergaičių pavasarininkių, vyrų pavasarininkų ir jaunesniųjų pavasarininkų. Jaunesnieji pavasarininkai buvo nuo 13 iki 16 metų.

Nepriklausomoje Lietuvoje pavasarininkų organizacija smarkiai išaugo, ypač kai jai 1922-1928 m. vadovavo Juozas Eretas, o vėliau - Juozas Leimonas.

Panevėžio senamiesčio pavasarininkų organizacija buvo įkurta dar kaizerinės okupacijos metais - 1918-aisiais. Jų įstatai buvo įregistruoti vokiečių kalba. Ypač jie išplėtė veiklą vykstant kovoms dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Pavasarininkai vyrai ėjo savanoriais į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Mergaitės pavasarininkės mezgė jiems kojines ir megztinius ir išlydėdavo į kariuomenę. 1919 m. sausio 18 d. įsikūrė Ramygalos pavasarininkių kuopa. Jau seniau veiklą pradėjo Naujadvario pavasarininkai.

Pavasarininkai turėjo širdutės formos ženklelį. Jame pavaizduota knyga, saulė su spinduliais ir kryžius. Viršuje buvo užrašas „Pavasaris“. Jis kainavo vieną litą. Tai daugiau buvo kaimo jaunimo organizacija. Miesto pavasarininkai vadinosi vyčiais.

1922 metais pavasarininkų lėšomis ir iniciatyva pastatytas ir pašventintas kryžius Liūdynės savanorių kapinėse. 1922 m. spalio 15 d. vyko rajono kuopų suvažiavimas. Dalyvavo 7 kuopos: Panevėžio, Kupiškio, Vadaktų, Naujamiesčio, Truskavos, Ramygalos, Smilgių.

1923 m. centro valdyboje įregistruota Panevėžio apskrities valdyba. Jų šūkis buvo „Dievui ir Tėvynei“. Skelbė tikslą be svarbaus reikalo nepalikti Tėvynės ir kitus atkalbėti. Palaikyti viską, kas lietuviška: pirkti lietuviškose parduotuvėse, dėvėti lietuviškus drabužius. Organizacinė struktūra - centras, regionas, rajonas, kuopa. Kaip mažiausias organizacinis vienetas buvo kuopelės ir sekcijos. Nedidelių kaimų kuopelės priklausė didesnei kuopai.

Pavasarininkų šventės: vyrų - Šv.Jurgio, mergaičių - Šv.Teresėlės, jaunesniųjų - Šv.Aloyzo. Švenčiamos taip pat buvo Motinos ir Tėvo diena, naujokų išleistuvės ir grįžtančiųjų sutiktuvės. Pavasarininkai aktyviai sportavo.

Aktyviai kūrėsi ir pavasarininkų chorai. 1925 m. liepos 3-5 d. Panevėžyje vyko pavasarininkų aukštaičių kongresas su Dainų diena. Dalyvavo apie 700 dainininkų. Atvyko Seimo pirmininkas Leonas Bistras. 1926 m. gegužės 29-30 d. vyko Panevėžio rajono pavasarininkų kongresas su Dainų ir sporto švente. Pavasarininkai tapo bene gausiausia jaunimo organizacija.

1928 m. birželio 16 ir 17 d. organizuotas Lietuvos kaimo jaunimo sąjungos „Pavasaris“ Panevėžio kongresas su Dainų ir sporto švente. Ji vyko Pavasarininkų stadione. Jame dalyvavo 7 chorai. Mieste aktyviai veikė ateitininkai ir kitos katalikiškos organizacijos. Kaimiškose vietovėse vyravo pavasarininkų organizacija. Mieste jų įtaka buvo mažesnė. Bet būtent pavasarininkai mieste ir pastatė pirmą paminklą Panevėžyje.

1933 m. Panevėžio senamiesčio pavasarininkų kuopa paminėjo savo veiklos 15 metų sukaktį. Sumanyta Panevėžyje pastatyti Šv.Aloyzo paminklą. Šv.Aloyzas yra laikomas katalikiško jaunimo globėju. Jis gimė ir augo labai turtingoje kunigaikščio šeimoje Italijoje, bet pasirinko vargšų globėjo ir guodėjo kelią. Mirė jaunas, tik 23 metų, gelbėdamas maru susirgusius žmones. Jis gyveno XVI amžiuje. 1726 m. buvo paskelbtas šventuoju. 1933 m. birželio 25 d. Šv.Aloyzo paminklas atidengtas Panevėžyje pavasarinkų darželyje prie Šv.Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. Paminklą sukūrė garsus skulptorius panevėžietis Bernardas Bučas. Paminklą pašventino Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Paminklas išliko iki šių dienų. Tik šiek tiek jis pakeitė savo vietą. Dabar jis yra Šv.Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje.

Panevėžio krašto pavasarininkai užsiėmė ir aktyvia visuomenei naudinga veikla. 1932 m. balandžio 30 d. Vyčių draugovė Skaistakalnyje pasodino apie 200 medelių.

1938 m. birželio 28-29 d. Kaune organizuotas Didysis L.K.J.S. „Pavasaris“ kongresas. Jame dalyvavo iki 40 tūkst. pavasarininkų. Panevėžio regiono atstovai buvo vieni gausiausių. Jie buvo apsirengę naująja pavasarininkų uniforma. M.Karka buvo vienas iš chorų dienos organizatorių ir dirigentų. Jungtiniame chore dainavo 6000 dainininkų. L.K.J.S. „Pavasaris“ eucharistinis kongresas vyko ir Panevėžio mieste. Jo metu vyko ir Dainų diena.

Elena Markuckytė,
Donatas Pilkauskas