respublika.lt
 

Ar gali Tautą vienyti asmeninės gerovės siekisnuotraukos (11)

2019 gruodžio mėn. 26 d. 06:52:56
Danutė ŠEPETYTĖ

EUGENIJUS Ignatavičius ir PAULIUS Ignatavičius, tėvas ir sūnus, rašytojas ir režisierius, sėdi vienas priešais kitą ir kelia vienas kitam klausimus, patogius ir nepatogius, net, sakytum, provokacinius: kas kaltas, kad visuomenė taip susipriešinusi ir kas galėtų ją suvienyti, kodėl teatre nyksta žodis ir t.t. Vienas jų, fatališkas ir faktiškai neatsakomas, regis, iki šiol tebetvyrąs ore: kodėl lietuvių tauta yra labiausiai nykstanti Europoje.

×
nuotr. 5 nuotr.
Lietuvos teatro sąjungos (Dmitrijaus Matvejevo) nuotr.

 

Tikriausiai namuose tėvas ir sūnus kalba kiek kitomis temomis, nors minėtosioms, atrodo, nėra abejingi. Vienaip ar kitaip jos skleidžiasi jų kūryboje, tačiau nebėga viena linkme, - jų traktuotė smarkiai skiriasi. Tai esu patyrusi ir pati, kai teko laimė kalbinti šias asmenybes, kiekvieną atskirai, mūsų laikraščiui. Na, o tąvakar, naudodamasi Teatro sąjungos suteikta proga, bandžiau pamiršti tėvo ir sūnaus požiūrių skirtumus ir paieškoti jiedviem bendro matmens.

Sūnaus klausimas Tėvui


- Ką tau skauda šiandien? Apie ką šiandien rašai?

- Ilgiuosi žmonių, kuriuos sutikau gyvenime ir kurių šiandien jau nebėra tarp mūsų. Taip norėčiau juos sutikti, pamatyti, išgirsti ir iš to ilgesio, iš tų raidžių, žodžių noriu nors mažą kuklų paminklėlį jiems pastatyti, kad jie liktų mūsų Tautos istorijoje, kad turėtų tęsinį, kad praeitis būtų dabartyje, kad dabartis galėtų pasiremti praeitimi. Žinoma, nesudėsi jų visų, bet per vieną žmogų gali išreikšti epochos dvasią, Tautos istoriją... Literatūra yra žmogaus likimo atspindžiai. Ką mes žinotume apie antikos laikus, jeigu nebūtų literatūros, jeigu jos ženklai mums neatgaivintų antikos žmonių... Knyga man - neatskiriamas draugas, knygų lentyna man prieš akis - aš ne vienas, aš tarp šimtų gyvenimų.

Tėvo klausimas Sūnui

- Senokai nusivyliau teatru, nes buvau kitos teatrinės mokyklos, kur motyvuotas kiekvienas judesys, kiekvienas žodis, liudytojas ir žiūrovas... Šiandien teatre matom lazerių, technologijos, elektronikos, o aktorius nueina į trečią planą. Pagal Šventąjį Raštą, pirmiausia buvo žodis, jis neša didžiausią informaciją. Kaip tau atrodo, kodėl teatre dingsta žodis?

