Andoros karalius - avantiūristas iš Vilniaus

Kaip senos pirklių giminės palikuonis atsidūrė Andoroje

Borisas Michailovičius Skosyrevas, 1896 m. birželio 12 d. gimęs Vilniuje (tuo metu Lietuva priklausė Rusijos imperijai), buvo vienas iš turtingos Peterburgo pirklių giminės palikuonių, iš motinos pusės - surusėjusio graiko grafo D.Mavroso anūkas. Jis įgijo universitetinį išsilavinimą ir būdamas vos 21 metų puikiai kalbėjo vokiškai, angliškai ir prancūziškai.

Prieš atsidurdamas Andoroje, vaikinas gyveno aktyviai ir nenuobodžiai. Pašauktas į karo tarnybą, jis tarnavo britų šarvuočių divizione, Pirmojo pasaulinio karo metais kariavusiame rusų fronte, 1918-1920 m. dirbo vertėju karinėse D.Britanijos struktūrose, vykdė (pasak jo paties) įvairius slaptus Anglijos vyriausybės pavedimus, organizavo bendradarbiavimą su japonų diplomatais.

Tačiau dėl finansinių aferų įsipainiojęs į nemalonumus, B.Skosyrevas 1922 m. persikėlė į Olandiją. Ten rusas emigrantas įgijo šalies pilietybę ir po tam tikro laiko pradėjo visuomenėje prisistatinėti kaip Oranės grafas, aiškindamas, kad titulą jam suteikė karalienė Vilhelmina, kaip apdovanojimą už tam tikrus slaptus nuopelnus rūmams.

1924-1934 metais Borisas daug keliavo ne tik po Europą, bet ir po Lotynų Ameriką: čia jis išmoko ispanų kalbą ir Kolumbijoje įsteigė komercinę importo ir eksporto operacijų draugiją. 1931 m. kovą B.Skosyrevas vedė: 35 metų gražuolio (Borisas išties buvo išvaizdus) išrinktąja tapo turtinga 45 metų prancūzė našlė Mari Luiza Para de Gasjė (Maria Louise Parat de Gassier). Ramus šeimos gyvenimas nuotykių ieškotojo visai nežavėjo, ir po dvejų metų jis, sudaręs genialų planą, išvyko „užkariauti“ Andoros - mažytės, atsilikusios šalies, kurioje politinė padėtis buvo labai nestabili.

Kaip nelegaliam emigrantui pavyko tapti šalies karaliumi

1933 m. Andorą, įsiterpusią tarp Ispanijos ir Prancūzijos, globojo Prancūzijos prezidentas ir Urgelio vyskupas, o aukščiausiu įstatymų leidybos ir vykdomosios valdžios organu buvo laikoma Generalinė taryba. Į ją ir kreipėsi B.Skosyrevas, pateikęs savo reformų projektą. Kaip tvirtino avantiūristas, jį įgyvendinus šalis būtų modernizuota ir taptų klestinčia Europos nykštukine valstybe. Planas tarybos narius sudomino, bet prancūzų ir ispanų valdžia jam nepritarė - buvo nurodyta nežinia iš kur išdygusį reformatorių išvaryti iš šalies. Tačiau „Oranės grafas“ pasiduoti neketino - jis suprato, kad Generalinės tarybos palaikymo sulauks ir po mėnesio, nelegaliai grįžęs atgal į Andorą, pakartotinai kreipėsi į parlamentarus. Tiesa, šįkart kartu su naujovių projektu B.Skosyrevas pasisiūlė tapti karaliumi, kad galėtų greičiau įgyvendinti savo idėjas.

Kad ir kaip būtų keista, užsienietis, pasižymėjęs puikia iškalba, sugebėjo įtikinti: 1934 m. liepos 8-ąją mažai kam žinoma kunigaikštystė įgijo monarchą: emigrantas iš Rusijos ir žavus avantiūristas Borisas Skosyrevas tapo Borisu I.

