J.Katelė - kupiškėnas, mokslus išėjęs Panevėžio bajorų mokykloje ir Varnių kunigų seminarijoje. M.Valančiaus įšventintas į kunigus 1855 m., įgyvendino jo idėjas - dirbo švietėjišką darbą kaimuose, platino draudžiamą spaudą ir skleidė blaivybę dirbdamas Zarasuose, Jūžintuose, o vėliau, nuo 1872 m., Panemunėlyje. Čia pritapo ne iš karto, nes elgėsi kitaip nei jo pirmtakai: domėjosi, kaip gyvena net ir neturtingi žmonės, jaunimas, kalėdodamas prašydavo žmones padainuoti ir pats dainuodavo. Bet svarbiausia, radęs tamsią parapiją, energingai ėmėsi jos švietimo. Tokių kunigų švietėjų tada buvo ne vienas, bet J.Katelė visus juos gerokai pralenkė, savo parapijoje sukūręs ištisą nelegalių mokyklų tinklą - gerai apgalvotą ir organizuotą, pastoviai jo prižiūrimą, dykai aprūpinamą mokymo, rašymo priemonėmis. Tam išleisdavęs kelis tūkstančius rublių. Šių mokyklų programa buvo ne siauresnė už valdiškų, rusiškų mokyklų programas, todėl teko pasirūpinti ir vadovėlių - lietuvių kalbos gramatikos, aritmetikos uždavinyno (vadinto dar užduotynu), geografijos - leidyba.

Pats būdamas, kaip sakydavo, pedagogas iš Dievo malonės, J.Katelė mokėjo patraukti jaunimą į savo pusę, paskatinti jį mokytis nors ir nelengvomis sąlygoms - po sunkių ūkio darbų, prie balanų šviesos, slapstantis nuo valdžios. Skatino visaip: agitavo per išpažintis, pamokslus, aiškino rašto naudą, neleido beraščių prie pirmosios Komunijos, atsisakydavo tokius sutuokti ir t. t. Rūpinosi, kad rašto išmoktų kuo daugiau mergaičių sakydamas, kad tada ir jų vaikai bus raštingi. Tokiam didelio masto švietimo darbui išplėtoti ir daugelį metų sėkmingai tęsti vien pedagogo talento buvo per maža. Kunigas J.Katelė buvo ir puikus organizatorius, geras konspiratorius, labai drąsus žmogus. Nors lietuviškos mokyklos buvo uždraustos, valdžios šnipai žandarai uoliai ieškojo jų po kaimus, o suradę smarkiai bausdavo „kaltininkus“, jis sugebėjo dirbti nepastebimai. Kanauninkas Povilas Dogelis, buvęs tada vikaru Panemunėlyje, teisingai pabrėžė, kad „kun. Katelė rusų priespaudos laikais buvo vienas drąsiausių ir daugiausia atsidavusių žmonių švietimui kunigų“.

Žinoma, darbavosi jis ne vienas, turėjo nemaža talkininkų. Pradžioje jam talkino kaimo jaunimas, vėliau padėjo ir vietos kunigai. Išmokius žmones rašto, jiems reikėjo ir lietuviškos spaudos, tada dar draudžiamos. Ją klebonas su pagalbininkais sugebėjo sėkmingai platinti nekliūdamas valdžiai, nors ir buvo sekamas, skundžiamas, krečiamas.

Per porą tokios aktyvios veiklos dešimtmečių parapija labai pasikeitė. Jos žmonės ne tik tapo blaivesni, kultūringesni, bet ir labiau tautiškai susipratę.