- Nesu iš principo nusiteikęs prieš efektus, svarbu, kaip juos naudoji, o dėl žodžio - jis dingsta, galbūt, visų pirma todėl, kad teatro prigimtis yra kita... Tai, apie ką kalbi, yra teatro banga, ieškančių žmonių banga, kurie bando išsivaduoti iš literatūros, iš dramos. Tai yra neblogas dalykas, nes, man atrodo, teatras gali pasakyti kur kas daugiau negu žodis... Galima prikurti daug teorijų, ar nuo to prasidėjo, ar nuo to neprasidėjo postdramiškumas teatre, kai žodis tapo tolygus šviesai, ir jo gali visai nebūti, bet netikiu, kad atsirado žmogus ir pasakė: va dabar pradėsiu kažką naujo. Tas vystosi palaipsniui. Dabar net nebeaišku, kokioje epochoje mes gyvenam, tie patys teoretikai sako, kad visi tekstai jau parašyti, ir visos dižiosios revoliucijos jau įvyko. Gal po kiek metų, penkiasdešimties ar šimto, kažkas ateis ir pasakys: čia buvo postpostpostmodernizmas. Šio virsmo priežastis yra teatro raida teatro išsivadavimo iš literatūros link, nors šiaip iš principo galvoju, kad viskas pasaulyje vyksta cikliškai, sakykim, dabar vėl juntamas tradicinio teatro, literatūrinio teatro poreikis. Kaip viskas klostysis toliau, aš nežinau. Aš nežinau, koks turi būti teatras; tie, kurie žino, koks jis turi būti, meluoja, nes nori tokio teatro, kokį yra matę, žino. Tad klausimas, koks turi būti teatras, yra bergždžias, nes teatras yra visoks. Ir visada jis buvo visoks, visais laikais. Buvo komercinio teatro, buvo provokatyvaus, buvo klasikinio teatro ir man prie širdies teatras, kuris kalba apie šiandieną, apie šiuolaikybę. Forma man nėra prioriteto klausimas, man svarbu, kad jame būtų širdies ir žmogus statydamas nemeluotų sau. Tas labai matosi spektaklyje.

Tarp kitko, kalbėdamas apie šiandienį teatrą, pamiršau pasakyti: iš tikrųjų, baisu, kaip valstybė žiūri į šią veiklą. Man yra tekę dirbti tiek valstybiniame sektoriuje, tiek viešajame su projektais, tad padėtis, kai režisierius gali surinkti maksimum pusantrai ar dviem savaitėms aktorius į repeticijas, nori nenori ima dvelkti chaltūra. Šiandien mes sau nebegalim pasakyti, kad profesionaliai ar sąžiningai atliekam savo darbą, nes dėl išgyvenimo esame priversti imtis daug darbų iš karto. Aš, pavyzdžiui, studijuoju doktorantūroje, dirbu teatre meno vadovu, režisuoju spektaklius, kartais vaidinu, - dėl laiko stokos ir menko kultūros finansavimo esi priverstas imtis daug projektų, kurie šiandien kone dominuojantys. Čia didžiausia mūsų bėda, bet gal nereikia susireikšminti: kadaise bendrakursis atsinešė prieškario laikų straipsnį apei Kauno dramos teatrą, kur aktoriai skundėsi kultūros padėtimi valstybėje, - ir tais laikais menininkai turėjo suktis iš padėties...

Sūnaus klausimas Tėvui

- Esi pragyvenęs daug Lietuvų - kokią Lietuvą matai šiandien?


- Matau nespėjusią atsigauti, išdraskytą: okupacijos suskaldė žmones, padarė priešais, mes netekome inteligentijos, visos Tautos viršūnės, išminties ir talentų. Sąjūdis lyg ir suvienijo, bet tai buvo daugiau fizinis, išorinis suvienijimas tik dėl vieno tikslo - Nepriklausomybės atgavimo. Kas nutiko paskui - vieni ėjo su vėliavomis, o kiti žiūrėjo, kokius pastatus, kokius fabrikus prichvatizuoti, grobstė turtą ir dabar iš to gyvena, o kiti žmonės vos vos verčiasi. Pensijos - vos vos, skursta jaunos šeimos, o jei vaikelių ne vienas, neišgali jų aprengti ir į mokslus išleisti. Naujųjų milijonierių dauguma prasigyveno ne iš savo rankų darbo, ne iš savo talento, bet iš apsukrumo. Kada atėjo tas kapitalizmas, mes idealizavome Europą, pasaulį, atrodė, ten yra teisybė, yra tiesa, šviesa ir aukšto lygio mąstysena, bet ar šiandien galvojame taip pat? Mes atgavome laisvę kalbėti, ką galvojame, be baimės, bet neįgavome valstybės viduje mus vienijančio elemento ir šiandien tik svajojame, kad valstybė turėtų aiškų projektą ir jai vadovautų geriausi intelektai, geriausi politikai. Dabar demokratija atsigręžė antru galu, nes žmogaus balsas rinkimuose nieko nereiškia: sakysim, nebalsuoji už įtartinus kandidatus, bet masės nubalsuoja ir tu esi bejėgis ką nors pakeisti. Šiandien matom, kaip valdžioje pažeidžiami įstatymai, Konstitucija ir nėra jėgos, kuri sustatytų viską į savo vietas. Jauni žmonės gaudo žuvis Norvegijoje, nes savi kapitalistai godūs ir jiems už darbą moka grašius: verčiau atsigabens darbininkų iš Baltarusijos ar Ukrainos, negu saviems mokės normalų atlyginimą. Šiandien pasaulis laisvas, sienos sugriuvo, galima keliaut, kur nori, - labai gerai, tačiau bloga tai, kad tirpsta dvasiški saitai, jungę kadaise bent atskiras grupes, - juos keičia materialiniai interesai... Nuvažiavęs tėviškėn neberandi tapatybės ženklų - iškirsti ažuolai, iškirsti miškai, visa Lietuva jau smarkiai pasikeitusi: industrija, pinigai dominuoja virš visko.

