respublika.lt

In memoriam kino operatoriui Jonui Griciuinuotraukos (4)

2021 vasario 07 11:00:17
Užrašė Danutė ŠEPETYTĖ

Prisiminimais apie vasario 1-ąją amžinybėn vartus atkėlusį kino operatorių Joną Gricių dalijasi kino režisierius Gytis Lukšas. Vienintelis iš vaidybinio kino meistrų, šiandien galintis gyvai perteikti drauge išgyventus epizodus, įstrigusius atmintin arba kuriant juostą „Žolės šaknys", arba tiesiog jų gyvenimo tėkmėms suartėjus ar susikryžiavus...

×
nuotr. 2 nuotr.
In memoriam kino operatoriui Jonui Griciui. Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

 

„Mums labai trūks Jono Griciaus. Jo netektis - didžiulis praradimas mūsų kinui, visai mūsų kultūrai. Prisiminęs, kaip jis dirbo, prisiminęs jo reiklumą, jo principingumą ir erudiciją, žmogišką išskirtinį bendravimą bei mandagumą, kuris paveikdavo visus buvusius šalia, nebežinau su kuo galėčiau jį sulyginti.

Bendravome keletą dešimtmečių man būnant Kinematografininkų sąjungos pirmininku, bet ir iki to, ir paskui mokiausi iš jo visko, ne vien tik kino. Atsimenu, buvau studentas, kai atvykęs praktikai pakliuvau pas režisierių Raimondą Vabalą; jis kūrė filmą „Akmuo ant akmens", operatorius - Jonas Gricius. Tai, ką jis išdarinėjo su kamera, man atrodė kaip magija, kaip burtininko elgesys; paskui pačiam dirbant su juo šis įspūdis tik sustiprėjo.

Gyva enciklopedija

Atsitiktinumas lėmė, kad jis gyveno visiškai šalia Kinematografininkų sąjungos, Kaštonų gatvėje. Senovinis labai gražus butas, teko jame lankytis; didžiulius kambarius buvo užpildžiusios knygos įvairiomis kalbomis ir mane stulbino, kad jis atsimindavo, kur kokia knyga yra. Vienu metu buvo nusprendęs kompiuterizuoti savo didžiulę biblioteką, kiekvieną knygą pasižymėdamas kompiuteryje; matyt, jam darėsi sunkoka susigaudyt toje knygų begalybėje.

Sako, jo tėvas Augustinas Gricius buvo gyva enciklopedija, aš manau, Jonas Gricius buvo lygiai tokia pati enciklopedija. Jonas, kaip ir jo tėvas, puikiai rašė: man teko skaityti jo prisiminimų fragmentus, paskui jau ir knygas, kurios buvo išleistos, skaityt buvo labai įdomu ir smagu.

Vakarų siela

Jono Griciaus ir Kinematografininkų sąjungos kaimynystė man, sąjungos pirmininkui, buvo kaip likimo dovana. Jis labai dažnai lankydavosi, ir mes valandų valandas kalbėjome apie mums artimus dalykus. Jono dėka sąjungos veikloje atsirado daugybė naujovių, na, kad ir vadinamieji senjorų vakarai (tuomet vadinome juos gal kitaip), į kuriuos rinkdavosi garbaus amžiaus sąjungos nariai. Tai būdavo neregėto linksmumo vakarai, pilni iš įvairių filmavimo aikštelių prisiminimų, kartais virsdavusių anekdotais. Žinoma, tokių vakarų, kur kvatodavome be paliovos, pagrindinis vadovas, pasakotojas ir siela buvo Jonas.

Bet čia ne viskas, ką jis siūlė ir kuo praturtino sąjungos veiklą. Jono dėka atsirado ir fotografijos parodėlės, pokalbiai, - tai noriu ypač pabrėžti, - pokalbiai apie kultūrą filmavimo aikštelėje. Apie elgesį, apie žmoniškumą dirbant tokį sunkų darbą, kai neskaičiuoji nei valandų, nei laisvadienių, tiesiog be atvangos esi paniręs į tą procesą.

