Į kunigystę veda įvairiausi keliai

Pasirinkimą lėmė lūžis

Trečiame seminarijos kurse studijuojantis 40-metis Deividas prisipažino, kad įtikėjo tik prieš 10 metų. Iki to laiko pašnekovo gyvenimas su tikėjimu turėjo mažai ką bendro. Nors vyras buvo pakrikštytas, sakramentų neturėjo, bažnyčioje nesilankė, nepraktikavo išpažinties ar eucharistijos šventimo. Deividas gyveno daugeliui mūsų įprastą gyvenimą - mokslai, darbas, karjera, santykiai, planai kurti šeimą ir t.t.

Situacija pasikeitė, kai vyras netikėtai susirgo onkologine liga, bet sugebėjo pasveikti.

„Mintys apie tai, kad gyvendamas pasaulietinį gyvenimą pasirinkau ne tą kelią, aplankydavo ir anksčiau, tačiau vis bandžiau joms priešintis ar vyti šalin. Sveikatos problemos viską sustatė į vietas. Tiesa, tam prireikė dar penkerių metų, kol galutinai suvokiau, kad mano pašaukimas - tarnauti Dievui ir žmonėms“, - prisiminė pašnekovas, neslėpdamas, kad tėvams ir daliai draugų toks jo sprendimas buvo netikėtas.

Jis neslepia, kas sprendimas atsisakyti ligtolinio gyvenimo - darbo, pozicijų, pramogų, bendravimo - buvo sunkus. Įveikti sunkumus padėjo ir tai, kad po ligos, labiau įsiklausydamas į savo vidinį balsą ir ieškodamas savęs, Deividas pradėjo dalyvauti vadinamojoje Samuelio grupės veikloje.

„Ji susibūrusi tam, kad padėtų ieškantiems. Visiems. Ne tik tiems, kurie svarsto apie kunigystę. Vieni suvokia ar pripažįsta savo pašaukimą ir pasirenka kunigo kelią, kiti supranta, kad gali padėti sau padėdami kitiems, treti nusiramina tiesiog turėdami su kuo pasikalbėti ar pabendrauti. Svarbu tokiu atveju nelikti visiškai vienam“, - asmenine patirtimi dalinosi seminaristas.

Paklaustas, kaip didesnę dalį gyvenimo praleidus laisvai, dabar sekasi kovoti su pagundomis, vyras nusišypso. Pasak jo, su pagundomis, didesnėmis ar mažesnėmis, kasdien susiduriame mes visi. Gyvenantys šeimoje turi atsispirti neištikimybei, auginantys vaikus - pagundai ant jų išsilieti, darantys karjerą - lipti per „kitų galvas“. Tad kunigystė, šiuo atveju, nėra išimtis. Tiesiog pasirinkę tokį kelią, žmonės geriau supranta, kad kovai su pagundomis galima panaudoti Dievo visiems suteiktus „ginklus“ - maldą, dorybių lavinimą, sakramentus. Panaudoti ir padėti jais pasinaudoti kitiems. Juolab kad šiandienos Bažnyčia ar seminarija nėra griežtai uždara viduramžiška institucija.

„Per pirmuosius dvejus studijų metus daugiausia dėmesio skiriama pasaulietiniams dalykams - filosofijai, istorijai, moralei, psichologijai. Be to, būtent šiuo laikotarpiu seminaristai ieško savo tikrojo pašaukimo - srities, kurioje jie jaučiasi geriausiai ir galėtų duoti daugiausia naudos žmonėms. Mes einame į ligonines, hospisus, padedame „Caritui“, bendraujame su neįgaliaisiais ar benamiais. Pajautę pašaukimą tarnauti žmonėms per Dievą, dar turime jį „išgryninti“. Tai dar kartą leidžia įsivertinti savo pasirinkimą ir padeda susivokti, ar tikrai pasirinkome teisingai“, - mokslo užkulisius praskleidžia pašnekovas.

Pasiteiravus apie šiandienos žmonių požiūrį į Dievą ir religiją, Deividas atsako bibline fraze - nieko naujo po Saule. Visais laikais dažniausiai žmones į religiją pastūmėdavo problemos ir išgyvenimai. Tie, kurie gyvendavo mėgaudamiesi gyvenimo teikiamais materialiniais malonumais, labai retai prisimindavo dvasinius reikalus. Atitolimas nuo religijos šiais ypač laisvais laikais yra, tačiau jis, didesnis ar mažesnis, seminaristo teigimu, visada būdavo.

„Būtent todėl Dievas sukūrė akmenį, kurio pats negali pakelti - tai žmogaus pasirinkimo laisvė, - nuotaikingai atsako pašnekovas. - Žmogui atviri visi keliai, bet jis pats, be jokios prievartos, turi pasirinkti tą, kuriuo eis. Dievas visada yra šalia, visada pasirengęs padėti, tačiau jis negali mūsų priversti elgtis vienai ar kitaip.“

Tai buvo galima nuspėti

Panašias mintis išsakė ir pirmakursis Robertas. Įdomi detalė - nors 30-metis vyras yra kilęs iš tikinčios šeimos ir nuo mažumės lankydavo bažnyčią bei dalyvaudavo įvairiose apeigose, mintys, arba tiksliau, pašaukimas rinktis tarnystę, pasijautė gerokai vėliau.

