1929 m. Miškų departamento sprendimu įsteigta Sanžilės vasarvietė. Jos pagrindą sudarė Berčiūnų pušynas. Jis garsėjo sausu ir sveiku oru. Didelę iniciatyvą dėl vasarvietės steigimo rodė miškininkas Jonas Kasperavičius.

Tam reikalui vasarnamiams statyti suprojektuoti 48 sklypai. Jie užėmė 12,64 ha plotą. Parkui paskirta 3,75 ha ir gatvėms 3,55 ha. 1930 m. buvo nutiestos gatvės, jos apsodintos medeliais. Tais pačiais metais visi sklypai buvo išnuomoti.

1931 m. buvo pastatyti 2 vasarnamiai. 1932 m. jau pastatyta 15 vasarnamių, 1933 m. - 7. 1933-1934 m. išgrįsta 5,5 km I eilės vieškelio iš Panevėžio į Berčiūnus. Remiantis kitais šaltiniais, vieškelio ilgis - 4,5 km.

1933 m. Lietuvos Vyriausybės sprendimu ši vasarvietė pavadinta Berčiūnų kurortu. Berčiūnų pušynas buvo laikomas labai sveiku. Kurorto direktoriumi tapo Jonas Kasperavičius. Jis turėjo didelę darbo patirtį. Gimęs 1888 m. lapkričio 1 d. Naujamiesčio valsčiaus Berčiūnų sodžiuje. Tą pačią dieną buvo ir pakrikštytas. Krikštijo Naujamiesčio klebonas.

Tėvai Juozas ir Juozapota Kasperavičiai buvo ūkininkai. Mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje. Mokęsis Rygoje. Aukštuosius mokslus baigęs Maskvoje. Nuo 1928 m. gegužės 15 d. iki 1936 m. gruodžio 1 d. dirbo Panevėžio miškų urėdu. 1934 m. jis apdovanotas Gedimino IV laipsnio ordinu.

Panevėžio miesto savivaldybė tapo šio kurortinio miestelio tvarkytoja. Šiame kurorte mėgdavo ilsėtis garsi panevėžietė - visuomenės veikėja, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Ji išdidžiai sėdėdavo savo krėsle.

1933 m. vilą Berčiūnuose įsigijo Panevėžio miesto burmistras Tadas Chodakauskas. 1938 m. balandį savo vasarnamį Berčiūnuose jis pardavė Panevėžio vyskupijai. Pastatas įkainotas 20 tūkst. litų.

Ši vila buvo skirta sergantiems kunigams taisyti savo sveikatą. Joje kartais ilsėdavosi ir Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vėliau šioje viloje buvo įrengta koplyčia ir čia buvo laikomos pamaldos. Čia savo vasarnamius turėjo Panevėžio paštininkai ir kitų organizacijų bei įstaigų atstovai.

Panevėžio paštininkai turėjo du vasarnamius ir vienas ūkines patalpas. Prie jų vasarnamio buvo įrengta sporto aikštelė. Taip pat paštininkai buvo išsinuomoję du žemės sklypus.

Į Berčiūnus iš Panevėžio vykdavo specialus traukinys. Geležinkelio stotelė čia buvo dar nuo carinių laikų. Bilieto kaina suaugusiesiems į vieną pusę siekė 40 centų, o vaikams - 21 centą. Taip pat iki Berčiūnų vykdavo ir autobusai. Į kurortą galima buvo nuvykti ir arkliais. Kelionė kainavo 4 litus. Plintant kitam transportui, norinčiųjų vykti su arkliais į Berčiūnus mažėjo.

Berčiūnų kurortas tapo ir žydų mėgstama poilsio vieta. Dalis turtingų žydų turėjo vilas ir jas nuomodavo poilsiautojams. Tai irgi prisidėjo prie susisiekimo gerinimo su Berčiūnų kurortu.

1934 m. birželio 24 d. - liepos 1 d. Berčiūnų pušyne vyko Panevėžio skautų tunto stovykla. Jai vadovavo K.Grigaitis. Į stovyklą atvyko švietimo ministras profesorius Juozas Tonkūnas, vietos kariuomenės ir šaulių vadai. 1935 m. Berčiūnų kurortą aplankė delegacija mokytojų, kurie įvairiais metais buvo baigę Panevėžio mokytojų seminariją. Jie rengė didelį visų laidų susitikimą ir nuvyko aplankyti artimiausio Panevėžio miesto kurorto.

