Bronius Uginčius - pasišventėlis lietuvių tautiniam menui

Neabejotina, kad 1980 metais pasirodęs, tuokart Lietuvių kalbos ir literatūros instituto išleistas „Lietuvių liaudies dainyno" pirmasis tomas „Vaikų dainos" nudžiugino kiekvieną tautosakos gerbėją. Vėlesnis „Dainyno" įsisiūbavimas rodė nepaprastą lietuvių tautinio meno turtų gausą ir įvairovę.

O jau pirmasis tomas atkreipė besidominčiųjų dėmesį į tai, kad tarp 336 melodijų, kurias užrašė 34 tautosakininkai, daugiausia melodijų, net 105, užrašė būtent Bronius Uginčius. Tie skaičiai, bylojantys apie tautosakininko pasišventimą liaudies melodijų, o ir tekstų užrašymams, dominuoja ir tolimesniuose „Lietuvių liaudies dainyno" leidiniuose, kurių 25-ąjį tomą praėjusiais metais išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

B.Uginčius prieš 100 metų, 1922-ųjų gruodžio 22 dieną, gimė Tauragės rajono Taurų kaime. Šį nepaprastą darbštuolį vargu ar kas dabar beprisimins, nes jis buvo kiek uždaro būdo, nors jaunystės metais buvo įsijungęs į įvairias Lietuvos muzikinio gyvenimo peripetijas, kurios daugiau ar mažiau plėtojo mūsų tautines tradicijas. Pokaris jį ir brandino, o gal tai buvo ir savotiškas pritarimas partizaniniam judėjimui, kad kaip pasišventėlis tautiniam menui galėjo tarnauti Lietuvai.

Juk jis buvo susižavėjęs kankliavimu, ir tą atlikimo giją nuo 1946 metų stengėsi puikiai įvaldyti studijuodamas pas profesorių Praną Stepulį, bei dirigavimą pas profesorių Konradą Kavecką Vilniaus konservatorijoje. Ją baigęs B.Uginčius buvo pripažintas pirmuoju kvalifikuotu lietuvių liaudies instrumentinės muzikos specialistu, įgijusiu aukštąjį muzikinį išsilavinimą, o taip pat ir dirigentu. Tą savo patirtį vėliau jis brandino muzikuodamas Lietuvos filharmonijos liaudies instrumentų ansamblyje, kuriam vadovavo J.Švedas, o įgijęs diplomą pradėjo pedagoginį darbą Vilniaus J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje.

Kaip patyręs kanklininkas ir aranžuotojas jis dėstė ne tik partitūrų skaitymą, lietuvių liaudies instrumentų pažinimą, bet ir privalomąjį grojimą akordeonu, nes šiuo instrumentu mokėjo groti nuo pat jaunų dienų. Greta to jam knietėjo sukurti ir vieną kitą kūrinėlį liaudies instrumentams. Taip atsirado ne viena dešimtis pjesių skudučių ansambliui, o šiuos kūrinius savo repertuare turėjo ir 1950 metų dainų šventės dalyviai, mielai juos atlikdavę ir vėliau įvairiomis progomis.

Jie ir vėliau savo pasirodymuose tuos kūrinėlius neretai atlikdavo. Tad B.Uginčius minėtinas, nors tai dažnai pamirštama, kaip 1950 metų dainų šventės jungtinio skudutininkų orkestro, kuriame grojo net 41 skudutininkų ansamblis iš visos Lietuvos, vyriausiasis dirigentas.

Laikui bėgant B.Uginčiaus tarnystės lietuvių tautiniam menui horizontai vis labiau plėtėsi. Tapęs, kaip minėjau, pirmuoju kvalifikuotu lietuvių tautinio meno specialistu, B.Uginčius, J.Švedo skatinamas, greta padagoginės veiklos ėmėsi Vilniaus universiteto liaudies dainų ir šokių ansamblio meno vadovo pareigų, kurios leido jam atsiskleisti mobilizuojant jaunimą prasmingam muzikavimui, turtinant jų kūrybingą laisvalaikį. Gaila, žinoma, kad dabartinis ansamblis, o gal ir jo vadovai, jau nebežino savo praeities, tų asmenybių, kurios klojo pamatus šiandieninei sėkmei.

Tie keleri metai, kada bendrauta su Vilniaus universiteto jaunimu, 1960 metais vėl paskatino B.Uginčių darbuotis su jaunaisiais atlikėjais - Vilniaus moksleivių rūmų ansambliu „Ugnelė", su kuriuo veikta taip pat dvejus metus.

