Ištikimybę ir meilę savo kraštui liudijęs darbais

Vincas Uždavinys gimė 1902 m. gegužės 16 (pagal tuo metu galiojusį Julijaus kalendorių 1902 m. gegužės 3 d.) dieną Varėnos valsčiaus Paručių kaime. Vaikystę praleidęs pas tėvą emigrantą Jungtinėse Amerikos Valstijose, Nebraskoje, į gimtinę su visa šeima sugrįžo kai jam buvo devyneri, 1911 metais. Pradinę mokyklą V.Uždavinys lankė Jakėnų kaime (Varėnos raj.) ir Varėnoje, kur mokslas vyko rusų kalba.

1918 m. rudenį, išlaikęs egzaminus, buvo priimtas į Aukštadvario prekybinės progimnazijos antrąją klasę. Tačiau joje ilgai mokytis nebuvo lemta: Lenkijai užėmus Vilnių ir rytinę bei pietrytinę Lietuvos dalį, nuo 1919 m. balandžio mėnesio Aukštadvario prekybinė progimnazija buvo uždaryta.

Tad taip pačiais metais V.Uždavinys tapo Vilniaus lietuvių gimnazijos (1921 m. rūgpjūčio 22 d. gimnazija pavadinta Vytauto Didžiojo vardu) moksleiviu. Mokydamasis joje iki 1925 m. aktyviai reiškėsi visuomeninėje veikloje: buvo skautas, vykdavo į kaimus ne tik rinkti tautosasakos bei mokyti jaunimą lietuviškų dainų, bet ir padrąsinti tautiečius būti aktyviais, kovoti už gimtąją kalbą.

Būtent besimokydamas gimnazijoje V.Uždavinys pradėjo ir savo žurnalistinę, literatūrinę veiklą. Pirmąjį straipsnį ,,Į Vilniaus mokslą" Sapniūno slapyvardžiu išspausdino „Vilniečio" laikraštyje 1921 lapkričio 4-7 d. Vėliau jo straipsnius spausdino ir kiti lietuvių laikraščiai. V.Uždavinys jautriai aprašinėdavo gamtą, okupuotų lietuvių gyvenimo įvykius, neslėpdamas optimizmo, kad Lietuva kada nors susigrąžins Vilnių.

Gimnazijoje buvo nemažai pamilusių literatūrą mokinių, kurie 1924 metais išleido moksleivių prozos ir poezijos rinkinį „Milda". Tai buvo didžiausias jaunųjų literatų gyvenimo įvykis. Šį almanachą redagavo ir jam įžangą parašė V.Uždavinys. Leidinys neliko be okupacinės valdžios dėmesio. ,,Mildą" lenkai pasistengė konfiskuoti, o V.Uždaviniui iškėlė bylą. Redaktoriui grėsė teismas ir kalėjimas. Norėdamas išvengti teismo ir tremties jis 1925 metų vasarą išvyko į Kauną.

Laikinojoje sostinėje V.Uždavinys 1925-1930 studijavo Vytauto Didžiojo universitete ir tuo pačiu iki 1936 m. dirbo Vilniui vaduoti sąjungoje (VVS). VVS tikslas buvo aiškus - Lietuvai sugrąžinti Vilnių. V.Uždavinys buvo vienas iš pagrindinių VVS veikėjų, pasireiškusių joje įvairiapusiška veikla. Jis aplankė daugelį Lietuvos miestelių ir kitų vietovių kaip VVS instruktorius, paskaitininkas, tos sąjungos skyrių steigėjas.

Vilniaus vadavimo sąjungos veikloje svarbią vietą užėmė spauda, per kurią žmonės gaudavo žinių apie Lietuvos istoriją, geografiją, Vilniaus kraštą ir pan. Kadangi V.Uždavinys buvo vienas veikliausių sąjungos spaudos darbuotojų, tad buvo paskirtas 1928 m.

VVS pradėto leisti žurnalo „Mūsų Vilnius" redaktoriumi. Jis taisė laikraščio korektūrą, tvarkė ir rašė straipsnius. Leidinio turinys buvo labai įvairus. Jame daug rašyta apie Vilnių, Vilniją, jos vaidmenį praeityje ir dabar, apie okupuotos Lietuvos dalies gyventojus, patriotinę, kultūrinę jų veiklą, savo teisių gynimą nuo okupacinės valdžios suvaržymų.

V.Uždavinys rašė ne tik „Mūsų Vilniui". Jo straipsnius Vilniaus tematika spausdino daugelis to meto spaudos leidinių Lietuvoje ir išeivijoje, jis talkino „Lietuviškajai enciklopedijai". VVS išleido įvairių leidinių, kuriuos rengiant V.Uždavinys taip pat prisidėjo. 1931 m. Varėnio Dzūko slapyvardžiu pasirodė leidinys „Išniekinti kryžiai". Jame rašoma apie 1933 m. Marcinkonyse pastatyto ir netrukus lenkų valdžios nurodymu nugriauto kryžiaus istoriją, kuri nuskambėjo ne tik per visą Lietuvą ir Lenkiją, bet pasiekė net Ameriką. 1934 m. redaktorius parengė ir išleido fotoalbumą „Vilniaus kraštas: Vilniaus krašto vaizdai", o 1935 m. albumą „Laisvoji Lietuva be Vilniaus".

