Italas, įsimylėjęs lietuvių kalbą

Kai į Vilnių atvyksta Pizos universiteto Italijoje profesorius Pjetras Umbertas Dinis (Pietro Umberto Dini), nespėja aplankyti visų čia esančių bičiulių, tarp kurių yra nemažai mūsų rašytojų, vertėjų, dėstytojų. Prieš 27 metus Vilniaus universitete lietuvių kalbą išmokęs vyras savo gyvenimą susiejo su baltistika ir tapo savotišku lietuvių literatūros sklaidos italų kalba ambasadoriumi. Šį sykį jis buvo pakviestas į vertėjams surengtą seminarą ir lankėsi savaitę. Profesorius apgailestavo, kad nespėjo susitikti su visais savo bičiuliais iš Rašytojų sąjungos, ir pažadėjo netrukus atvykti.

Netrukus 50-metį švęsiantis profesorius P.U.Dinis prisipažino, kad jis savo gyvenimą skirsto į du etapus: iki Lietuvos ir su Lietuva. Pasak jo, pastarasis etapas ilgesnis ir kaskart ilgėja.

Su italu, kuris dešimt mėnesių mokėsi lietuvių kalbos, ją pamilo, kuri tapo viena iš jo mokslinių tyrinėjimų sričių, žinoma, ir kalbėjomės lietuviškai. Baltų filologijos bendrąją kalbotyrą dėstantis mokslininkas tikina, kad susidomėjimas šiomis kalbomis padidėjo tuomet, kai trys Baltijos šalys paskelbė apie savo atsiskyrimą nuo Tarybų Sąjungos.

Pats Pjetras Umbertas 1983 metais įstojęs į Pizos universitetą buvo pasiųstas į stažuotę. Jaunuolis jau tada pasirinko Vilniaus alma mater, kaip vieną seniausių Europoje. Be to, jis buvo daug skaitęs ir girdėjęs apie istorinius ryšius su Lietuva, apie vieno iš jos valdovų žmona tapusią Boną Sforcą, kuri pasikvietė į Lietuvą nemažai žinomų italų menininkų bei meistrų. Pirmiausiai studentas iš Italijos dešimt dienų praleido Maskvoje, kol buvo patikrintas jo patikimumas ir leista jam vykti į Vilnių. Lietuvių kalbos studijos jam padėjo susirasti archyvinės medžiagos ir parengti bei sėkmingai apginti diplominį darbą apie Martyną Mažvydą.

“Lietuvių kalba, kaip ir kitos baltų kalbos, iš pradžių domino istoriniu lingvistiniu aspektu, bet vėliau įsisukau į kultūros bei literatūros versmes”, - aiškino svečias, kuris dar stažavosi ir Krokuvos bei Rygos, Vokietijos universitetuose, kurį laiką dirbo Oslo mieste, o paskui gavo vietą gimtosios Italijos Pizos universitete. Ten sutiko ir savo žmoną, taip pat filologę, katalonietę Lurdes, kuri pasirinko romanų kalbų studijas.

Kultūros ambasadorių daugėja

Pasak Pjetro, užsieniečių, besidominčių lietuvių kalbos studijomis, kasmet Europoje, o gal ir pasaulyje, atsiranda nei daug nei mažai - kokie 5-6 žmonės. “O tai visai nemažai. Jeigu jie tai daro motyvuotai, rimtai, pamilsta jūsų kalbą, literatūrą, istoriją, jie tampa ne tik jūsų šalies draugais, bet ir savotiškais jūsiškės kultūros ambasadoriais”.

Kuo skirtingos ir kuo panašios italų ir lietuvių kalbos? Tai ištisa teorija, bet, pavyzdžiui, balsiai, žodžių skambumas, dainingumas iš tiesų siejasi. “Mane mokytis giliau lietuvių kalbos traukė jūsų kultūra, menas, su kuriuo teko susipažinti, pats miestas. Būdamas Vilniuje, jaučiausi tarsi esantis Florencijoje. Daug kas man čia buvo sava, o štai studijuodamas Rygoje, to dvasinio artumo nepajutau. Prisimenu puikius dėstytojus Zigmą Zinkevičių, Mažulį, Brazą, Čekmoną ir kitus to meto profesorius.

Prasidėjo nuo Užupio tiltelio

Be seminaro Vilniaus universitete, P.U.Dinis lankėsi Lietuvių kalbos ir literatūros institute, su kuriuo turi bendrų užmojų, dalyvavo Italų kultūros centre vykusiame renginyje, vakarais vaikštinėjo po senamiestį, buvo užsukęs į mėgstamiausią vietą Vilniuje - Užupį. Dar nuo studijų laikų italas mėgo tiltelį per Vilnios upę, greta stačiatikių cerkvės. “Gal todėl ši vieta man miela, kad studijuodamas Vilniuje gyvenau Olandų gatvėje ir visada per tą tiltelį žengdavau į universitetą. Ir dabar, kai atvykstu į Vilnių, visada gyvenu kažkur netoliese”- sako pašnekovas. Tiltai tarp Vilniaus ir Pizos universitetų profesoriaus P.U.Dinio dėka nutiesti, pagal “Erazmus” mainų programą ir lietuviai, ir italai tobulina jų pasirinktos kalbos žinias. “Tautų suartėjimas akivaizdus, santuokų tarp lietuvaičių ir italų daugėja. Jau vien tai, kad jūsų įžymioji dainininkė Violeta Urmana susituokė su italu Alfredu Nigru, daug reiškia”, - kalbėjo pašnekovas.

Vertimai - sielos atgaiva

Didelė dalis profesoriaus veiklos susijusi su poezijos ir prozos vertimais iš lietuvių į italų kalbą. “Tai mano paralelinė aistra, - prisipažino pašnekovas. Daugiausiai verčiau poezijos, tačiau išleidau ir apsakymų antologiją, kurioje yra Juozo Apučio, Danieliaus Mušinsko, Renatos Šerelytės, Giedros Radvilavičiūtės, Sauliaus Tomo Kundroto bei kitų kūryba. P.U.Dinis italų kalba pristatė garsiuosius mūsų poetus Sigitą Gedą, Vytautą Mačernį, Tomą Venclovą, Kornelijų Platelį, Gintarą Grajauską.

Vertėjas išleido italų kalba du Lietuvių poezijos antologijos tomus, o netrukus turi pasirodyti ir trečiasis, kuriame pristatomi viduriniosios kartos poetai, kitais metais ketinama išleisti dar vieną leidinį. Beje. P.U.Dinis už lietuvių literatūros vertimus 2007 metais yra įvertintas Literatūros vertėjų sąjungos Jeronimo premija, kuri skirta už geriausius metų vertimus į užsienio kalbą.

Apie frazeologizmus

Pasiteiravau, o kokius frazeologizmus jis geriausiai prisimena ir galbūt panaudoja paskaitose studentams. “Na, kartais man ateina į galvą posakiai: “Kritęs į balą, sausas nekelsi”, “Viskas gerai, kas gerai baigiasi”. Juose išryškėja liaudies išmintis ir lietuviškas atsargumas. Italai - karštesni ir kartais pirma padaro, o paskui pagalvoja”, - juokiasi.

O kaip su keiksmažodžiais? “Kad tarp lietuvių, kaip ir kitose šalyse, populiarūs rusiški ir angliški keiksmažodžiai, o iš lietuviškų pagoniškų smagūs yra “tu rupūže” ar “gyvate”. Mums Italijoje pakanka ir savų kalbos “perliukų”. Jų necituosiu, o tik pasakysiu, kad jie susiję su katalikų religija”.