95-erių kunigas dominikonas Jonas Dominykas Grigaitis matė daug ką: karą, tarpukarį, okupaciją, gyveno svetur. Dabar jis džiaugiasi Dievo duota sveikata ir žmonėms, nerimstantiems dėl sunkių gyvenimo sąlygų, linki visų pirma nenusiminti ir tikėti idealais.
Mieliausiai pasakoja apie jaunystę
Apie kunigą J.D.Grigaitį teko girdėti ne kartą - bičiuliai pasakojo apie Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje mišias laikantį itin garbaus amžiaus kunigą - įdomią, iškalbingą asmenybę. Pasibeldžiau į šio seniausio Vilniaus arkivyskupijos kunigo namų duris. Sąmojingas dvasininkas draugiškai pasiūlė prisėsti ir, neklausydamas mano klausimų, užsidegęs ėmė pasakoti apie savo jaunystę ir apie tai, kaip tapo kunigu. Pasakojimas buvo itin detalus - stebino neįtikėtinai tiksliai atsimenamos žmonių pavardės ir ypač datos: ne metai, ne metų laikas, o tikslios datos...
Okupacijos, karo ir pokario metais jaunas dvasininkas, slapstydamasis nuo persekiojimų, dvasiniu keliu žmones vedė Vilnijos krašte, tikėjimo žodį skleidė Kražių, Palūšės, Varėnos, kitose Lietuvos šventovėse, o prieš pat Lietuvai atgaunant nepriklausomybę vėl buvo sugrąžintas į Vilniaus kraštą.
Dabar, sulaukęs garbaus amžiaus, jis aktyviai domisi visuomeniniu gyvenimu, nors nuo savo vertinimų susilaiko - nesiskundžia ir nieko pats neskundžia.
Pats stebisi savo sveikata
“Dabar pradėjau 96-uosius. Pats juokiuosi, kaip galiu tokio amžiaus būti. Džiaugiuosi, kad galiu pamokslą pasakyti. Mane įkvepia mano pašaukimas. Negaliu girtis, kad buvau sportininkas, tiesiog kaip kunigas nuo pat jaunystės mėgau tvarkingą gyvenimą. Mėgstu poeziją. Turiu įvairių knygų - ir religinių, ir pasaulietinių įvairiomis kalbomis. Padainuoju vienas sau kambary. Kiekvieną dieną žiūriu televizorių. Daugiausiai žinias. Stengiuosi viską, ką galiu, pats pasidaryti, pavyzdžiui, kambarius susitvarkyti. Atsimenu, kartą vaikystėje sušilęs išgėriau šalto vandens. Tėvas vežė pas gydytoją. Šis pasakė tėvui, kad net vasarą nešiočiau kailinius. Tad pasimokiau ir nuo tada sušilęs niekada negeriu šalto vandens, - nusijuokė kunigas ir pamokė: - Jeigu dar galiu laikyti mišias, tai galiu tik džiaugtis tuo. Reikia protingai praleisti Dievo duotą laiką”.
Jis pasakojo, kad jau liko paskutinis iš savo šeimos. Buvo keturios seserys. Paskutinė sesuo mirė lapkričio 6 d. Brolius du turėjo. Vienas slapstėsi, kitą su šeima išvežė. Tėvelį taip pat išvežė kaip gerą ūkininką. Rusijoje iš bado numirė. Mamytę palaidojo Lietuvoje.
“Paskutinis likau ne tik iš šeimos, o iš viso kaimo. Kaime jau visi išmirė. Ir bendrakursis tik vienas gyvas liko. Susirašinėjame su juo”, - kalbėjo kunigas.
Atsisako guostis
- Ar jums teko kada nors verkti?
- Vyrai paprastai neverkia.
- Ir jūs niekada? Išduokite...
- Verkti? Ne - tai ne vyriškas dalykas. Neatsimenu, kad verkčiau. Bet jei tėvelis su diržu užduodavo, gal tada padejuodavau.
- Kokie įvykiai jums gyvenime buvo sunkiausi, nes klausantis jūsų pasakojimų atrodo, kad gyvenimas, kuriame tiek permainų ir sukrėtimų, jums buvo kaip sviestu teptas arba esate visiškas optimistas.
- Kas yra sunkumai? Kai kyla mintis apie sunkumą, kreipiuosi į Dievą ir jaučiu, kad jis yra ir mane palaiko. Turi turėti idealą. Be jo nieko nebus. Kas gi sunkumų neturi, bet reikia nepasiduoti. Svarbiausia gyvenime nenusiminti.
Jeigu myli savo pašaukimą, tai ir eini tuo keliu.
Bėdos - dėl tikėjimo stokos
- Kodėl dabar jaunuoliams taip sunku apsispręsti renkantis dvasininko kelią?
- Turi apsispręsti, ar būti geru kunigu. Jei ne, būk geras tikintis, pasaulietis, apsivesk. Esame ne angelai, bet stengiamės. Tas pašaukimas mus uždega. Bet dabar žmonėse tikėjimas silpnėja, visi vis labiau pasineria į materialųjį gyvenimą, pamiršta, kad yra ir Dangaus karalystės piliečiai.
- Ar tikrai taip viskas blogyn?
- Žmogiškas gyvenimas nėra rojus ant žemės. Kepti karveliai neskrenda į burną. Žmogus turi dirbti, turėti idealą. Mano laikais žmonės buvo tarpusavyje artimesni. Aišku, dabar žmonių materialinė būklė labai sunki, bet anuomet buvo dar sunkesnė, tik tada buvo atjauta. Vieni kitiems tai lašinių šmotą, tai kiaušinių duodavo. Durų žmonės nerakindavo. Dabar žmonės pasikeitę.
Kartais ateina moterėlės į bažnyčią ir skundžiasi, kad padeda varguoliui, o jis prageria. Aš sakau, kad tai ne mūsų dalykas. Mūsų dalykas - padėti, o tai, kad jis išgers, - jo rūpestis.
Būtina gerbti kitą žmogų
- Domitės politika?
- Nesu politikierius, nors žinias žiūriu kasdien. Žmogus turi elgtis pagal sąžinę, tada ir politika bus graži. Kiek dabar milijonierių? Mano laikais buvo tik du. Vienas pasaulietis ir vienas kunigas. O dabar žmogus tik sau, sau. Čia didelė problema. Politika tik tada graži, kai eina tiesiu keliu.
- Tai dabar politika graži ar ne?
- Norint atsakyti, reikia daug analizuoti. Mūsų kraštas nepastovus. Mūsų kraštas priklauso nuo kitų, nuo Europos. Gerai yra tai, kad Robertas Šumanas (Robert Schuman), kuris buvo dominikonų tretininkas, pirmas sugalvojo Europos vienybės idėją. Bet manau, kad jo vizija buvo kitokia.
- Ką daryti, kad Lietuvoje, savo namuose, galėtume gražiai gyventi?
- Pirmiausia žmogus turi gerbti kitą žmogų, prisiminti, kad gyventi reikia pagal savo įsitikinimus, kad žmogus šioje žemėje yra kaip svečias. Reikia būti padoriam žmogui, remtis tikėjimu.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