Lemtinga Boriso I klaida, arba Ko nepasidalijo karalius ir vyskupas

Įgijęs monarcho teises, pirmasis Andoros istorijoje karalius sąžiningai ėmėsi įgyvendinti žadėtąsias reformas. Iš pradžių buvo parengta Konstitucija: 17 punktų dokumente be valstybės nepriklausomybės buvo skelbiama visų lygybė prieš įstatymą, visiška laisvė nuo mokesčių, teisė reikšti pilietinę poziciją ir politines pažiūras. Nepamiršo buvęs „grafas“ ir valstybinės simbolikos, pakeisdamas šalies vėliavą. Vėliau Borisas I planavo žemės reformą ir... atidaryti daugybę kazino.

Būtent noras paversti šalį azartinių žaidimų rojumi ir tapo nesantaikos akmeniu tarp Andoros karaliaus ir Urgelio vyskupo. Naujojo monarcho reformas pastarasis vertino labai palankiai, bet naujieną apie lošimo namus sutiko priešiškai - juos laikė velnio išmislu. Borisas nesivargino derėtis ir dalinti pažadus, o tiesiog paskelbė karą užsispyrusiam dvasininkui. Ir už tai netrukus sumokėjo: 1934 m. liepos 20 d. karalių areštavo Ispanijos žandarai. Praėjus vos 12 dienų po įžengimo į sostą, monarchas neteko valdžios.

Koks buvo tolimesnis Boriso Skosyrevo likimas

Po arešto buvęs karalius buvo nugabentas į Ispaniją, kur teismas spalio 31 d. jį nuteisė metus kalėti. Įdomu, kad teisme B.Skosyrevas buvo kaltinamas tik nelegaliai perėjęs sieną, ir nė žodžio nebuvo pasakyta apie jo valdymą. Bausmę Borisas atliko Ispanijos kalėjime, kaip paprastas mirtingasis. Tačiau, kaip teigė jį aplankęs amerikietis žurnalistas, atrodė jis oriai: iš kitų kalinių jis pastebimai išsiskyrė nepakeičiamu monokliu akyje ir įsitikinimo savo išskirtinumu aura. Po kelių kalėjime praleistų mėnesių, įskaičius kalinimą iki teismo, Andoros reformatorius buvo ištremtas į Portugaliją. O iš ten jis 1935 metų pabaigoje, dabar jau savo noru persikėlė į Prancūziją, kur gyveno jo teisėta žmona Mari Luiza.

Nėra žinių, dėl kokių priežasčių Prancūzijos valdžia B.Skosyrevą sulaikė ir išsiuntė į stovyklą-gyvenvietę prie Mandomo, apribodama jo teisę laisvai judėti po šalį. 1939 m. taip pat neaišku, kodėl buvo pareikalauta, kad Borisas per 3 dienas paliktų Prancūziją, pagrasinus jį išsiųsti į nepatikimų užsieniečių stovyklą. Matyt, atsitraukimo kelių B.Skosyrevas išties neturėjo, todėl 1939 m. lapkritį jis atsidūrė minėtoje stovykloje La Vernė.

Kaip toliau klostėsi šio nepaprasto žmogaus likimas, patikimų duomenų nėra. Nepatikrintais duomenimis, jis Antrojo pasaulinio karo metais šnipinėjo vokiečiams, be visa kita inkognito dalyvavo Jaltos konferencijoje ir pranešė apie jos turinį A.Hitleriui.

1958 m. B.Skosyrevo draugas portugalas dr. Fransiskas Lopesas gavo laišką iš B.Skosyrevo ir jo žmonos Mari Luizos, išsiųstą iš Vokietijos Bopardo miestelio. B.Skosyrevo teigimu, 1942 m. spalį vokiečiai jį išlaisvino iš Vernė stovyklos ir išsiuntė į SSRS. Karo pabaigoje jis buvo suimtas, pateko į gulagą ir ten išbuvo iki 1956 metų, o paskui sugebėjo grįžti į Vokietiją ir įsikūrė Boparde (Reinlando Pfalco žemė). Miestelio kapinėse išties yra antkapis su užrašu „Borisas Skosyrevas“ ir mirties data - 1989 m. Pagal kitą, mažiau tikėtiną versiją, avantiūristas iš Vilniaus mirė karo metais, o gal praėjus keleriems metams po jo pabaigos.