respublika.lt
 

Dovanos savo kraštui ir Lietuvainuotraukos (1)

2018 lapkričio mėn. 11 d. 09:16:14
Antanas Šimkūnas

Neteko girdėti, kad koks nors verslininkas būtų tiek daug gero padaręs Lietuvai ir savo kraštui, kiek Pasvaliui ir savo gimtiesiems Daujėnams nusipelnė mecenatas, „Lietpak“ gamyklos savininkas Pranas Kiznis.

×
nuotr. 2 nuotr.
P.Kiznio iniciatyva ir parama Pasvalyje netrukus iškils paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui. Prano Kizinio asmeninio albumo nuotr.

 

Dar tebestatydamas įmonę Buivydiškėms padovanojo vaikų darželį. Po to sugalvojo pastatyti 30 kotedžų įmonės specialistams. Drauge su žurnalistu Viliumi Kavaliausku išleido knygą „Pasvalio krašto karžygiai“ - apie 54 Pasvalio krašto Vyties Kryžiaus kavalierius ir daugiau kaip 300 kraštiečių kūrėjų-savanorių. Jeigu ne dosni P.Kiznio parama, 2015 metais nebūtų dienos šviesos išvydęs brangiai kainavęs leidinys - „Daujėnų“ monografija. Ruošiantis Lietuvos valstybės atkūrimo 100-osioms metinėms, verslininko dėka prie Daujėnų ir Pasvalio bažnyčių įrengtos atminimo lentos 1918 metų savanoriams.

Tai dar ne viskas. Didžiulės lėšos buvo skirtos Daujėnų bažnyčios kapitaliniam remontui. Pasak vyskupo Jono Kaunecko, P.Kiznis, aukodamas nelengvai uždirbtus pinigus bažnyčioms, daro neįkainojamą dovaną savo Tautai, jos ateičiai. 2016 m. Daujėnų bažnyčioje vykusiose pamaldose vyskupas įteikė P.Kizniui popiežiaus Pranciškaus palaiminimo raštą - padėką už iškilius darbus stiprinant Lietuvos katalikų bažnyčią ir žmonių sielovadą.

2015 metų vasario 16-ąją už nuopelnus Lietuvai dr. Pranas Kiznis apdovanotas Gedimino ordino medaliu, o už dosnią mecenatinę veiklą jam suteiktas Pasvalio krašto garbės piliečio vardas.

Pasitinkant Lietuvos Nepriklausomybės 100-metį, „Lietpak“ įmonės vadovas, technikos mokslų daktaras padovanojo Lietuvai dar vieną dovaną - savo knygą. Jos pavadinimas „Visas gyvenimas - kaip viena diena“ - primena mums, kad gyvenimas prabėga labai greit. Tačiau tokio prasmingo ir turtingo gyvenimo palyginimas su viena diena primena ir kitką - autoriaus kuklumą.

Savo gyvenimo pasakojimą P.Kiznis pradeda ne nuo dramatiškos vaikystės, kurią sudrumstė karas ir kraupus pokaris, kai jo gimtajame Girsūdų kaime, netoli jų sodybos girdėdavosi rusų kariškių ir stribų susišaudymai su partizanais, kai vieškeliu nuo Daujėnų burgzdavo sunkvežimiai su tremtiniais ir kai 1951 metų spalio 2-osios vidurnaktį pats penkiametis Pranukas su tėvais, broliais Antanu ir Jonu atsidūrė tremtinių sunkvežimyje. Nepasakoja autorius ir apie tai, ką patyrė tremtyje, kaip gelbėjosi nuo bado ir šalčio, kokį pažeminimą ir skriaudą patyrė grįžęs į okupuotą Lietuvą... Visa tai primena jo literatūriniai pagalbininkai žurnalistai Vilius Kavaliauskas ir Marijona Varneckienė.

