Būsimasis dailininkas gimė prieš 180 metų, 1839 m. sausio 19-ąją, nedideliame Provanso Ekso mieste Prancūzijos pietuose. Polis buvo bankininko Luji Ogiusto Sezano (Louis Auguste Cezanne) šeimos pirmagimis. Tėvas, pradėjęs karjerą nuo prekybos skrybėlėmis, vėliau praturtėjęs ir įsteigęs savo banką, buvo nepaprastai valdingas žmogus. Jo žodis šeimoje buvo paskutinis. Dailininko mama dievino savo pirmagimį Polį ir visur jį palaikė.

Polinkis piešti išryškėjo, kai būsimajam dailininkui buvo penkeri. Tada P.Sezanas išpaišė namo sienas anglimi, sukurdamas visai tikroviškus atvaizdus. Tiesa, sūnaus gebėjimais didžiavosi tik motina, o tėvas svajojo sūnui perduoti verslą. 1849 m. jis įstojo į Sen Žozefo mokyklą, o 1852 m. buvo perkeltas į prestižinės uždaros Burbonų kolegijos šeštąją klasę. Mokslai jam sekėsi lengvai, jis nuolatos gaudavo mokyklos apdovanojimus už laimėjimus moksle ir įgijo labai neblogą išsilavinimą. Ten Polis susipažino su būsimu garsiu rašytoju Emiliu Zola (Emile Zola). Būtent Emilis naujajam draugui atvėrė pasakišką knygų ir poezijos pasaulį. Piešimas ir tapyba buvo įtraukti į privalomą mokyklos programą, bet jaunasis P.Sezanas šioje srityje ypatingų laurų nepelnė. 1858 m. šešiolikametis Polis baigė kolegiją, pasižymėjęs sukurtais eilėraščiais prancūzų ir lotynų kalbomis. Paskui ambicingas jaunuolis tėvui liepus įstojo į Ekso universiteto teisės fakultetą. Po paskaitų, vakarais, Polis lankė vietos dailės mokyklą. Jo džiaugsmui šeimos galva čia nematė nieko smerktino. Kūrybingo vaikino mėgstama vieta buvo miesto muziejus, kuriame reguliariai vykdavo tapybos darbų parodos. Būtent ten P.Sezanas suprato, kad nori tapti dailininku. Tiesa, tėvas buvo nepalenkiamas ir primygtinai reikalavo, kad sūnus toliau studijuotų teisę. Gabus vaikinas mintimis buvo Paryžiuje, į kurį jį kvietė kolegijos draugas E.Zola, tuo metu jau persikraustęs į Prancūzijos sostinę ir bandantis jėgas literatūroje. Galų gale P.Sezanas išsiprašė iš tėvo leidimą porą mėnesių paviešėti pas draugą.

1861 m. Luji Ogiustas galutinai nusileido žmonos ir sūnaus prašymams ir leido sūnui vykti į Paryžių mokytis tapybos. Jaunasis tapytojas persikėlė į sostinę, ketindamas stoti į Aukštąją dailės mokyklą. Ruošdamasis egzaminams, P.Sezanas pradėjo mokytis privačioje Siuiso akademijoje, kurioje susipažino su būsimaisiais impresionistais Kamiliu Pisaro (Camille Pissarro) ir Klodu Monė. Šie, nors ir mokėsi dailės pagrindų, jau turėjo savo susiformavusį požiūrį į tapybos meno vystymosi kelius. K.Pisaro iškart patikėjo P.Sezanu ir pranašavo jam sėkmę ateityje. Nežiūrint pagyrimų, jaunas dailininkas iš provincijos jautėsi svetimas sostinės mokyklos atmosferoje. Be to, Polis iki galo netikėjo savo talentu. Kartais jam net atrodydavo, kad visos jo pastangos yra beprasmės ir kad reikia grįžti į gimtuosius kraštus tęsti tėvo verslo. Dailininką kamavo sąžinės priekaištai ir kaltės jausmas, kad nepateisino tėvo lūkesčių. Šios dvasinės kančios baigėsi tuo, kad po penkių mėnesių kūrėjas metė mėgstamą veiklą ir išvyko namo. Provanso Ekse Polis pradėjo dirbti Sezano vyresniojo, kurį labai pradžiugino sūnaus paklydėlio grįžimas, banke. Tiesa, abiejų džiaugsmas truko neilgai. Vaikinas negalėjo įveikti antipatijos verslui ir netrukus vėl ėmė lankyti vietos dailės mokyklą. Po namuose praleistų metų ir nesibaigiančių diskusijų su šeimos galva vaikinas vėl išvyko į Paryžių, ketindamas trūks plyš įstoti į Aukštąją dailės mokyklą. Ruošdamasis egzaminams P.Sezanas staiga suvokė, kad tas menas, kurį jis rengiasi studijuoti, jam yra svetimas. Saloninė tapyba jaunuoliui atrodė beprasmiška ir tuščia. Be visa kita, Polis vėl pradėjo abejoti savo talentu. Jis daug dirbo, bet nepasitenkinimas savimi tik stiprėjo. Rezultatas - dar viena nesėkmė: dailininkas neišlaikė egzaminų. Jis toliau dirbo Siuiso akademijoje. 