Raudona spalva

J.Griciaus padorumas, vidinė kultūra pasireikšdavo net buitiškiausiose smulkmenose. Pavyzdžiui, vienu metu, kai dar Lukiškių aikštė nebuvo taip surikiuota, kaip dabar, ir kai ten buvo galima vaikščioti kur nori ir automobilį pastatyt arčiau bažnyčios tvoros, vieną dieną atvažiavo didžiulės mašinos ir iškėlė įvairių spalvų konteinerius. Ir nuo tada pro savo kabineto langą gana dažnai matydavau Joną, ateinantį prie tų konteinerių su šiukšlių maišeliais, ir preciziškai, ar tai būtų šalčiausia žiemos diena, ar lytų lietus, pedantiškai šiukšles rūšiuojantį, į kiekvieną iš tų konteinerių dedantį tai, kas priklauso. Neišlaikęs išbėgdavau ir mūsų pokalbiai apie kiną, literatūrą, filosofiją ar politiką šalia spalvotų šiukšlių konteinerių trukdavo gana ilgai. Jei pamenate, šalia jų driekiasi vienpusio eismo juosta nuo upės pusės, Vasario 16-osios gatvė, kuria automobiliai kartais ir nevažiuoja. Prisipažinsiu, keletą kartų buvau beeinąs per gatvę, nes labai ilgai ji buvo tuščia, bet Jonas man neleido, nes degė raudona šviesa: „Gerbiamasis, raudoną šviesą kiekvienas turim jausti savyje ir kaskart jai užsidegus privalome atitinkamai reaguoti; nesvarbu, kad niekas nemato, kad niekam tai nerūpi. Mums turi rūpėti kaip ženklas, kad kažko daryt negalima"... Ši Jono pastaba įstrigo visam gyvenimui. Paskui ne kartą, kai bandžiau žmonėms prie tos pačios sankryžos, o ir šiaip visomis kitomis prasmėmis sakyti frazę „raudona šviesa", likdavau jų nesuprastas. O aš, prisimindamas Joną, visada liksiu dėkingas jam už įprotį gyvenime pajaust raudoną šviesą. Tai viena iš svarbių Jono Griciaus gyvenimo pamokų.

Šviesos kaligrafas

Ką jau kalbėti apie kino pamokas... Mes filmavome „Žolės šaknis", labai sudėtingą filmą, dviejų serijų, apimantį ne vienos epochos įvykius. Dabar vargu ar skirtų kas pinigų tokiai sudėtingai juostai su daugybe personažų, filmavimo vietų ir pan. Montuojant filmo laiką galima formuot, valdyt, bet filmuojant, siekiant vaizdo kokybės, reikia daug realaus laiko. Jonas Gricius reikalaudavo laiko ir su didžiausia pagarba jam tą laiką skyriau, lygiai kaip jis skirdavo man, kantriai laukdamas, kol dirbu su aktoriais.

Jeigu sakytume, kad kiekvienas filmas yra piešimas, rašymas šviesa, tai Jonas buvo kaligrafas. Kai dabar pažiūriu, kaip nufilmuoti net geri filmai ir lyginu, kaip tai darydavo Jonas Gricius, suprantu, kaip jam buvo liūdna žiūrėt, kol jis galėjo gerai matyt, kol Dievas jam tos galimybės nebuvo sumažinęs iki minimumo. Jo regėjimas nukentėjo dar anais laikais nuo prastos apšvietimo technikos, nuo, pvz., taip tada vadintų DIG'ų, neregėto svorio didžiulių itin ryškių prožektorių, pakenkusių ne tik operatorių, bet ir kai kurių aktorių akims. Jonas buvo virtuozas filmuojant stambius aktorių planus, ypač moterų: panaudodavo daugybę mažų lempelių, kad šviesa nupieštų moters veidą taip, kaip jam atrodo reikalinga. Pagarbiai stebėdamas jo darbą, stebėjausi ne tik veiksmais bei išmone, - tai buvo panašu į glamonę. Dar labiau stebėjausi matydamas rezultatą.