Gamybininkas tapo mokslininku

P.Kiznis savo pasakojimą pradeda nuo darbo. „Kartais man atrodo, kad dar prieš pabusdamas mąstau apie gamyklą. Man ji tokia svarbi, kad svarbesnė yra tik šeima...“ Toks pirmasis knygos sakinys. Taip pat pradeda ir skyrelį „Kaip aš rašyčiau autobiografiją“: „Technikos mokslų kandidato laipsnį apsigyniau 1968 metų gruodžio 26 dieną moksliniame gamybiniame susivienijime „Plastpoliner“... O kokius kryžiaus kelius tremtiniui teko nueiti iki tos disertacijos gynimo, P.Kiznis nutyli.

„Tie darbai, - rašo autorius, - daug padarė įsisavinant gofruotų su perforacija žemės ūkiui, melioracijai bei dujų transportavimui skirtų didelio diametro (630 mm) slėginių vamzdžių gamybą.“ Darbai buvo įvertinti atskiru TSRS Liaudies ūkio pasiekimų parodos diplomu ir 1989 metų TSRS Ministrų Tarybos premija. „Kadangi mane visi pažinojo kaip tremtinį, - rašo daktaras, - ir iki sielos gelmių nepritariantį tuometinės prievartos nuostatoms, toks įvertinimas buvo tikrai daug.“

P.Kiznio golgotos

Prano vaikystė prabėgo Daujėnų valsčiaus Girsūdų kaime, kur jo tėvas Antanas Kiznis, žemdirbystės mokslus studijavęs Dotnuvos žemės ūkio akademijoje, turėjo gražų 30 ha ūkį. Jame Pranukas su savo broliais Antanu ir Jonu nuo mažens patyrė daug džiugių akimirkų, kai čia susirinkdavo gausi Kiznių giminė. Išgyveno ir kraupių naktų, kai rusų kareiviai ir stribai krėsdavo namus ieškodami partizanų. Kiznių ūkis buvo netoli miško, todėl šeima buvo apkaltinta partizanų rėmimu ir ištremta. Atsidūręs Sibire, Tomsko srities, Asino rajono Tunguskij Boro gyvenvietėje, dėl klimato permainų ir išsekimo Pranukas sunkiai susirgo, barako laboratorijoje pragulėjo tris mėnesius, jau buvo atsidūręs tarp „morginių“, kai leisgyvį grąžino į gydomąją palatą. Apie tai, kokias kančias teko patirti tremtyje knygoje pasakoja bendrapavardis pasvalietis Pranas Kiznis, kiti bendro likimo žmonės - Salomėja Rinkūnaitė, Aldona Sketerytė, Julija Vyčaitė-Kazlauskienė. Tokie gausūs prisiminimai atskleidžia tikrą tremties vaizdą, parodo, kokiam nužmoginimui, pažeminimui, prievartiniam darbui buvo pasmerkti geriausi, darbščiausi, labiausiai išsilavinę Lietuvos žmonės. Ir grįžę po tremties jie buvo persekiojami, žeminami, diskriminuojami.

Kiznių šeimai nebuvo leista grįžti į gimtuosius namus, kol jų neišsipirko. Koks absurdas: statėsi savo namus, praėjo Sibiro golgotas, o grįžę turėjo išsipirkti savo namus, mat jie jau buvo kolchozo nuosavybė. Kolchozas nenorėjo Pranuko leisti toliau mokytis, kai jis baigė Žadeikių pradinę mokyklą. Buvo norima jį priversti likti ir dirbti kolchoze.

Vilniaus universitete baigęs net du fakultetus - istorijos ir ekonomikos - jis mokėsi aspirantūroje, apgynė disertaciją, tapo technikos mokslų daktaru ir žinomu mokslininku. Spaudoje paskelbė daugiau kaip 40 mokslinių straipsnių apie polimerų perdirbimo technologijas. Visa tai buvo susiję su jo darbu plastmasinių dirbinių gamykloje, kurios produkcija buvo žinoma visoje Sovietų Sąjungoje.