1864 m., Paryžiaus salonui ir vėl atsisakius priimti jo darbus, Polis vėl grįžo į Provanso Eksą, kur ėmėsi tapyti portretus. Jis atkakliai dirbo, bet ir kitais metais jo darbai buvo „nurašyti“. P.Sezanas visiškai nusivylė. Jis suprato, kad jo kūryba amžininkams yra svetima, nesuprantama, bet tapyti taip, kaip patiktų siauro mąstymo kritikams, dailininkas nenorėjo. Siekdamas pripažinimo, P.Sezanas kasmet pristatydavo savo paveikslus Salonui - nuolatinei šiuolaikinio meno parodai, kurią globojo Prancūzijos dailės akademija, pagrindinė visuomenės skonio arbitrė. Ir kasmet visi be išimties P.Sezano darbai būdavo atmetami. Priežastis buvo paprasta: Salono žiuri pirmenybę teikė natūralistiškiems paveikslams istorinėmis ir literatūrinėmis temomis. Publika, neturinti savo skonio, atsisakydavo pirkti paveikslus, nepriimtus į Saloną. Pirmas rimtas maištas prieš tironišką akademijos valdžią buvo 1863 m. gegužę atidarytas garsusis Atstumtųjų salonas. Paroda tapo sensacija. Tarp atstumtųjų savo kūrinius eksponavo ir P.Sezanas. Paroda jam buvo naudinga - jis susipažino su dailininkais, oponuojančiais oficialiajam skoniui, ir jų kūryba. Neaiškumo ir nepastovumo atmosferoje P.Sezanas ir jaunieji impresionistai pradėjo eiti savo keliu. Išjuoktas kritikų ir niekinamas publikos, P.Sezanas savo nusivylimą slopino sunkiu darbu, plėšydamasis tarp senųjų meistrų, naujųjų realistų ir romantinės tradicijos, titaniškomis pastangomis bandydamas suderinti klasiką ir šiuolaikiškumą, stiliaus dėsnius ir individualaus pasirinkimo teisę. Tapyba jam buvo išsigelbėjimas. Emociškai nestabilus ir techniškai nebrandus jis po truputį pradėjo kurti savo nepakartojamą individualų stilių, kuris taip išryškės jo brandos laikotarpio peizažuose ir natiurmortuose. P.Sezaną, kitaip kaip kitus didžius dailininkus, vienodai traukė ir natiurmortai, ir peizažai, žmonių figūros ir portretai, tačiau 1883-1895 m. jis ypatingą dėmesį skyrė natiurmortams ir sukūrė 59 šio žanro paveikslus. Daiktai, kuriuos dailininkas naudojo savo natiurmortams, nebuvo nei įvairūs, nei prabangūs. Jis vėl ir vėl tapė obuolius, kriaušes, apelsinus, citrinas ir svogūnus. Šalia jų jis padėdavo pavienius daiktus: arbatinius, ąsočius, butelius, dubenis, stiklines, lėkštes. „Noriu priblokšti Paryžių morka ir obuoliu“, - sakė jis. Atsikratęs antrarūšio statuso, natiurmorto žanras po P.Sezano tapo visaverte daugelio didžių XX a. meistrų kūrybinės minties išraiška. Dauguma P.Sezano sukurtų portretų pasižymi vienu bendru bruožu: dailininkas tiek menkai tesirūpino panašumu į originalą, kad jo portretai atrodo „portretai apskritai“. Išliko ir 35 jo autoportretai. 1880-1890 metais P.Sezaną daugiausia domino Provanso peizažai. Per visą gyvenimą P.Sezanas nutapė daugybę Provanso vaizdų, vien Sen Viktuaro kalną jis piešė per 60 kartų. Nuo 9-ojo deš. vidurio Sen Viktuaras tapo vienintele ir svarbiausia jo peizažų tema.