Apie 1894 m. įkūrė slaptą „Žvaigždės“ draugiją, turėjusią apie 50-60 narių. Jai priklausė ir Juozas Tūbelis, J.Katelės krikštasūnis, būsimasis vienas pačių žymiausių mūsų valstybės tarpukario veikėjų. Jam kunigas visam gyvenimui tapo tvirto žmogaus pavyzdžiu. Draugijos tikslai buvo lietuviškos spaudos platinimas, savišvieta, tautosakos, kurią siuntė J.Basanavičiui, rinkimas. Stengtasi „kas savaitę užrašyti po vieną mįslę, priežodį, pasaką ar senybės dainelę“. Draugija taip pat rengė vaidinimus. Tam J.Katelė taip pat daug padėdavo - jiems organizuoti pakvietė gabų savamokslį Oto Širvydą iš Jūžintų, parinkdavo scenos veikalą, apmokėdavo išlaidas, būdavo labai aktyvus, aistringas žiūrovas. Anot
V.Bičiūno, „šiame darbe, kun.
J.Katelė lietuvybės pėdomis sekė“, nes slaptieji vaidinimai anais laikais buvo ne meno, bet tautiniai visuomeninės veiklos žygiai. Tarp vaidintojų būdavo ir J.Tūbelis, ir jo seserys Onutė ir Viktorija.

Klebonas buvo apsiskaitęs, išsilavinęs žmogus, domėjosi filosofija. Turėjo labai turtingą asmeninę biblioteką - kelis tūkstančius tomų rusų, lenkų, lotynų, vokiečių ir net prancūzų kalbomis daugiausia iš istorijos, geografijos, tikėjimo mokslų. Buvo joje ir grožinės literatūros - A.Mickevičiaus, L.Tolstojaus, A.Puškino, J.Kraševskio, F.Šilerio ir kitų klasikų kūrinių, taip pat nemaža lenkų autorių knygų apie Lietuvą, A.Strazdo, A.Baranausko, A.Vienažindžio eilėraščių rinkiniai. Šias knygas ne tik pats skaitė, bet mielai skolino parapijiečiams. Nuolatos sekė lietuvių ir lenkų spaudą - prenumeravo nemaža periodinių leidinių ir pats jiems rašė, spaudos naujienos dažnai buvo aptariamos klebonijoje.

Žinoma, J.Katelei labai rūpėjo ir Panemunėlio bažnyčios būklė - ji buvo mažoka ir jau ėmė griūti dėl senumo. Klebonas, jau nebejaunas būdamas, ėmėsi organizuoti naujos bažnyčios statybą. Rygos architektas Florijonas Vygonovskis 1894 m. parengė bent du projektus, vienas iš jų - su originaliu, dvišakiu bokštu. Šis projektas ir buvo pasirinktas turbūt todėl, kad patiko Panemunėlio dvarininkui Kazimierui Svionteckiui: juk toks bokštas simbolizavo ir priminė uniją... Bet darbai prasidėjo dar negreitai: rusų valdžia visaip varžė naujų katalikų bažnyčių statybą, todėl leidimą J.Katelei išdavė tik 1897 m. Tačiau statybai pinigų trūko: darbų sąmata siekė 35 tūkstančius aukso rublių (apie 180 tūkstančių litų), o parapija nedidelė, vos penki tūkstančiai gyventojų. Klebonui teko paaukoti savo santaupas, skolintis. Vietos dvarininkai paremti statybų neskubėjo, nes dvišakis bokštas, pasirodo, jiems buvo per mažas stimulas. J.Tūbelio tėvas taip pat Juozas, pasiturintis ir religingas ūkininkas, artimai bendravęs su J.Katele, piktinosi: „Jiems tik lonkoje sėdėti, o bažnyčios statyti tai nereikia“. Ūkininkas ne tik piktinosi, bet ir gelbėjo padėtį, už savo pinigus įrengė didįjį altorių su šv.Juozapo statula centre. Todėl ir naujoji bažnyčia gavo Šv.Juozapo Globos vardą. J.Katelė mirė 1908 m. statybų pabaigos nesulaukęs. Jis palaidotas būsimosios bažnyčios šventoriuje. Ant antkapio iškalti žodžiai iš Senojo Testamento: „Jis buvo Dievo ir žmonių mylimas, jo atmintis palaiminta“. O naująją Panemunėlio bažnyčią 1911 m. pašventino Maironis.