Sūnaus atsakymas Tėvui

- Skaičiau straipsnį, labai idomų, apie tai, kas gali mus suvienyti. Jame buvo iškelta mintis, kad mus gali suvienyti ateitis, nes praeitis, kaip matome, mus tiktai skiria... Dabartinis Lietuvos gerovės planas verstų galvoti, kad tada, kai valstybei bus geriau, tai ir mums visiems bus geriau. Na, o jeigu man kažkaip truputį geriau nei valstybei, vadinasi, jau kažkas ne taip, jau kažkas blogai? Mano nuomone, mus gali suvienyti ne praeities mitai ir jos heroizavimas, o kaip tik veržlumas, ėjimas į ateitį ir matymas ilgalaikės perspektyvos. Būtų gerai, jeigu lietuviams pavyktų atsikratyti gėdos turėti truputį daugiau negu kiti ir sveikai pažvelgti į tai, kas vyksta, nes vis tiek sienų neuždarysi, o komunistinė lygybė yra mitas. Manau, kad artimo meilė, nebijojimas ir drąsa siekti savo individualios gerovės gali suvienyti tautą.

- Tai kodėl Lietuva labiausiai nykstanti valstybė visoje Europoje? - tada paklausė Tėvas.

KELI FAKTAI

Eugenijus Ignatavičius (g.1935) - rašytojas, vertėjas, aktorius (baigęs Lietuvos konservatoriją). Septyniolikos nuteistas už antitarybinę veiklą (eilėraščius), ištremtas į lagerį; Atgimimo metais - aktyvus sąjūdininkas. Apdovanotas Vyriausybės kultūros ir meno premija, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Išgyvena dėl to, kad Tauta pakrikusi, kad mąžta ją vienijančių jungčių.

Paulius Ignatavičius
(g.1984) - aktorius, režisierius, neretai vadinamas geriausiu ir perspektyviausiu režsieriumi, nors jau yra sukūręs per dešimtį spektaklių (tarp jų ir „Nuosprendį-Metamorfozę“ pagal F.Kafką, vaidintą su tėvu E.Ignatavičiumi). Šiaulių dramos teatro meno vadovas, Muzikos ir teatro akademijos doktorantas. Regis, tolerancija „kitokiam“ jį jaudina labiau nei Lietuvos išsivaikščiojimas. Prieš kiek laiko interviu „Respublikai“ aiškino visuomenės liberalėjimo nelaikąs blogiu.

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (11)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
BALTŲ GENTYS

Dienos klausimas

Ar signatarams turėtų būti mokamos rentos?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar perkate knygas?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+2 +3 C

+1 +2 C

 

-1  0 C

+4 +5 C

+5 +6 C

 

+5 +6 C

2-8 m/s

0-5 m/s

 

0-4 m/s

Valiutų kursai

USD - 1.0801 PLN - 4.2835
RUB - 69.5480 CHF - 1.0610
GBP - 0.8351 NOK - 10.0873

Nuorodos