1895 m. pabaigoje kritikų, taip pat publikos požiūris į P.Sezano kūrybą pastebimai pasikeitė. Būtent tada Ambruazas Volaras (Ambroise Vollard), garsus prekiautojas meno kūriniais, gyvenimą paskyręs paramai dailininkams novatoriams, suorganizavo didelę dailininko retrospektyvinę parodą. Ekspozicija sulaukė didelio pasisekimo, o P.Sezano šlovė pradėjo augti. P.Sezano kūrybinį palikimą sudaro per 800 tapybos darbų, neskaitant akvarelių ir kitų kūrinių. Niekas nesuskaičiuos darbų, paties dailininko per ilgus kūrybinio kelio metus sunaikintų kaip netobulų. 1904 m. Paryžiaus rudens Salone jau visa salė buvo skirta P.Sezano paveikslams. Ši paroda tapo pirmąja tikra dailininko sėkme, galima sakyti, triumfu.

1869 m. Paryžiuje 30-metis P.Sezanas susipažino su vos 19-os metų pozuotoja Mari Ortansa Fikė (Marie Hortense Fiquet). Iš pradžių jie susitikdavo slapta. 1872 m. Mari mylimajam pagimdė sūnų, kuris buvo pakrikštytas Poliu. Atvirai pripažinti savo ryšį su Ortansa ir oficialiai įsisūnyti Polį jam pavyko tik 1886 m., kai jie galų gale susituokė. Per 20 santuokinio gyvenimo metų P.Sezanas nutapė 24 Ortansos portretus. Net jiems išsiskyrus buvusi žmona toliau pozavo Poliui. Kiek žinoma, paskutiniaisiais gyvenimo metais paūmėjo diabetas, kuriuo sirgo dailininkas, be to, jį kamavo konjunktyvitas ir dešinės kojos opa. Kadangi dailininkas nepajėgė nešiotis gremėzdiškų reikmenų, reikalingų tapant aliejiniais dažais, jis perėjo prie akvarelės. Tiesa, net vaikščioti su etiudininku ant nugaros meistrui buvo tikras išbandymas. Kartą Polis pateko į stiprią audrą netoli Sen Viktuaro kalno, ant kurio dažnai tapydavo etiudus. Pakeliui į namus peršlapęs tapytojas nukrito be sąmonės ir tik po poros valandų pravažiuojančio ekipažo vežikas pastebėjo meistrą ir parvežė jį namo. Kita diena buvo šalta, o užsispyręs dailininkas, nepaisydamas gydytojo nurodymų, patraukė baigti tapyti sodininko Valjė portretą tarp citrinmedžių ant kalvos. Visą dieną būdamas lauke, Polis persišaldė ir ėmė karščiuoti. Visada bjaurėjęsis svetimais prisilietimais, jis tą dieną paprašė sodininko padėti jam nusileisti namo. Susirgęs pneumonija, kurią komplikavo chroniškas diabetas, dailininkas porą dienų klejojo, ir 1906 m. spalio 23 d. mirė, taip ir neatgavęs sąmonės. Jis buvo palaidotas Sen Pjero kapinėse Provanso Ekse. Nuo jo kapo atsiveria banguota kalvų panorama, o dar toliau skaidriame ore mėlynuoja Sen Viktuaro kalnas. P.Sezanas kaip niekas kitas jautė šios žemės dvasią, išgarsino jos formas ir spalvas. Tos formos ir spalvos P.Sezanui buvo būdas išreikšti jausmus, kuriuos jame žadino gamta. O tapybos tikslas, kaip buvo įsitikinęs P.Sezanas, yra perteikti tuos jausmus. Paveikslai jam nebuvo drobėje įamžintas gamtos vaizdas, socialinis komentaras, iliustruotas pasakojimas ar dekoratyvus daiktas. Jie buvo emocijų išraiška - emocijų, kurias sukelia pasaulio formų ir spalvų tvarumas. Šis požiūris į tapybą P.Sezaną skiria nuo daugelio jo amžininkų. P.Sezanas akcentą tapyboje perkėlė nuo vaizduojamojo objekto į vaizduojančiojo sąmonę. Ir taip atrado kelią, XX a. nuvedusį į vadinamojo abstraktaus meno, visiškai priklausomo nuo autoriaus sąmonės, kūrimą.