„Baigiau mokslus, įgijau paklausią IT srities specialybę, bendravau su mergina ir ilgą laiką minčių apie tai, kad pasirinksiu kunigo kelią, net nekildavo. Visgi reikia suvokti, kad gyvenimas keičiasi. Pokyčiai mano asmeniniame gyvenime nebuvo tragiški, bet po jų susimąsčiau apie savo vietą jame. Kadangi brolis pasuko kunigystės keliu, daug bendravau su dvasininkais ir vienas jų, matydamas mano abejones, paragino nustoti galvoti, o pamėginti pajausti. Tai lėmė, kad šiandien esu čia“, - kelio į Seminariją istoriją atskleidė jaunas vyras, papasakojęs, kad jį gerai pažįstančių žmonių toks gyvenimo pokytis nenustebino.

Kadangi kaip ir Deividas, Robertas buvo matęs ir kitokio gyvenimo, jo taip pat pasiteiravau apie galimas pagundas ir dėl to kylančius sunkumus.

„Dievas mums skiria tiek išbandymų, kiek mes galime pakelti. Tais atvejais, kai mato, kad galime suklupti, visada atsiunčia pagalbą - draugą, mokytoją, ženklą - tik reikia mokėti ją atpažinti ir priimti. Kita vertus, kova su savimi ir savo ydomis yra įprastas, kasdienis „darbas“. Jeigu mes, pasirinkę tarnystę, nesugebėsime jų įveikti, tai ar sugebėsime su jomis susitvarkyti būdami tėvais, tapdami vyrais ar bendradarbiais?“ - retoriškai klausė pašnekovas.

Kadangi Robertas - pirmakursis, jam dabar yra išbandymų laikotarpis, kai tenka lankyti ligonius, mirštančiuosius, alkstančius ir benamius. Pasak jauno vyro, sunkiausia jam buvo hospise, tačiau vyresniųjų pagalba ir patarimai leido įveikti visus sunkumus.

„Kažkuria prasme seminarijoje mokomės gyventi iš naujo - bendra griežta tvarka, taisyklės, malda, sakramentai. Kita vertus, tokie dalykai pravers net ir tada, jeigu vieną dieną suprasi, kad pašaukimas išblėso ir nuspręsi palikti seminariją. Net ir tokiu atveju vis tiek teks gyventi bendruomenėje, susitikti kitokius, skirtingus ir nenuspėjamus žmones. Nesvarbu, ar tu esi kunigas, ar ne, bet pirmiausia tu turi būti toks žmogus, kuris trauktų aplinkinius, o ne arstumtų juos nuo savęs. Nedrįstu prognozuoti, kaip pasisuks mano gyvenimas toliau, nes viskas - Dievo rankose, tačiau žinau, kad mano pasirinkimas - tarnauti žmonėms. Ir kas benutiktų, esu tam pasirengęs, nes jaučiu, kad tai yra mano kelias“, - sakė Robertas.

Atviri visuomenei

Seminarijos rektorius kunigas Andžej Šuškevič tai pat akcentavo, kad svarbiausias jų tikslas - ne surinkti kaip galima daugiau studentų, o parengti pašaukimą pajautusius ir tarnystei pasirengusius kunigus.

„Iškart po Sovietų Sąjungos subyrėjimo dėl ilgai taikytų ribojimų į seminariją per vienerius metus įstojo apie 70 žmonių. Skaičiai įspūdingi, bet kas iš to, jeigu vėliau pusė jų pasitraukė? Nors esame aukštojo mokslo įstaiga, turime tam tikrą savo specifiką, tad masiškumo nesivaikome. Aišku, kai per metus ateidavo vienas ar du norintys studijuoti, tai labai nedžiugino, bet dabar situacija gerėja - šiemet vadinamąjį nulinį (pasirengimo) kursą pradėjo 5 seminaristai. Gal jų galėtų būti ir daugiau, nes sričių, kuriose reikia sielovados, daugėja, tačiau vienas tikras, pašaukimą jaučiantis kunigas yra geriau už dešimtį tik dėl diplomo įstojusių ar tėvų atvarytų „studentų“, - mokslų seminarijoje niuansus dėstė rektorius, pasidžiaugęs, kad Lietuvos kunigų amžiaus vidurkis, palyginti su Vakarais, dar nėra pavojingai didelis.

Paklaustas apie galimybę priimti studentus iš užsienio, A.Šuškevič neslėpė, kad norinčių greičiausia atsirastų, tačiau siekiama pašaukimus į kunigystę žadinti vietinėse bendruomenėse.

„Nebūtinai tai turi būti jaunimas. Pastarųjų metų praktika rodo, kad tarnystę vis dažniau renkasi suaugę, subrendę, gyvenimo matę žmonės. Tai irgi stiprina būsimų kunigų pozicijas, nes, nors amžius lemia toli gražu ne viską, žmonės į juos žiūri rimčiau. Gal jiems patiems sunkiau persilaužti ir mokytis kartu su tais, kurie tik tik baigė 12-a klasių, tačiau dauguma tai vertina kaip dar vieną išbandymą, kaip tarnystei būtiną praktiką“, - prielaidomis dalinosi rektorius.

Taip pat jis pasidžiaugė, kad seminarija nėra uždara organizacija. Visi seminaristai turi paskyras socialiniame tinkle. Paskyrą turi ir pati seminarija.

„Siekiame būti atvira, draugiška organizacija, todėl ne tik mūsų klierikai eina į žmones, bet ir kviečiame juos pas save, organizuojame ekskursijas, pasakojame, rodome, kaip ir kuo gyvename. Nebūtinai visi atėję turėtų rinktis kunigo kelią, tačiau tai, kad jie iš arčiau susipažins su vienu iš galimų pasirinkimų, tikėtina, padės jiems greičiau apsispręsti pajautus pašaukimą. O kuo greičiau žmogus atras save, tuo daugiau naudos jis galės atnešti aplinkiniams. Juolab kad visi mes pašaukti į šią žemę tarnauti. Belieka tik surasti savąjį kelią“, - pokalbį užbaigė rektorius.