Na, o dėl jaunystėje patirto įspūdžio, kad jis filmuodamas burtininkauja, galiu tai patvirtinti ir vėlesne patirtimi. Filmuojant „Žolės šaknis", Jonas staiga liepdavo savo asistentams kamerą paslėpti. Atsimenu, kaip mes visi bėgdavom, nešini didžiausiomis šakomis ir maskuodavome kamerą. Jis mus įtikindavo, kad, tik paslėpus kamerą nuo dangaus, galima sulaukt tokio oro, tokio apšvietimo, kokio reikia tos dienos filmavimui. Kad ir kaip būtų keista, operatoriaus burtai daug kartų pasiteisindavo, daug kartų pasitvirtindavo.

Knygnešio vaidmuo

Dar prisimenu, kad būtent filmuojant „Žolės šaknis", ant vieno aukšto kalno padarę pertrauką filmavime, nupynę ąžuolo lapų vainiką šventėme Jono Griciaus gimtadienį. Labai linksmai šventėm, ir Jonui buvo tik šešiasdešimt. Buvo stebėtinai žvalus, vikrus, išradingas, neregėtai aštraus proto, kaip visuomet visus prajuokindavęs, įkvėpdavęs gyvenimo džiaugsmo ir optimizmo.

Ir dar viena detalė. Bebaigiant filmą, kai buvo telikęs gal iš tikrųjų koks vienas kadras, ir jau visi galvojo apie „paskutinio kadro šventę", Jonas staiga sako: „Kai kurie dideli kino menininkai mėgo įsiamžinti savo filmuose. Kodėl, Lukšai, tu nesirodai savo filmuose?" Nemanau, Jonai, kad esu didis menininkas, be to, išvis tokie dalykai net į galvą man nebuvo atėję, atsakiau. „O man atėjo", - sako Jonas ir primena Alfredą Hičkoką, kuris sugebėdavo pasirodyti bent viename savo filmo kadre netgi tada, kai tai atrodė neįmanoma. Ir pasakoja epizodą iš Hičkoko filmo „Paukščiai", kur išradingas režisierius savo nuotrauka papuošia laikraščio skiautę, plūduriuojančią vandenyje: vienas personažas pakelia įmirkusį popiergalį , ir kamera parodo jį stambiu planu. Papasakojęs šį epizodą, Jonas sako: „O kodėl manęs niekas nenufilmuoja?". Tada aš sustabdau filmavimą, paprašau aprengti Joną XIX amžiaus rūbais (spaudos draudimo laikai), ir jis toks patenkintas „Žolės šaknų" paskutiniame kadre suvaidina knygnešį. Iš knygų slėptuvės jam perduodamas pundelis lietuviškų knygų ir jis keliauja su tuo pundeliu... kamera tolsta nuo jo... Taigi, kol nesudūlės filmas „Žolės šaknys", tol jame bus šešiasdešimtmetis Jonas Gricius su knygų ryšulėliu...

Galvoju, kad būtent tas Jono Griciaus žinių, meistriškumo, žmogiškumo ryšulėlis ir yra tas nešulėlis, kurį turėtume mintimis perimti iš jo, dalintis, o iškeliaudami perduoti kitiems..."

Gyvenimo faktai

2021 metų vasario 1 dieną Vilniuje užgesęs lietuvių operatorius Jonas Gricius gimė 1928 metų rugpjūčio 5 dieną rašytojo Augustino Griciaus šeimoje Kaune. Buvo pakrikštytas paties kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto, parinkusio jam ir antrąjį Rimto vardą.

