respublika.lt
 

Bartninkai. Praeities auros pažymėtinuotraukos (2)

2020 sausio mėn. 26 d. 20:00:02
Dalia BYČIENĖ

LDK laikais Bartninkus (Vilkaviškio r.) garsino didikų pamėgtas medus. Baudžiavos laikai kraštui paliko ne vieną unikalų dvarą. Niekas iš šio krašto neatims garbės būti lietuvių tautos patriarcho Jono Basanavičiaus tėviške. Kelias į Basanavičynę veda per Bartninkų miestelį, pro akmeninės bažnyčios griuvėsius. Bažnyčios, kurioje buvo pakrikštytas J.Basanavičius ir kurios šventoriuje ilsisi tautos patriarchą pakrikštijęs ir krikšto tėvu tapęs lietuvininkas, kunigas Jonas Burdulis. Paslaptinga griuvėsių aura traukia turistus, menininkus, smalsuolius, o vidurvasarį minios suplūsta į kartą per metus po saulės laidos prie griuvėsių rengiamą mistišką tauriosios muzikos koncertą.

×
nuotr. 3 nuotr.
Bartninkų bažnyčios klebonas Alvydas Dvareckas. Kazimiero Linkevičiaus nuotr.

 

Kad ir kuo kraštas išsiskirtų, jį palietė tos pačios Lietuvos bėdos - griūva vertybės, nyksta kaimai ir mokyklos, išvažinėjo žmonės. Ir kybo neatsakytas klausimas: kas laukia ateityje?

Paveldo patronas - parapijos klebonas


Prie įėjimo į navą pakabinta lentelė įspėja, kad artintis prie akmeninių sienų - pavojinga. Jei, įžengęs į erdvią bažnyčios patalpą pakelsi akis į bokštus, sienas, suvoksi, kad akmuo bet kada gali nuriedėti ir užgauti. „Visus, kurie čia ateina, perspėju. Vietiniai žino, bet atvažiuojantys iš toliau, įspėjimų neįvertina. Važiuoja fotografuotis vestuvininkai, traukia visus nenusakoma šventumo aura, Basanavičiaus pėdsakas“, - šypsosi vienintelis sugriautos bažnyčios prižiūrėtojas ir sergėtojas, Bartninkų Šv.Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Alvydas Dvareckas.

„Visi, kurie važiuoja į tėviškę, čia sustoja ir stebisi, kodėl griuvėsiai pasmerkti irti. Kodėl niekas neranda pinigų akmenims sutvirtinti. Tam reikėtų per 100 tūkst. eurų. Parengiau projektą, pristačiau į Kultūros ministeriją, vis girdžiu, - nėra pinigų. Yra tik du keliai. Arba griuvėsius konservuoti, arba sugriauti. Niekas netikrino, kaip kas laikosi. O man labai didelis galvos skausmas“, - nerimauja klebonas.

Kiekvieną pavasarį klebonas surenka krūveles po žiemos nuo mūro atitrūkusių akmenų. Džiaugiasi, kad jo darbą vietinis jaunimas gerbia. Neniokoja ir nešiukšlina. Erdvus šventorius, kuriame stovi sugriautoji bažnyčia, koplyčia taip pat saugomi valstybės. „Ir tuo blogiau man. Anksčiau galėjau pats nubaltinti koplyčią, o dabar nebegalėsiu. Teks samdyti, išlaidos išaugs keliagubai. Jeigu valstybė neprisidės, bus blogai. Negaliu prašyti čia atvažiuojančių aukoti paminklo tvarkymui. Tuo labiau parapijiečių“, - sako klebonas.

Bartninkų seniūnė Violeta Raulinaitienė sako, kad seniūnija buvo parengusi prašymą lankytojams kuklia auka paremti klebono pastangas. Bet jis nesutiko. „Jeigu neliks tos bažnyčios, niekam ir Bartninkai nebus įdomūs“, - mąsto seniūnė. Mūrinė bažnyčia Bartninkuose pastatyta 1790 m. 1864 m. pristatyti bokštai. 1944 m. bažnyčia subombarduota ir padegta. Po karo jai atstatyti leidimas negautas. Pamaldos vyksta greta pastatytoje kuklioje medinėje bažnyčioje.

