Sunkus laikotarpis

A.Jakučionis gyveno ir dirbo sudėtingu, istorinių įvykių nestokojusiu XX a. pirmosios pusės laikotarpiu. Gimė 1884 m. gražioje Dzūkijoje, Alytaus valsčiuje, Daugirdėlių kaime, gausioje vidutinio valstiečio šeimoje. Pirmąsias žinias įgijo mokydamasis pas kaimo daraktorius. Vėliau pradėjo lankyti Alytaus pradinę mokyklą. Mokėsi privačiai. 1901 metų pavasarį išlaikė egzaminus ir įstojo į Veiverių mokytojų seminariją, kurią baigė 1904 m. Pasikartojo įprasta to meto situacija, kuomet išsilavinę jaunuoliai Lietuvoje darbo negaudavo. Taip atsitiko ir A.Jakučioniui - teko keletą metų mokytojauti Lenkijos pradinėse mokyklose. 1906 m. grįžo į Tėvynę ir pradėjo dirbti Gulbinų pradinėje mokykloje, esančioje 12 km nuo Biržų. Už pažangias mintis, skleidžiamas tarp vietos gyventojų, pedagogas atsidūrė carinės vadovybės nemalonėje, buvo persekiojamas ir nuolatos keliamas iš vienos mokyklos į kitą.

„Mokytojus lietuvius, kurie dalyvavo visuomenės gyvenime ir stengdavosi mokyti lietuviškai, pradėjo spausti ir skirti pagalbininkais arba į blogesnes vietas. Aš nuo 1908 m. rudens dėka Šiaulių inspektoriui Itomlenskiui, juodašimčių draugijos „Bratstva Sviatovo Ducha“ Šiauliuose įsteigėjui (dabar jis yra Kaune ir jam, kaipo Lietuvos valdininkui, net butas rekvizuotas), taip pat buvau perkeltas iš Gulbinų į Panemunėlį pagelbininku“ - prisiminimuose rašė A.Jakučionis.

1911 m. jis vėl buvo perkeltas į naujai atidarytą Žiobiškio pradinę mokyklą (Rokiškio valsčius).

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, A.Jakučionis pasitraukė į Smolenską. 1915 m. trumpam grįžęs į Vilnių atsitiktinai susitiko Antaną Žmuidzinavičių, kuris kartu su Antanu Smetona, kaip Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti nariai, įkalbėjo jį nebegrįžti atgal į Rusiją, o pasilikti Vilniuje. Kadangi tuo metu labai trūko lietuvių mokytojų, nes didžioji dalis pedagogų buvo pasitraukę į carinės Rusijos gilumą, A.Jakučionis 1915-1916 m. buvo paskirtas Vilniaus lietuviškos dviklasės pradinės mokyklos direktoriumi.

Aktyvus visuomenininkas

XX a. pradžioje vyko įtempta kova dėl lietuviško žodžio. Pagaliau 1904 metų gegužės 7 dieną buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Netrukus sujudo lietuvių inteligentija. Lietuviškas žodis vis dažniau ėmė skambėti Įvairiuose žmonių susibūrimuose. Mokytojai ėmė burtis į Lietuvių mokytojų sąjungą (LMS). Vienas pirmųjų ir aktyviausių Mokytojų sąjungos narių buvo mokytojas A.Jakučionis.

Pasibaigus 1905-1906 mokslo metams (mėnesio nei dienos nepamenu), Vilniuje buvo šaukiamas Mokytojų sąjungos suvažiavimas. Nuvykau ir aš. Tai buvo pats pirmasis Sąjungos suvažiavimas, kuriame teko man dalyvauti. Suvažiavimas įvyko Tilto (Mostovaja) g., rodos, 19 numeris Liandsbergio (Žemkalnio) bute. Tuo metu Liandsbergis, rodos, buvo ir Sąjungos pirmininku. Mat, mokytojų Vilniuje nebuvo, tai reikėdavo rinkti valdybą iš pašalinių žmonių. Bet, kiek sprendžiu iš to suvažiavimo, tai arti Sąjungos tuo metu stovėjo ir jos reikalais rūpinosi K.Lekeckas (Baltrus Dagilius)“, prisiminimuose rašė A.Jakučionis.

Kadangi mokytojų organizacija kūrėsi slaptai, laikraščiuose skelbti susirinkimo vietos ir laiko nebuvo galima. Suvažiavimo protokolai yra dingę, spėjama, kad juos sudegino A.Kasakaitis. Suvažiavime buvo priimta pirmoji LMS programa. Svarbiausi uždaviniai buvo susigrąžinti į Lietuvą išvykusius mokytojus, kurti lietuviškas mokyklas, rengti mokymo programas, rašyti ir leisti vadovėlius ir kt. Nuolatos grėsė pavojus pakliūti į žandarų rankas. 1907 m. gruodžio 30 d. Vilniuje, Povilo Matulionio bute, įvyko šeštasis lietuvių mokytojų suvažiavimas. A.Jakučionis straipsnyje „Iš atsiminimų apie Mokytojų sąjungą“ rašė: „Ponas Matulionis ne tik maloniai mums davė butą, bet net ir užkandžiais pavaišino. Turint galvoje, kad p. Matulionis buvo aukštas Rusijos valdininkas, „statskij sovietnik“, kuriam už įsileidimą į savo butą slapto nelegalinės draugijos suvažiavimo grasė ne tik bausmė, bet ir atstatymas nuo vietos, reikia pripažinti šiam Lietuvos veikėjui nepaprastą savo krašto gerovei pasišventimą. Tebūnie tat jam garbė. Iš šito fakto taip pat galima spręsti, kokios reikšmės tuomet Lietuvos visuomenei turėjo Mokytojų sąjunga, kad štai dėl jos garbingi visuomenės veikėjai drįsta statyti į pavojų savo ir visos savo šeimos likimą“.

