Daugialypis tautos talentas - Vydūnas

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1991 m. spalį žymaus lietuvių mąstytojo palaikai buvo pervežti į gimtinę ir perlaidoti Bitėnų kapinaitėse.

Jo asmenybė ir kūryba ryškiai atspindi tragišką Mažosios Lietuvos likimą. Mes iki šiol negalime gerai suprasti šio krašto ir jame kūrusių asmenybių vaidmens. Pasak jo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojo humanitarinių mokslų daktaro Vacio Bagdonavičiaus, iki šiol mes esame jo nelaisvėje, į savo kultūrą Vydūną susigrąžinome pernelyg kukliai ir nedrąsiai.

Prūsijos karalystės antspaudas

V.Storosta gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose, Šilutės apskrityje, kuri tuo metu priklausė Prūsijos karalystei. Augo gausioje pradinės mokyklos mokytojo šeimoje. Tėvas skatino rimtai žiūrėti į mokslus.

Baigęs Ragainės mokytojų seminariją, 1888-1892 m. mokė Kintų pradžios mokyklos mokinius lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos, istorijos ir kūno kultūros.

Būdamas silpnos sveikatos, patartas gydytojo gydėsi plaučių džiovą. Darė kvėpavimo pratimus, vaikščiojo pamario pušynu, tinkamai maitinosi, tapo vegetaru. Greitai pasveiko.

Jaunam mokytojui talkino šeimininkauti Klara Fulhaz - Kintų pradžios mokyklos rektoriaus giminaitė, su ja 1891 m. susituokė Kintų bažnyčioje.

Išlaikęs aukštesnės kvalifikacijos mokytojų egzaminus, 1892-1912 m. dėstė Tilžės berniukų gimnazijoje prancūzų ir anglų kalbas.

Daugialypis talentas

V.Storosta (Vydūno vardas prigijo tik apie 1907 m., gyvenant Tilžėje) buvo apdovanotas retu talentu. Baigęs Ragainės mokytojų seminariją, toliau mokėsi Greifsvaldo, Halės, Leipcigo ir Berlyno universitetuose, ten studijavo filosofiją, religijos, kultūros, meno, literatūros istorijos, sociologijos, gamtos mokslus, sanskrito, anglų ir prancūzų kalbas.

Lietuvių kultūrą praturtino įvairialypė Vydūno veikla. 1895 m. Tilžėje įkūrė Tilžės giedotojų draugiją ir jai 40 metų vadovavo. Rengė dainų šventes, vaidinimus, populiarino lietuvių liaudies dainas.

Buvo veiklus Rytų Prūsijos lietuvių ir Klaipėdos krašto draugijų bei organizacijų narys. 1931 m. tapo įkurtos Prūsijos lietuvių draugijos tarybos pirmininku. Nuo 1907 m.

dalyvavo lietuvių mokslo veikloje.

Leido žurnalus, bendradarbiavo Rytų Prūsijos ir Lietuvos periodinėje spaudoje. Nuo 1925 m. PEN klubo narys (iki 1889 m. vienintelis lietuvis), 1928 m. Lietuvos universiteto filosofijos garbės daktaras, 1933 m. Lietuvių rašytojų draugijos garbės narys.

Artėjant gimimo 70-mečiui, nacių valdžios persekiojamas pateko į Tilžės kalėjimą, bet protestuojant žymiems pasaulio kultūros atstovams buvo paleistas. 1940 m. buvo pristatytas Nobelio premijai gauti, bet pasaulinis karas sutrukdė tapti premijos laureatu.

1944 m. kartu su Tilžės gyventojais buvo priverstas pasitraukti į Vokietiją ir nuo 1946 m. gyveno Detmolde.

Įsitraukė į Rytų Prūsijos ir lietuvių pabėgėlių kultūrinį gyvenimą. Parengė 12 filosofijos veikalų, daugiau kaip 30 filosofinio turinio dramų, istoriografinių darbų.

Kodėl Vydūnas mums turi būti ne tik svarbus?

Nuo pat vaikystės jis troško būti naudingas savo kraštui. Gimtinė tuo metu priklausė Prūsijai. Vydūnas siekė, kad lietuviai įgytų vidinio atsparumo, atsilaikytų krašto germanizacijai. Nuo pat jaunystės visas jėgas skyrė tautos dvasinei kultūrai kelti. Vydūno nuomone, nuo vidinės žmogaus nuostatos priklauso ne tik jo, bet ir tautos likimas.