Gyventojų mažėja


Anot seniūnės, skaudžiausia problema seniūnijai - bedarbystė. Ūkininkaujantiems darbininkų nelabai reikia, susitvarko pati šeima. O jeigu ir ieškotų darbininkų, gali būti, niekas neateitų, nes kaime auga ne pirma išlaikytinių karta. Dirbti jie atsisako ir ima pašalpas. Seniūnė prisiminė neseną įvykį, kai nedidelę maitinimo įstaigėlę norėjusi įsteigti verslininkė nerado nė vienos jaunos darbininkės. Nors darbo biržoje jų registravosi 12. Man neapsimoka, man sunku, - aiškino. „Tėvai gauna pašalpas ir vaikams to gana. Tai ne ta kategorija žmonių, kuriems darbas rūpėtų. Mūsų tėvams niekas nedavė. Jie dirbo ir mus dirbti išmokė. Šimtus kartų tėvams pasakiau ačiū, kad jie mane išmokė visų darbų“, - sako V.Raulinaitienė. Ar grįžta iš užsienio ir kuriasi gimtinėje? Seniūnė prisiminė tik vieną vyrą, kuris su šeima parvažiavo iš Norvegijos, nusipirko namą ir užsuko nedidelį verslą.

Daugiausiai gyventojų iš visos seniūnijos gyvena Bartninkuose. Miestelio statusą turinčioje gyvenvietėje yra kiek per 400 gyventojų. Kur kas mažesnės Lakštučių, Geisteriškių, Pašeimenių, Piliakalnių, Vartų gyvenvietės. Kai kuriuose kaimeliuose likusios kelios sodybos, kai kuriuose - visi langai jau užkalti. Anot seniūnės, per septynerius vadovavimo seniūnijai metus, gyventojų sumažėjo 318. Dabar gyvena 2132. Svarsto, gal staigų sumažėjimą lėmė privalomas sveikatos draudimo mokestis. Gal tie, kas buvo išvykę, suskubo išsiregistruoti.

„Baltoji knyga“ - prošvaisčių neatneš

Bartninkų bendruomenės pirmininkas Valdas Šuliauskas - universalus žmogus. Kalvis, skulptorius, poetas, duoną šeimai uždirba ūkininkaudamas. Žinių apie techniką Valdas įgijo Žemės ūkio mokykloje, kalvystės pagrindų pramoko mokykloje per darbų pamokas, o skulptūros - iš savęs, kurdamas ir bandydamas.

„Parodų nerengiu, neturiu ką rodyti. Darau sau, kas paprašo. Ariu lauką, pamatau įdomesnį akmenį ir vežu į namus, svarstydamas, kur panaudosiu. Savo miške radęs įdomesnį kelmą taip pat tempiu namo ir mintyse dėlioju, kas išeis - paukštis ar mistinė būtybė. Viskas išeina savaime. Man patinka dirbti iš gamtinių medžiagų. Meno kūrimas nėra mano pagrindinis užsiėmimas, bet be jo negalėčiau. Nemažai laiko užima bendruomenės darbas, švenčių organizavimas, projektų, be kurių nebūtų pinigų šventėms, rengimas“, - sako Valdas. Visur vienas nespėtų. Padeda žmona mokytoja, dukterys. Bendruomenė per metus turi 5-6 šventes. Svarbiausia - Petrinės.

Valdas augina tris dukteris. Vyriausioji, Deimantė - 17-os metų. Iš to, ką veikia laisvalaikiu, lanko fotografų būrelį, muzikuoja, dailiai rašo, galėtum spręsti, kad linkusi į meną. Bet sekasi ir kiti mokslai. Bartninkų mokykla yra pagrindinė, o dvi vyresniosios priskirtos Gražiškių gimnazijai, bet Deimantė dėl kelio nemetė takelio. „Galėjo išvažiuoti į miesto gimnaziją, kur, kaip teigiama, mokytojai kvalifikuotesni, kur daugiau galimybių. Bet užsispyrė nevažiuosianti. Deimantė įsitikinusi, kad žinias lemia ne mokykla, o tai, kiek tu pats įdedi darbo. Džiaugiuosi dukters požiūriu“, - didžiuojasi tėvas. Kur nuves vaikų keliai, tėvas nežino. Ir nespėlioja. Miestelyje esą keliolika tuščių namų, ar jų daugės, ar mažės, kas žino. Anot bendruomenės vadovo, kasmet gimsta po vieną kitą mažąjį bartninkietį. Bet ar jie čia liks? Anot V.Šuliausko, sprendžiant iš regioninės politikos projekto, vadinamo „Baltąją knyga“, atgimimo tikėtis neverta. Bendruomenės atstovas mano, kad regionus gaivinti reikia nuo švietimo, nuo požiūrio į kultūrą, rūpintis, kad mokyklos liktų kaime, o ne jas uždarinėti. Ko nori žmonės, niekas neklausia.

