Kelias iki Atgimimo

Sąjūdžio generole kitų vadinama A.Rupšytė gimė ir augo Šiauliuose. Sako: nors ir augo sovietinėje atmosferoje, skaudi Lietuvos okupacijos atmintis ją lydėjo nuo mažų dienų. Tėvas Juozas - politinis kalinys. 1959-aisiais, kai gimė Angonita, jis jau buvo grįžęs iš lagerio Vorkutoje, kur kalėjo už ryšius su partizanais ir antisovietinę veiklą. Po pusmečio tėvas žuvo neaiškiomis aplinkybėmis.

Dėdė Leonas - Lietuvos karininkas, generalinio štabo pulkininkas, 1941-aisiais išvežtas į „mokymus“, vykusius Lamos koncentracijos stovykloje netoli Norilsko. Ten jis mirė iš bado.

A.Rupšytė baigė 6-ąją vidurinę mokyklą (dabar - Vinco Kudirkos progimnazija), Vilniaus universitete studijavo fiziką, toliau darbavosi Fizikos fakultete.

Kaip tik fakultete ėmė burtis žaliaraiščių būriai - tai jaunimas, kuris saugojo nuo provokacijų mitingo dalyvius, rinko parašus. A.Rupšytės teigimu, struktūros kūrėsi po truputį, tačiau plito staiga.

Tuomet nebuvo galimybių greitai susisiekti telefonu, juo labiau internetu, tačiau žaliaraiščių organizacinė struktūra buvo tokia, kad po kelių skambučių būrių vadams per 5 minutes galėjai mobilizuoti pusę tūkstančio žmonių. Viešnia prisimena, kad žmonės į mitingus buvo kviečiami ir šiandien neįprastais būdais. Pavyzdžiui, su plakatais žygiuojant per Vilniaus Gedimino prospektą.

„Buvo kaip cunamis. Manau, čia gerai visi atsimena, o jaunimui kartais sunku net paaiškinti, kodėl. Tu tiesiog ėjai, nes kitaip negalėjai“, - Sąjūdį apibūdina A.Rupšytė.

Saugumo bomba Sąjūdžio suvažiavime

1988-ųjų spalio 22-23 dienomis Vilniaus sporto rūmuose surengiamas steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas.

„Išduosiu paslaptį. Ji nebuvo paslaptis, bet ne visi delegatai tą žino“, - intriguoja viešnia. Ji atkreipia dėmesį, kad pirmąją suvažiavimo dieną šoninės durys prie tribūnų buvo uždarytos, o antrąją - atvertos.

Žaliaraiščiai, kurių gretose buvo ir A.Rupšytė, po pirmąją dieną gautos žinios apie tikintiesiems grąžinamą Arkikatedrą, ėjo montuoti pakylos, skirtos kitądien vyksiančioms mišioms. Sugrįžę į Sporto rūmus sužinojo, kad iš tuomečio saugumo vadovo Eduardo Eismunto buvo skambutis su žinia, jog Sporto rūmai - užminuoti.

Susisiekti su Sąjūdžio lyderiais - Vytautu Landsbergiu, Romualdu Ozolu - nepavyko. Aktyvistai rimtai svarstė: tai tiesiog provokacija su tikslu, kad antrąją dieną Sąjūdžio suvažiavimas vyktų nebe Sporto rūmuose.

„Bet kada gali sušukti, kad degam ar dar kažkas, ir žmonės bandys veržtis iš Sporto rūmų - gali įvykti daug nelaimių, - pasakoja A.Rupšytė. - Tada, atsimenu, keletas iš mūsų pasilikom budėti. Vaidas Noreika bei kiti kilnojo gėles iš vazonų, ieškodami tos bombos. Ir vienintelis dalykas, ką buvom padarę - neleidome uždaryti šoninių durų ir neleidome sėdėti ant laiptų.“

Į Nepriklausomybę

Didžiausiu laimėjimu sąjūdininkė laiko TSRS liaudies deputatų suvažiavimo 1989-ųjų gruodžio 24-osios nutarimą, kuris konstatavo, jog kartu su 1939-1941 metų SSRS ir Vokietijos sutartimis buvo dar pasirašyti slaptieji protokolai. Juose „nustatytos TSRS ir Vokietijos „interesų sferų“ ribos ir kiti veiksmai teisės požiūriu prieštaravo kai kurių trečiųjų šalių suverenumui ir nepriklausomybei“.

