Kukli biografija

A.Šapoka gimė 1906 m. vasario 13 d. Grybelių kaime, Utenos rajone. Mokėsi Utenos progimnazijoje, vėliau Panevėžio vyrų gimnazijoje, ją baigęs 1925 m. pradėjo istorijos studijas Lietuvos universitete. Studijas baigė 1929 m., vėliau stažavosi Prahos universitete. 1932 m. pradėjo dirbti dėstytoju Vytauto Didžiojo universitete, dalyvavo Lietuvos istorijos draugijos veikloje. Daug rašė straipsnių ir knygų. 1938 m. apgynė disertaciją „Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos“. Jam suteiktas istorijos mokslų daktaro vardas.

1940 m. Istorijos fakultetą perkėlus į Vilnių, važinėjo skaityti paskaitų, bet tų pačių metų vasarą sovietų valdžia pašalino jį iš VDU. Šeimą išlaikė žmona, turėjusi Kaune dantų gydymo kabinetą. 1940-1941 m. Vaclovo Biržiškos kvietimu dirbo „Lietuviškos enciklopedijos“ redakcijoje. Vokiečių okupacijos metais, nuo 1941 m. rugpjūčio 1 d. iki uždarymo 1943 m. kovo mėn., dirbo Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto docentu.

1944 m. liepos mėn. su šeima pasitraukė į Vokietiją. Čia dirbo pedagoginį darbą lietuvių gimnazijoje ir technikos mokykloje, rašė straipsnius, redagavo knygas, rūpinosi nauju „Lietuvos istorijos“ (1950 m.) leidimu.

1948 m. emigravo į Kanadą. Gyveno Monrealyje, dirbo vielų įmonėje, vėliau kailių dirbtuvėje. Nuo 1949 m. gyveno Toronte, 1949-1961 m. redagavo katalikų savaitraštį „Tėviškės žiburiai“, buvo jo vyriausiasis redaktorius. Bendradarbiavo Bostone leidžiamoje „Lietuvių enciklopedijoje“. A.Šapoka pasižymėjo ir kaip aktyvus visuomenininkas, buvo renkamas į Kanados lietuvių bendruomenės tarybą, pirmininkavo Kanados lietuvių katalikų federacijai, priklausė Lietuvių katalikų kultūros draugijai, buvo Ateitininkų federacijos tarybos narys.

Sunkios darbo sąlygos pakirto A.Šapokos sveikatą, 1961 m. kovo 9 d. jis mirė kasdamas sniegą prie savo namų. Palaidotas Park Loveno kapinėse. Mirus jo dukrai Aldonai ir žmonai, A.Šapokos palaikai perkelti į Šv. Jono lietuvių kapines Anapilyje, Toronto mieste.

Žymiausias kūrinys

Prieš 80 metų - 1936 m. - išleistas žymiausias A.Šapokos redaguotas veikalas „Lietuvos istorija“. Pats istorikas buvo knygos bendraautoris ir redaktorius, rašė kartu su keturiais garsiais istorikais: Zenonu Ivinskiu, Juozu Jakštu, Pauliumi Šležu ir Petru Klimu. Kolektyvinė monografija buvo pradėta rašyti užsakius Švietimo ministerijai. Ypač ja rūpinosi viceministras Kazimieras Masiliūnas (1902-1973), kilęs nuo Ramygalos.

Tai buvo pirmoji profesionaliai lietuvių istorikų parengta studija. 1936 m. ji buvo išleista 17 050 egzempliorių tiražu, vėliau perleista dar keturis kartus: 1950 m. knyga išleista išeivijoje, o 1988, 1989 ir 1990 m. vėl Lietuvoje. Knygos kalbą atidžiai taisė mokytojas, kalbininkas Leonas Kuodys, 1935 m. atsikėlęs į Kauną iš Panevėžio. Jis dirbo Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Šis faktas, ko gero, mažai žinomas. Sovietinės okupacijos metais knyga buvo draudžiama, skaitoma slaptai. Šiandien ši knyga reikšminga Lietuvos istoriografijos klasika, visuomenėje yra populiari ir saugoma, skaitoma, ko gero, kiekvienoje išsilavinusioje šeimoje.

Kuo ypatinga „Lietuvos istorija“?

