N.Karačencovą pagrįstai galima vadinti žvaigžde - jis buvo nepaprastai populiarus, žmonės jį atpažindavo gatvėje, o filmai, kuriuose jis vaidino, sulaukdavo ypatingo dėmesio. Apie tokią karjerą slapčia svajoja, ko gera, visi artistai - stodami į teatro mokyklą, pirmą kartą išeidami į sceną arba filmavimo aikštelę. Tik kažin ar galima užtikrintai pasakyti, ko tokioje karjeroje yra daugiau - atsitiktinumo ar dėsningumo. Matyt, ir to, ir to po lygiai.

N.Karačencovas gimė 1944 m. Maskvoje, menininkų šeimoje: tėvas dirbo žurnalo „Ogoniok“ dailininku, mama - baletmeistere. Todėl, matyt, daug nedvejodamas Nikolajus iškart po mokyklos įstojo į Maskvos Dailės teatro (MCHAT) mokyklą-studiją, Viktoro Moniukovo aktorių kursą, vaidino studentiškuose spektakliuose ir mokyklą baigė su pagyrimu. O štai toliau įsijungė atsitiktinumas, iš Maskvos „Lenkomo“ teatro išėjo Anatolijus Efrosas, režisieriui iš paskos teatrą paliko ir dalis trupės. Atsiradusias vietas teko užimti naujiems teatro mokyklų absolventams. Taip N.Karačencovas vietoj MCHAT‘o atsidūrė „Lenkome“.

Kažin ar tada jis manė, kad jam labai pasisekė. A.Efrosą pakeitęs V.Monachovas tik stengėsi išlaikyti esamą repertuarą ir N.Karačencovą „įvesdindavo“ į jau rodomus spektaklius. Bet tai buvo rutina. O kūryba prasidėjo po keleto metų, kai „Lenkomui“ ėmė vadovauti Markas Zacharovas. Jau po pirmojo jo pastatymo - spektaklio „Tilis“ - pagrindinį vaidmenį suvaidinęs aktorius atsidūrė garsiausių teatro aktorių gretose. Paskui buvo „Choakino Murjetos žvaigždė ir mirtis“, kuriame N.Karačencovas suvaidino du vaidmenis, A.Tarkovskio režisuotas „Hamletas“, ir, aišku, garsioji A.Rybnikovo roko opera „Junona ir Avos“ - 1983 m. pasirodžius jos televizinei versijai, ji išgarsėjo visoje didžiulėje šalyje. Garsenybėmis tapo ir spektaklyje vaidinę aktoriai, tarp jų grafo Rezanovo vaidmens atlikėjas N.Karačencovas. Žinoma, tuo metu jis jau buvo pažįstamas ne tik teatro mėgėjams. Kine N.Karačencovas pradėjo filmuotis jau 7-ojo deš. pabaigoje, tiesa, reikšmingų vaidmenų pradėjo gauti tik po „Tilio“: pasirodė M.Zacharovo „Dvylikos kėdžių“ versijoje, o po išraiškingojo markizo Rikando vaidmens televizijos filme „Šuo ant šieno“ apie N.Karačencovą sužinojo visos SSRS gyventojai.

Jis buvo vienas iš nedaugelio dainuojančių aktorių. Galėdavo atlikti kaskadininkų triukus, jodinėti, fechtuotis. Bet kažkodėl didžiausią šlovę kine N.Karačencovas pelnė komiškų ir kvailokų nusikaltėlių vaidmenimis - Urio, kaubojaus Bilio, Mišos Japončiko. Tuos personažus žiūrovai įsimindavo, o jų fone dramatiniai N.Karačencovo vaidmenys galbūt atrodė ne tokie ryškūs. Gelbėjo teatras - grafą Rezanovą N.Karačencovas spektaklyje „Junona ir Avos“ vaidino ketvirtį amžiaus. Galbūt būtų vaidinęs ir ilgiau, bet baisi avarija nušlavė visą jo tolimesnę karjerą, ne tik teatre, bet ir kine. Aktorius ilgai kovojo su mirtimi, patyrė daugybę operacijų, bet paskui prie galvos traumos prisidėjo ir vėžys.

Paskutinį kartą N.Karačencovas ekrane pasirodė 2014 metais - filme „Baltosios Rasos 2“ suvaidino 30 metų pasenusį savo personažą Vaską iš 1983 m. filmo. Bet kadre jis pasirodė vos minutę, o pats įgarsinti savo herojaus dėl sveikatos jau negalėjo.