„Kodėl aš tą pabrėžiu? Todėl, kad dabar kaip tik šitas klausimas yra vėl iškilęs, jį revizuoja“, - aiškina A.Rupšytė. Šio nutarimo atšaukimas leistų Sovietų Sąjungos teisių perėmėjai Rusijai neigti Baltijos šalių okupacijos 1940-aisiais faktą.

Laisvėjimo procesas buvo gerokai įsisukęs ne tik Sovietų Sąjungoje, bet Lietuvoje. Iškart po Naujųjų Lietuva pradėjo gyventi rinkimų nuotaikomis - 1990-ųjų vasario 24-ąją numatyti Aukščiausiosios Tarybos rinkimai.

Anot A.Rupšytės, ši rinkimų kampanija buvo sudėtingesnė, mat politinės jėgos pradėjo kristalizuotis - atkurtos socialdemokratų, krikščionių-demokratų, demokratų partijos. Tuo laiku šeštadienį vykę rinkimai Sąjūdžiui taip pat buvo sėkmingi, nors palaikiusiųjų buvo mažiau - 900 tūkstančių žmonių. Vis dėlto dauguma buvo garantuota.

Kai kuriose apygardose per pirmąjį turą nepavyko išrinkti deputatų, tad teko rengti antrąjį turą. Vis dėlto laikas spaudė: norėta spėti susirinkti iki trečiojo TSRS liaudies deputatų suvažiavimo pradžios - kovo 12-osios. Todėl teko greitinti antrąjį turą - dalyje apygardų antrieji turai pasipylė per kovo 4-10 dienas.

Kovo 11-ąją, 22 valandą 44 minutės, Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas buvo priimtas. Nors dar teko praeiti sunkų valstybingumo įtvirtinimo kelią, neapsiėjusį be aukų, šiandien minime Nepriklausomybės 30-metį.

„Be žmonių palaikymo nieko nebūtų įvykę“, - įsitikinusi A.Rupšytė. Ji teigia, norinti kada nors parodyti, kad Sąjūdis buvo ne vien sostinėje.

„Mitingai vyko visur. Ir kas svarbiausia - ne Vilniuje sprendėsi. Jeigu Lietuva nebūtų pakilusi, tikrai Vilnius nieko nebūtų padaręs“, - tikina viešnia.

Kaip prisiminsime Sąjūdį?

Sąjūdžio veikėja akcentuoja, kad labai svarbu yra kaupti, tvarkyti informaciją, dokumentus iš Atgimimo laikų. Vis dėlto tiesioginių įvykių liudininkų mažėja, o iš šalies, nedalyvavus procesuose, atkurti objektyvų to laikmečio vaizdą - nemenkas iššūkis.

Jos manymu, labai svarbu, kad ateityje Sąjūdis būtų vertinamas pagal tuometį kontekstą.

„Kartais, kai kalbama apie 1941 metų birželio sukilimą, apie partizanus, pagalvoju, kad, jeigu paimtų Sąjūdžio programą po 80 metų, sakytų „jie gi buvo už TSRS išsaugojimą!“ Kiekvienas laikotarpis, kiekvienas dokumentas, jis atsiliepia į tam tikrą įvykį, ir tu turi labai gerai paaiškinti, kodėl būtent buvo kalbama taip, o ne kitaip“, - atkreipia dėmesį A.Rupšytė.

Viešnia sako, kad reikia susirūpinti ir istoriją liudijančių reliktų išsaugojimu. Būna, vertingi dokumentai išmetami, parduodami į užsienį.

„Ir ateis, matyt, toks laikas, kada galbūt Lietuva mokės didelius pinigus už bet kokią nuotrauką“, - spėja viešnia. Valstybė turėtų supirkti Sąjūdžio laikų medžiagą, kad ji išliktų ir padėtų ateityje tiksliai atkurti įvykius.

„Savo padarėm, o kaip mus vadins, taip vadins. Jeigu bus protingi žmonės, tai išgrynins tą dalyką. Jeigu ne - matys tik juodą arba baltą“, - apibendrina A.Rupšytė.