Kito būdo lietuvių tautai išsaugoti, išskyrus kultūros puoselėjimą, jis nematė. Vydūnas nesiekė akademinių aukštumų, titulų, nes jie neplečia žmogaus erudicijos, neleidžia asmeniškai tobulėti, o gali suteikti tik privilegijų, patenkinti asmenines ambicijas. Vydūnui svarbiausia buvo veikla. Štai kodėl jis taip uoliai dalyvavo kultūriniame gyvenime. Jėgų mąstytojas sėmėsi iš tautos praeities.

Žymiausi jo grožinės literatūros kūriniai yra trilogija „Amžina ugnis“, misterija „Probočių šešėliai“, tragedija „Pasaulio gaisras“. Geriausi filosofijos darbai: „Slaptinga žmogaus didybė“, „Mūsų uždavinys“, „Tautos gyvata“, „Sąmonė“.

Vydūno pažiūras formavo epochos dvasia. Jo kūrinių herojai - gėrio, blogio, praeities, pavergimo, liaudies ir kitų dalykų simboliai. Vydūno dramose ryški pasaulio ir tautos samprata. Lietuvių tautos likimas jam neatskiriamai susijęs su kitų tautų istorija ir kultūra. Filosofą domino tautos nykimo priežastys.

Į lietuvių tautą Vydūnas žvelgė per kovas su kryžiuočiais. Šios kovos atskleidė kryžiuočių grobuoniškumą, veidmainiškumą, krikščionybės žalą.

Vydūno nuomone, krikščionybė buvo vokiečių kolonizatorių idėjinis ginklas, brutaliausių veiksmų skydas, tautos neganda, nes dėl to lietuviai nutauto, prarado savimonę. Visa lietuvių stiprybė glūdi senojoje lietuvių religijoje. Jos netekę, lietuviai nustojo buvę savimi. Taigi Vydūnas plėtojo Simono Daukanto mintis: religija privalo rastis iš tautos būdo.

Savo veiklos tikslus apibūdino šiais žodžiais: „O tik labai norėčiau, kada teks gyvenimą baigti, būt buvęs tautoje aiškia žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinęs“.

Svarbiausią vietą Vydūno apmąstymuose užėmė žmogus. Traktuodamas žmogų kaip gamtos dalį, filosofas manė, kad žmogaus poelgiai yra paaiškinami gamtinėmis priežastimis. Jeigu gamtoje viskas kinta, siekia tobulumo, vadinasi, ir žmogus turi keistis, nuolat sąmonėti ir tobulėti.

Vydūno nuomone, žmoniškumas priklauso nuo to, kiek ir kaip mes sugebame valdyti savo aistras, norus, patogumą, siekimą. Nepajėgdamas to padaryti, žmogus materialėja, dvasinės vertybės aukojamos dėl materialių. Tada žmogus ir praranda savo žmoniškumą. Svarbiausias žmogaus gyvenimo variklis - dvasinis sąmonėjimas.

Pasak Vydūno, savimonė, sąžinė, išmintis, teisingumas, meilė yra aukščiau už visus kitus žmogaus egzistencijos dalykus. Nuo individo sąmonėjimo pereinama prie žmonijos sąmonėjimo.

Šiame kelyje Vydūnas išskiria tris pakopas: sąmonėjimą sau, sąmonėjimą tautai, sąmonėjimą žmonijai. Galutinis žmogaus dvasinio tobulėjimo tikslas - sąmonėjimas žmonijai.

Prievarta lydėjo Vydūną visą gyvenimą, bet jis sugebėjo pakilti aukščiau jos. Kritiškiausiomis minutėmis jis sugebėjo nedejuoti, o stojiškai ištverti likimo negandas. Paskutinis jo darbas „Žmogaus gyvenimas ir išgyvenimai jo amžiaus ir istorijos tarpsniuose“ išspausdintas Lietuvoje 1978 m. Iki krašto laisvės buvo toli. Jis nesulaukė krašto laisvės, bet išliko kelrode žvaigžde, kur link mums eiti.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"