Įdiegė Lietuvoje naują pramonės šaką

„Gražus ir prasmingas buvo tas laikotarpis, kai mūsų tauta pakilo išsivadavimui, - rašo P.Kiznis apie Atgimimo metus. - Tada mano sąmonėje pamažu formavosi šviesi idėja ir graži svajonė sukurti nuosavą verslą. Aš gamybos sukūrimą pasirinkau kaip savo kovos frontą. Pasiryžau įdiegti Lietuvoje visai naują pramonės šaką - polimerinių pakuočių gamybą.“

1991 metais Vilniaus pakraštyje, Čekoniškėse, Žemės ūkio technikumo remonto ceche jis pradėjo kurti visiškai naują įmonę, kuri išaugo į vieną didžiausių ir labiausiai patyrusių plastikinių pakavimo medžiagų gamintojų Lietuvoje ir Baltijos valstybėse. Įmonėje dirba 600 žmonių, jos 90 proc. produkcijos keliauja į užsienį - Vokietiją, Ispaniją, Suomiją, JAV, Rusiją. „Lietpak“ įmonė savo atstovybes turi Švedijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Rusijoje.

Visa tai pasiekta nepaprastai atkakliu darbu, patirtimi, sugebėjimu sutelkti aplink save kūrybingų bendradarbių kolektyvą. Knygoje pateikiama daug bendradarbių atsiliepimų. Antai buvęs Lietuvos pramonės ministras, prof. Rimvydas Jasinavičius rašo: „Prano Kiznio gyvenimas turėtų būti pavyzdžiu jaunimui, kaip nuo nulio ir dar engiamam sovietmečiu tremtiniui, nepasisavinant svetimo turto, nieko „neprichvatizuojant“, nesinaudojant korupciniais ryšiais, tapti vienu turtingiausių žmonių Lietuvoje. Tai tikrai unikali patirtis.“

Prof. R.Jasinavičius nurodo dar vieną sektiną pavyzdį - P.Kiznio šeimą. Savo mentalitetą ir intelektą šeimos galva perdavė savo sūnui Andriui. Jis nesakė sūnui - tau užteks, aš tave išlaikysiu, tu tik rūpinkis savo gyvenimo malonumais. Suprato, kad gyvenime daugiausia pasiekia ne tie vaikai, kurie tiesiog paveldi tėvų turtus, o tie, kuriems tėvai užtikrino gerą išsilavinimą ir įdiegė savo produktyvios veiklos pavyzdį. Dabar Andrius perima vadovavimą įmonei.

Iškils paminklas karaliui

„Ši knyga - tik mažas epizodas iš gyvenimo“, - rašo autorius knygos dedikacijoje. O tas gyvenimas pasipildo vis naujais kilniais epizodais. P.Kiznio iniciatyva ir parama Pasvalyje netrukus iškils paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui, išgarsinusiam Pasvalį ir daug jam nusipelniusiam. 1557-ųjų rugsėjo 5 d. atvykęs į Pasvalį su didele kariuomene, Žygimantas Augustas čia praleido beveik dvi savaites, priėmė Livonijos ordino magistrą Valterį Fiurstenbergą, pasirašė su juo prieš Rusiją nukreiptą sutartį. Tuo pat metu karalius atleido Pasvalio gyventojus nuo mokesčių valstybei, suteikė privilegiją bajorui Motiejui Andriejaičiui, leido jo dvaruose statyti dvi karčemas, jose laisvai pardavinėti midų, alų ir degtinę. Neatsitiktinai pasvaliečiai turi tokias senas dosnumo ir vaišingumo tradicijas.

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (1)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar esate patenkinti šiandienine sveikatos apsaugos sistema?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar jau pradėjote pildyti naujiems metams sau duotus pažadus?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

 +1  +2 C

+2 +3 C

 

 0 C

+2 +4 C

+2 +3 C

 

+1 C

7 m/s

6-7 m/s

 

4-7 m/s