1907 m. J.Basanavičiaus iniciatyva buvo įkurta Lietuvių mokslo draugija (LMD), kurioje dalyvavo daug pedagogų. Mokslo draugija turėjo teisę veikti viešai, o Mokytojų sąjunga veikė slaptai, todėl LMS susirinkimus organizuodavo (po priedanga) kartu su LMD. A.Jakučionis nepraleisdavo nei vieno susirinkimo. Aktyviai dalyvavo ir LMD veikloje, buvo Vadovėlių leidimo komisijos Pedagogų sekcijos narys, į kurią įėjo žinomi mokytojai praktikai: Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Vincas Palukaitis, Juozas Vokietaitis, Matas Šalčius, Juozas Palukaitis, Antanas Kasakaitis. A.Jakučionis buvo gabus, darbštus ir ambicingas pedagogas. Nepasitenkino Veiverių mokytojų seminarijoje įgytomis žiniomis, nuolatos jas papildydavo, studijuodamas įžymių rusų (Konstantino Ušinskio) ir Vakarų Europos pedagogų raštus.

Nepriklausomoje Lietuvoje

Nuo 1919 m. sausio 1 d. A.Jakučionis dirbo Švietimo liaudies komisariato knygyno vedėju. Taip jau atsitiko, kad A.Jakučioniui teko paragauti ir kalėjimo duonos. Prisiminimuose jis rašė: „Užėmus Vilnių lenkams, buvau lenkų baltagvardiečių apiplėštas ir pasodintas į Lukiškių kalėjimą, kur teko sėdėti kartu vienoje kameroje su a. a. daktaru Andrium Damaševičium.“

Išėjęs iš kalėjimo, 1919 m. vasarą jis persikėlė gyventi į Kauną. 1920 m. buvo paskirtas dirbti Kauno „Aušros“ gimnazijoje mokytoju. Netrukus įsijungė į Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos (LMPS) veiklą. Buvo išrinktas į LMPS centro valdybą, kur su kitais pedagogais rūpinosi pradžios mokyklų mokytojų rengimu, mokytojų kursų organizavimu, mokytojų buities problemomis, atlyginimais, poilsiu ir kitais reikalais. Aktyviai dalyvavo mokytojų konferencijose, kvalifikacijos kėlimo kursuose, talkino rengiant pradinės mokyklos programas, rašė jų komentarus (daugiausia gimtosios kalbos ir gamtos mokslo klausimais). A.Jakučionis nuolatos publikavo savo straipsnius LMPS leidžiamame žurnale „Mokykla ir gyvenimas“, vėliau „Mokykla ir visuomenė“. Pedagogikos temomis rašė į Švietimo ministerijos laikraštį „Švietimo darbas“.

A.Jakučionis buvo įdomi, veržli, kiek maištaujanti asmenybė. Nelabai sutarė su LR švietimo ministerija. 1929 m. jis buvo atleistas iš pareigų ir paskirtas į Kretingos apskrities Mančių pradinę mokyklą, atleidimo priežastis, tikėtina, buvo skundas parašytas Švietimo ministerijai). Tačiau jis atsisakė vykti į Žemaitiją, nes norėjo likti Kaune. Todėl iki 1940 m. vertėsi vadovėlių rašymu ir platinimu.

Legendinis vadovėlis „Kelias į šviesą“

Didžiausias A. Jakučionio nuopelnas Lietuvos švietimui - jo parengti ir išleisti vadovėliai.

Vienas populiariausių, o metodiniu požiūriu - vertingiausias - A.Jakučionio parengtas ir išleistas elementorius „Kelias į šviesą: skaitymo ir rašymo mokslas“, kuris pirmą kartą išspausdintas 1916 m. Peterburge, antrą kartą - Vilniuje 1917 m. Elementorių iliustravo žymus to meto dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. Vėliau tuo pačiu pavadinimu jis išleido vadovėlius ir aukštesniems pradinės mokyklos skyriams. Tarpukariu vadovėlis pakartotinai išleistas net 26 kartus.

Vadovėlis „Kelias į šviesą“ yra reikšmingas jau vien dėl to, kad jis buvo vienas pirmųjų lietuviškų vadovėlių, kurių taip trūko tuo metu besikuriančioje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Iš
A.Jakučionio vadovėlių mokėsi ne viena mūsų tautos karta.

Reikšmingos ir amžininkų įvertintos A.Jakučionio metodikos knygos „Pirmoji pradžia“ (1928) ir „Praktiška rašymo ir skaitymo metodika“ (1934).

A.Jakučionis vadovėlius rašė ne tik pradinėms mokykloms, bet ir gimnazijų pirmosioms klasėms bei suaugusiesiems: „Oras, vanduo, žemė“ (1934), „Gamtos vadovėlis“ (1936), „Negyvoji gamta“ (1936), „Augalai“ (1936), „Elementorius suaugusiesiems“ (1941, 1948) ir kt.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1940-1941 m. A. Jakučionis dirbo Švietimo liaudies komisariato suaugusiųjų švietimo valdybos referentu. Pokariu 1945-1949 m. - Pedagoginės literatūros leidyklos redaktoriumi.