Dvasingumą pražudė materializmas


Profesionalus dailininkas, buvęs mokytojas Juozas Šalčiūnas Bartninkuose nuostabiame kampelyje prie Aistos upės sukūrė savo kūrybos oazę. Lieja akvareles, kuria skulptūras ir apgailestauja, kad to, ką jis daro, kuo toliau, tuo mažiau reikalinga. „Žmonėms rūpi tik pinigai, kaip ir kur jų daugiau susikaupti. Apsėdo pinigomanija, todėl kas tik gali, lekia ten, kur gali daugiau uždirbti. O tada meta Lietuvą. Ko stebėtis, kad kaimai tuštėja? Jaunimo neliko. Važinėdavau į Kauną, į Dailės technikumą, visada su manim būdavo Jesenino eilių tomelis. Kam dabar rūpi poezija? Gal tik tiems, kurie patys ją rašo“, - apgailestauja menininkas.

Kur nuveda tas dvasios praradimas, pinigo garbinimas - klausti nereikia. Nuveda prie griuvėsių. Noro griauti paminklus, ūkius, gyvenimus. „Yra žmonių, kurie kuria, ieško tiesos, bet atsimuša į sieną. Ne kiekvienas sugeba pakilti ir bandyti iš naujo“, - teigia kūrėjas.

Amžių nesugriauti, savų pasmerkti


Griauti arba leisti sugriūti, koks yra skirtumas? Pirmuoju atveju sugriauti galima žaibiškai ir išsinešioti po plytą, antruoju - pasmerkti vertybes laiko išbandymams ir išsinešioti nemačiom. Bartninkų seniūnija, kaip reta, išsiskiria turtingą Užnemunės istoriją menančių dvarų, dvarelių. Statytų XVIII a., XIX a. pradžioje, bet beveik visi jie - pasmerkti.

Bartninkuose nyksta apie 1700 m. statytas įspūdingas dvaras. Pergyvenęs galybę savininkų, pastatas žengia į užmarštį, nors ir turi savininką. Vertybė jam nerūpi.

Iš LDK laikus menančio Rasių dvaro dabar likęs tik dviejų aukštų akmeninis svirnas ir keli akmeniniai vieno aukšto ūkio pastatai. Kluono sienoje įmūrytose plokštėse iškalta 1832 m. data.

Vienas dar gana gerai išsilaikiusių - Vinkšnupių dvaras. Vinkšnupių kaimas ir dvaras mena totorius, Žalgirio mūšyje kovojusius lietuvių pusėje. Išliko ir valstybės saugomos jų kapinės. XIX a. pr. įkurtas dvaras vėliau ėjo iš rankų į rankas, bet išliko. Sovietmečiu čia glaudėsi devynios šeimos. Paskutinis gyventojas dvarą apleido prieš keliolika metų. Neoklasicizmo stiliaus elementų pastatas saugomas valstybės. Prieš keletą metų jis įtrauktas į privatizuojamųjų sąrašą, parduodant aukcione. Pretendentų nėra. Dvaras pamažu plėšiamas.

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (2)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • UŽDARYTAS: Austrijoje, Alpių mieste Insbruke, uždarytas vienas viešbutis, paaiškėjus, kad koronavirusu užsikrėtė ten dirbanti administratorė iš Italijos.
  • ATLEIS: kelionių planavimo platforma „Expedia“ pranešė apie ketinimus atsisakyti apie 3 tūkst. darbo vietų; viena iš šio žingsnio priežasčių - „nuviliantys“ praėjusių metų veiklos rezultatai.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar švęsite Užgavėnes?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar „trikojai“ keliuose daro įtaką jūsų vairavimui?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-1 -2 C

+1 +2 C

 

 0 C

+1 +2 C

+4 +6 C

 

+2 +3 C

3-5 m/s

4 m/s

 

4-5 m/s

Nuorodos