Rašant knygą buvo turimi omenyje du aspektai: Lietuvos visuomenės ir Lietuvos mokyklos poreikiai. Juos suderinti buvo sunku. Knygos turinys buvo taikomas vidutiniam skaitytojui, o medžiagos paskirstymas - mokyklos poreikiams. Buvo manoma, kad, vadovaujami mokytojo, nesunkiai ja galės pasinaudoti ir mokiniai. Ši knyga nebuvo mokyklinis vadovėlis. Jai daug ko trūko. Pirmiausia metodinių nurodymų: klausimų, užduočių, tinkamų iliustracijų, žemėlapių, pritaikytų mokinio supratimui.

Ši knyga šiandien sulauktų ir kritikos dėl koncepcijos. Kelių autorių darbas nesudarė vientiso ir darnaus veikalo. Tai pripažino ir pats knygos redaktorius A.Šapoka knygos pratarmėje. Autoriai buvo skirtingų mokyklų ir nevienodų pažiūrų. A.Šapokai teko tekstus suderinti, chronologiškai sujungti. Kodėl būtent jam?

A.Šapoka mokėsi Panevėžio berniukų gimnazijoje nuo 1921 m. rudens ir ją baigė 1925 m. Kartu su A.Šapoka toje gimnazijoje mokėsi Paulius Šležas. Gimnaziją baigę, abu įstojo į Lietuvos universitetą Kaune. Autorių kolektyvą rinko Švietimo ministerijos viceministras K.Masiliūnas. Vadovauti autorių grupei buvo pavesta A.Šapokai dėl jo tyrinėjimų socialinės politikos ir kultūros srityse, ypač plėtojant prof. I.Lappo iškeltą mintį, kad nedera Liublino unijos (1569 m.) laikyti lietuvių sukurtos valstybės laidotuvėmis. A.Šapokos pasirinkimą lėmė ir tai, kad K.Masiliūnas buvo panevėžietis, baigęs Panevėžio mokytojų seminariją, didelis J.Lindės-Dobilo bendramintis, lankęs jo globojamą „Meno kuopą“.

Pozityvizmas tuomet buvo pažangiausia filosofijos ir istoriografijos sritis. Žinodamas, kad rašoma istorija turi tenkinti visuomenės ir mokyklos poreikius, A.Šapoka darbo tikslą taip nusakė: „Lietuvos ir lietuvių tautos istorija turi parodyti senąją Lietuvos praeitį, turi išaiškinti, kaip susidarė dabartinės mūsų gyvenimo aplinkybės, kaip atsirado visos dabar sprendžiamos problemos. Žodžiu, parodžiusi tautos praeities gyvenimo kelią, istorija turi padėti suprasti ir dabartį.“

Istorijos kryptis - pilietinė, o praeities objektyviu aiškinimu, svarbiausių įvykių ir faktų išdėstymu, istorinių veikėjų apibūdinimais siekiama kelti gyventojų pilietinę sąmonę, tai yra tautinį susipratimą.

Lietuvos istoriją dažnai rašė kitataučiai, todėl dabar lietuvių istorikams teko iš naujo pervertinti visus tuos svetimšalių darbus ir parodyti tokią savo tautos praeitį, kokia ji tikrai yra buvusi. Nepriklausomybės metais tai buvo ypač aktualu. A.Šapokos bendraautoriai, rašydami paskutinio 20 metų laikotarpio istoriją, atsisakė objektyvumo, visada reikalaujančio atskleisti prieštaringų faktų visumą. A.Šapokos istorijos didžioji, pagrindinė, dalis, apimanti laikotarpį nuo seniausių laikų iki 1917 m., yra pozityvi ir vertinga kaip reikšmingas istoriografijos paminklas. Paskutiniai 20 metų vertintini tik kaip istorijos šaltinis tautinei ideologijai pažinti. Dėl to ir buvo ilgą laiką pasigendama A.Šapokos redaguotos istorijos, knyga sovietmečiu buvo draudžiamųjų sąraše.

A.Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“ įvadinėje dalyje rašoma, kad ši istorija yra „Lietuvos ir lietuvių tautos istorija“. Tokios istorijos mes jau senokai neturime, integravę ją kartu su visuotine istorija. Kokios to pasekmės, tegul sprendžia tautiečiai, besiblaškantys tarp tautiškumo ir kosmopolitizmo.

Juozas Brazauskas,
istorikas, Lietuvos istorijos
vadovėlių autorius 1990-2004 m.