1941 m. su tėvais buvo ištremtas į Altajaus kraštą. 1949 metais, tik grįžęs iš tremties, įstojo į Kinematografijos institutą Maskvoje, buvo operatoriaus Andrejaus Moskvino, dirbusio su Sergejumi Eizenšteinu ir Grigorijumi Kozincevu, mokinys. 1957-1991 m. Lietuvos kino studijos operatorius, 1978-1980 m. ir direktorius. 1961-1968 m. ir 1973-1988 m. vadovavo Lietuvos kinematografininkų sąjungai. 1990-2001 m. dėstė Lietuvos muzikos akademijoje.

Nufilmavo režisierių Arūno Žebriūno („Seklio Kalio nuotykiai", „Kelionė į rojų", „Mėnulio pilnaties metas"), Grigorijaus Kozincevo („Hamletas", „Karalius Lyras"), Vytauto Žalakevičiaus („Niekas nenorėjo mirti"), Raimondo Vabalo („Laiptai į dangų", „Miškais ateina ruduo"), Gyčio Lukšo („Žolės šaknys") ir kitų režisierių vaidybinių ir dokumentinių juostų.

Apdovanotas Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, „Auksine gerve", o 2013-aisiais ir Nacionaline kultūros ir meno premija „Už Lietuvos kino poetikos pagrindų sukūrimą, aukščiausią vizualinę kino kultūrą ir už profesinę sąžinę".

 

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (4)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar, Jūsų nuomone, judėjimo ribojimai dar turi būti taikomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar esate susipažinę su informacija apie Stambulo konvenciją?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
1. Vitas Tomkus: O AŠ IR TOLIAU PALAIKYSIU RUSIJĄ, NORS VISI PASIUSKIT!
2. Lietuvos banko puota maro metu
3. Vitas Tomkus: KRACHAS LIETUVAI!!! Su autoriaus trigrašiu. Plius įdomus video apie tai kas bus 2030m.
4. Policiją V.Landsbergiui iškvietusiam kauniečiui gresia kalėjimas
5. Tautos parašus rinkęs R.Grinevičius: Valdantieji jau pralaimėjo (su Vito TOMKAUS trigrašiu)
6. LGBT propagandistai jau puola kunigus
7. Visuomenininkas Valdas VIŽINIS: Valstybė privatizuota. Laimė, jie dar nenusavino Tėvynės
8. Gintaras Furmanavičius: Į JO EKSCELENCIJOS SVEIKATĄ!
9. Karantino žala didesnė už naudą
10. Misija Seime - ginti idėją
11. Kompensacijos už vakcinas bus?
12. Nusikaltimas prieš Lietuvos žmones
13. Sugriuvęs gyvenimas Druskininkuose
14. Apklausos vaikams be tėvų žinios
15. DEVYNERI METAI NELAISVĖJE (Milijonieriaus Vito Tomkaus interviu su milijardieriumi Raimondu Baranausku)
16. Sorošo tinklas Lietuvoje: Ką rašė „Respublika" apie Džordžą Sorošą prieš 15 metų (Sorošo sąrašas su naujomis „elitinėmis" pavardėmis)
17. Vitas TOMKUS: NUO ATGIMIMO IKI IŠSIGIMIMO
18. Valdžios „durnumą“ apmokės mūsų vaikai
19. Šešėlinės Vyriausybės premjeras R.Karbauskis: Prakeiksmas valdančiuosius užgrius labai greitai
20. Taikos balandėliai nusipelnė premijų
21. Advokatas Jonas Ivoška: Mūsų Seimas renkamas neteisėta
22. V.Rakutis smerkiamas už istorinę tiesą
23. Reikalavimas valdžiai - nustoti gąsdinti
24. Kodėl slepiasi Ingrida Šimonytė? (Su Vito TOMKAUS trigrašiu)
25. Sudie, svajonių Amerika
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

0  -1 C

-3  -6 C

 

 -6 -8 C

0 +2 C

 0 -1 C

 

  +1  +3 C  

0-3 m/s

  2-8 m/s

 

0-4 m/s

       

Nuorodos