1936-1937 m. V.Uždavinys buvo VVS deleguotas į JAV lietuvių kolonijas. Keliaudamas po Ameriką steigė Vilniui vaduoti sąjungos skyrius, skaitė paskaitas apie okupuotą sostinę, rašė Amerikos lietuvių spaudai, dalyvavo lietuvių išeivijos radijo „Margutis" laidose, rašė korespondencijas „Lietuvos aidui", rengė reportažus iš kelionės Kauno radiofonui.

1938 m. jis vėl vyko JAV, šįškart kaip žurnalo „Pasaulio lietuvis" korespondentas. Ten būdamas ir toliau dirbo Vilniaus vadavimo darbą. Jis siuntė kelionės reportažus ne tik „Pasaulio Lietuviui", „Lietuvos aidui", Kauno radiofonui, bet ir rašė į Amerikos lietuvių spaudą - leidniams „Draugas", „Vienybė", „Vytis", „Dirva".

Be žurnalistinio darbo ir dalyvavimo VVS veikloje V.Uždavinys daug laiko ir jėgų atidavė Lietuvos turizmo sąjungai, draugijai užsienio lietuviams remti, Lietuvos foto mėgėjų sąjungai. Būdamas ištikimas savo krašto, tautos patriotas, jis apkeliavo visą Lietuvą visur pabrėždamas meilę savo kraštui, jos žmonėms. Vienoje savo knygų žurnalistas rašė: „Aš niekuomet nemainyčiau Lietuvos gražumo į užsienio gražumus...

Svetur gražu, Lietuvoje gražiausia". Savo dienoraščiuose jis smulkiai aprašė keliones, pamatytus architektūrinius paminklus, žmones, papročius. Keliautojo užfiksuoti vaizdai ir pastebėjimai turi neįkainanomąją vertę, leidžia suvokti prieškario Lietuvą.

Ypač įdomios V.Uždavinio kelionės po pasaulį: jis apkeliavo visas Vakarų Europos šalis, Pietų Afriką, Didžiąją Britaniją, o savo kelionių įspūdžius paskelbė atskiromis knygomis. 1932 m. buvo išleista Vinco Uždavinio knyga „10 000 kilometrų. Kelionė po Europą ir Šiaurinę Afriką". Joje keliautojas ir žurnalistas nuosekliai aprašė savo kelionės įspūdžius patirtus Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, šiaurinėje Afrikoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir Belgijoje. Knyga išleista su autoriaus parengtu žemėlapiu ir 167 daugiausia jo paties darytomis nuotraukomis.

1933 metais gegužės mėnesį jis su kauniečiu aviacijos kapitonu Vladu Morkumi dviviečiu „Fiato" automobiliu išvyko kelionėn po Europą. Šu šiuo automobiliu nuvažiuota per 7000 kilometrų, aplankyta Vokietija, Čekija, Austrija, Vengrija, Slovakija ir kitos šalys. Šią kelionę V.Uždavinys aprašė knygoje „Europa iš automobilio"(1934).

Viena V.Uždavinio kelionė vėliau tapo lemtinga, iš esmės pakeitusia jo gyvenimą. 1934 metais SSSR žurnalistų sąjungos kvietimu V.Uždavinys išvyko į trijų savaičių kelionę po Sovietų Rusiją. Grįžęs į Lietuvą rengėsi išleisti knygą apie savo viešnagę, bet jos taip ir neišleido, tačiau 1941 metais, prasidėjus karui dienraštyje „Naujoji Lietuva" išspausdino keletą straipsnių iš 1934 m. kelionės. Kai 1944 m. Vilniuje vėl įsigalėjo raudonoji valdžia, V.Uždavinys buvo areštuotas ir įkalintas NKVD rūmų požemiuose.

Jį suėmė už vokiečių okupacijos metais U. Sapniūno slapyvardžiu „Naujojoje Lietuvoje" parašytus straipsnius apie SSSR vykdomus trėmimus, lietuvių karių sušaudymą, taip pat parašytus prisiminimus iš kelionės po SSSR. Po septynių mėnesių kalinimo žurnalistas buvo nuteistas ir išsiųstas į Vorkutos lagerius. Vorkutos lageriuose V.Uždavinys parašė apie 900 laiškų. Tie laiškai - Vorkutos kalinių maža gyvenimo enciklopedija. Dvi dešimtis jo laiškų iš tremties 2002 m. birželio 6 d. išspausdino žurnalas „Dienovidis".

Į Lietuvą V.Uždavinys grįžo 1953 m. Tėvynėje jam teko dirbti greitosios pagalbos dispečeriu, pardavėju knygyne, vertėju. Reikalai šiek tiek pagerėjo po 1955 m. rugsėjo, kai suteikus amnestiją, buvo panaikintas teistumas. Tada jam pavyko išleisti režimui neužkliūvančias knygeles - apybraižų rinkinį „Pirčiupio kaimo tragedija" (1958), knygelę turistams „Po Vilniaus apylinkes" (1958), „Pirčiupis" (1969).

Parašė ir gimtojo Dzūkijos Paručių kaimo istoriją. 77-iuose rašomąja mašinėle spausdintuose puslapiuose pateikta plati dzūkiško kaimo etnografinė panorama - Paručių kaimo sodybos, gyventojų portretai, aplinka, buitis.

Kitąmet minėsime 40-ąsias šio Lietuvos patrioto mirties metines. Vincas Uždavinys mirė 1983 m. kovo 20 d. Vilniuje, čia ir palaidotas.