Baigęs Vilniaus konservatoriją, B.Uginčius įsitraukė į prasmingų darbų sūkurį. Po metų jis buvo pakviestas į tuometį Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutą Fonogramų kabineto vedėjo pareigoms. Šis devynerių metų laikotarpis turėjo ypatingos reikšmės visam tolimesniam jo gyvenimui, nes magnetofono juostose fiksavo iš visos Lietuvos atvykusius dainininkus ir liaudies muzikantus. Bet dažniausiai B.Uginčius buvo kviečiamas užfiksuoti gaidų popieriuje gyvai dainuojančių ir grojančių atlikėjų muzikavimą.

Jis nuolat vyko ne tik į šio instituto, bet ir į Kraštotyros draugijos organizuojamas ekspedicijas po visą Lietuvą. Tautosakininko, kaip ir kitų šios srities specialistų, ypač laukė ir pagalbon kvietėsi visą savo gyvenimą tautosakiniam darbui paskyręs Jurgis Dovydaitis, suradęs ne vieną liaudies dainininką, muzikantą ar pasakorių, mokantį sekti pasakas su dainuojamais intarpais. Pastarieji B.Uginčiaus muzikinės pagalbos įrodymai sugulė į 1957 metais išleistą J.Dovydaičio užrašytą ir paruoštą pirmąją knygą „Lietuvių liaudies pasakos su dainuojamais intarpais".

Vien darbuodamasis Lietuvių kalbos ir literatūros institute B.Uginčius gaidų popieriuje užfiksavo net 215 instrumentinės muzikos kūrinių, atliktų kanklėmis, cimbolais, armonika, lumzdeliu, birbyne, mandolina, smuiku. Sunku šiandien aprėpti, bet spėjama, jog B.Uginčius užrašė apie 20 tūkstančių lietuvių tautosakos vienetų - ne tik dainų melodijų, bet ir tekstų, garsų pamėgdžiojimų, kurie sugulė Lietuvių tautosakos archyve.

B.Uginčius daugelį kolegų tautosakininkų stebino greita orientacija ir pojūčių tikslumu, todėl be didesnio vargo fiksuodavo gaidų popieriuje visus įmantriausius dainininkų balso niuansus ir vingius. Žinoma, kiekvienas, kad ir tos pačios dainos atlikimas, yra dainininko kūrybinis procesas, papuoštas vis naujais melodijos vingių pagražinimais.

Todėl 1972 metais leidžiant knygą „Druskininkų dainos", kurių 267 tekstus iš Mizarų kaimo dainininkės Juzės Jurkonienės užrašė Juozas Balčikonis, o 218 dainų melodijų - B.Uginčius, muzikologas Jonas Bruveris pastebėjo įdomų dalyką. Palyginus skelbiamų dainų melodijas, užrašytas iš klausos, ir Konservatorijos studentų užrašymus skirtingu metu magnetofono juostose, rasti nežymūs skirtumai. Anot J.Bruverio, „šitoks variavimas rodo pastangas turtinti melodiją ir dažnai yra susijęs su tam tikro posmelio teksto poetika".

Kad ir kokį lietuvių tautosakos leidinį paimtume į rankas, vis rasime B.Uginčiaus užrašymų ir ne tik. Darbuodamasis minėtame institute, jis talkino parengiant melodijas įvairiems tautosakos leidiniams. Tarp svaresnių darbų - 1962 metais „Lietuvių tautosakos" penkiatomį pradėjęs pirmasis tomas „Dainos" ir po poros metų pasirodęs antrasis tomas „Dainos. Raudos".

B.Uginčiaus melodijų užrašymų gausu beveik kiekviename Kraštotyros draugijos leidinyje, nes šios draugijos ekspedicijose jis nuoširdžiai dalyvavo, kaip ir 1963 metų rugpjūtį surengtoje ekspedicijoje į Varėnos rajono Zervynų kaimą. Kai po metų pasirodė šioje ekspedicijoje surinkta medžiaga, knygoje „Zervynos" tilpo ne tik B.Uginčiaus dainų užrašymai, bet taip pat ir jo mintys apie šio kaimo dainas.

Jo užrašymai turtina Kraštotyros draugijos parengtus leidinius „Ignalinos kraštas", „Gaidės ir Rimšės apylinkės", „Dieveniškės"... J.Dovydaičio parengtame garsų pamėgdžiojimų leidinyje „Paukšteliai gieda" taip pat tilpo B.Uginčiaus užrašytos melodijos. O kur dar nepaprastai solidūs „Lietuvių liaudies dainyno" 25-ki tomai su jo melodijų užrašymais!..