1938 m., remiantis vienais šaltiniais, Berčiūnų kurorte buvo 27 vilos. Remiantis kitais šaltiniais, jau 80 vilų. Turbūt vasarnamių buvo apie 30.

Kurorte daugiausia vilas turėjo žydų tautybės asmenys. Tai buvo prekybininkai, mėsininkai, vežikai ir kiti. Iš lietuvių daugiausia vilas turėjo įstaigų tarnautojai. Ypač vilų skaičius augo pradžioje, bet vėliau tam augimui ypač pakenkė pasaulio ekonominė krizė.

1938 m. vasarotojų tais metais buvo 414, iš jų 186 - vaikai. Kurorte vasarojo ir 10 užsienio svečių. 4 buvo iš Palestinos, vienas prancūzus, 1 latvis ir 4 užsienio lietuviai. Buvo organizuojami šokiai ir grodavo orkestras.

Berčiūnuose savo vilą turėjo ir panevėžietis Seimo vicepirmininkas Alfonsas Gilvydis. 1936 m. jis buvo išrinktas į Seimą ir tapo jo vicepirmininku.

1939 m. Berčiūnuose laikinai apsigyveno žydų tautybės asmenys, jie atvyko iš hitlerinės Vokietijos užimto Klaipėdos miesto. 1939 m. birželio 18 d. miestelį nusiaubė nedidelė audra. Ji tęsėsi apie 8-10 minučių. Tada audra nurimo, bet kažkiek išgąsdino poilsiautojus.

1939 m. liepos 15 d. atidarytas kurhauzas su poilsio namais, šokių aikštele ir bufetu. Statybai buvo panaudota medžiaga, gauta nugriovus pastatus, kuriuose laikinai gyveno prie plento statybos dirbantys darbininkai.

Kurhauze buvo 10 vietų viešbutis, kurorto direkcijos ir sargo patalpos. Jo statybą finansavo Panevėžio ir Naujamiesčio valsčių savivaldybės.

Berčiūnų kurorto biudžetas per metus sudarė 2500 litų. Palyginti su kitais Lietuvos kurortais, tai buvo labai mažos lėšos. Kiti gaudavo kelis ar keliolika kartų dosnesnę paramą. Lėšas kurortas gaudavo iš viešųjų darbų programos ir Naujamiesčio valsčiaus savivaldybės.

Kurortas užėmė 60 ha plotą, o bendrai Berčiūnų pušynai užėmė 300 ha plotą. Kambarys visam sezonui kainuodavo 100-150 litų. 1939 m. kurortą aplankė 700 vasarotojų. Panevėžiečiai Respublikos laikais turėjo netolimą vietovę, kur buvo galima turiningai ir maloniai praleisti laisvalaikį.

Kurortą juosė dvi upės - Nevėžis ir Sanžilė. Nevėžio vanduo buvo nešvarus dėl Panevėžio miesto gamyklų. Jie labai teršdavo Nevėžio vandenį. Ypač toje srityje pasižymėjo Panevėžio „Maistas“.

Sanžilės upelio vanduo buvo švarus. Čia buvo puikūs statūs ir smėlėti krantai. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje šeštadieniais ir sekmadieniais, esant didesniam gyventojų srautui, budėti buvo skiriami 2 policininkai. Jie rūpinosi tvarka kurorte. Buvo draudžiama važinėti dviračiais pievų teritorijoje, nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto laikomasi rimties. Griežtai buvo draudžiama laužyti medelius ar naikinti įvairias gėles. Automobiliu buvo galima važinėti tik 10 km per valandą greičiu.

Panevėžio apskrities viršininkas Jonas Šlepetys taip pat rūpinosi kurortu. Jo nurodymu buvo perdažytos kai kurios vilos ir aptvertos tvoromis. Jis turėjo planus Berčiūnų kurorte įrengti maudymosi baseiną, nes Sanžilės upės maudymosi vietos buvo per mažos. Berčiūnuose buvo ir lauko teniso aikštelė.

J.Šlepetys iš Panevėžio apskrities viršininkų labiausiai rūpinosi Berčiūnų kurortu. Deja, jis neilgai darbavosi Panevėžio apskrityje.

1939-1940 m. Berčiūnuose buvo statoma nedidelė bažnyčia. Jos statybai paremti 1940 m. gegužės 12-20 d. organizuota loterija. Jos metu surinkta 2671 litas 35 centai pelno. Tai prisidėjo prie greitesnių bažnyčios statybų. Ji pašventinta tik 1944 m. Berčiūnų kurortas buvo mėgstamas panevėžiečių Respublikos laikais.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“