Algimanto Švėgždos kelias į Didžiąją paslaptį

Viename interviu A. Švėgžda pasakojo: „Netiesiogiai man įtakos turėjo tėvas. Jonas Švėgžda baigė Kauno meno mokyklą, teatro dekoracijos skyrių. Aš jo neprisiminiau vaikystėje (tik iš nuotraukų pažinau), nes į Stalino „universitetus" jį išvežė tuoj po karo. Liko pas gimines jo pieštų paveikslų, spalvotų pieštukų, popieriaus, aliejinių dažų ir knygų apie meną (dailės enciklopedija vokiečių kalba, keliolika tomų). Vaikystėje šeštadieniais gaudavau spalvotus pieštukus ir ant senų laikraščių piešdavau. Senelė ir tetos girdavo, sakė, kad būsiu toks pat kaip ir tėvas - dailininkas. Aš tuo didžiavausi."

Su dailininko A.Švėgždos vardu glaudžiai susijęs Pakruojo rajone esantis Rozalimo miestelis bei netoliese išsidriekęs gražus Plaučiškių kaimas. Čia praleista vaikystė, mokyklos metai, pajustas gyvenimo, gamtos grožis. Čia buvo jo tėvų namai, jis atvažiuodavo vasaroti studijų laikais, čia ir nuožmios ligos kamuojamas sugrįždavo iš Berlyno pasisemti jėgų, sustiprėti.

Algimanto pasaulėžiūrą geriausiai atspindi jo santykis su menu ir gamta ir jo mintys apie gyvenimą ir kūrybą.

„Dailės institute manęs klausdavo: tai iš kokio tu krašto - ar esi aukštaitis, ar žemaitis? Tai aš atsakydavau: gimiau anapus Nevėžio. Tai tiek. O šiaip, po teisybei, iš tikrųjų - toj Vidurio Lietuvoj. Man vis tiek šitas kraštas, sakykim, nuo Smilgių iki Pakruojo, Joniškio, Šiaulių yra labai artimas. Nes čia, šitoj zonoj, savotiškai susiformavo mano pasaulėjauta, nes čia buvo man taip reikalingas horizontas. Horizontas - kaip koks apskritimas, kurį aš žinau, tame apskritime gyvenu, o už apskritimo - yra kažkokia ateitis ar kažkas ten yra, kur galbūt aš nueisiu ar kas nors bus. Horizontas man yra labai svarbus elementas netgi dabartinėje mano kūryboje. Jeigu aš, pavyzdžiui, natiurmortą kokį paišau arba, sakykim, vieną daiktą, tai visad yra horizonto linija. Jeigu jos nėra, aš kažkaip pasimetu. Man visada labai svarbi erdvė - horizontas.

Dabar dėl dailininko profesijos. Žinojau, kad tėvas yra dailininkas. Kad tėvas buvo Stalino lageryje, apie tai man buvo draudžiama kalbėti. Aš tuomet buvau mažas, silpnas, vaikai mane skriausdavo. Bet man būdavo užtat labai gera, kad aš neišduodavau paslapties. Sau tyliai galvodavau: „Va, jūs mane skriaudžiat, galvojat - aš šioks ar toks, bet nežinot, kad mano tėvas didvyris, jis yra lageryje. Taigi aš ne šiaip kokio čigono vaikas, aš esu tokio tėvo vaikas". Jūs galit įsivaizduoti: man tėvo nebuvimas padėjo kovoti už savo moralinį, dvasinį išlikimą, savęs išsaugojimą. O dažų buvo likę iš tėvo, tai aš tuos daželius kaip mokėdamas tepliojau. Tai buvo tik žaidimas. (...)

Aš turėjau laimę Dailės institute, pirmame ir antrame kurse, mokytis pas Karatajų, paskui pas Gudaitį. (...) 1967 metais baigiau institutą, 1969 metais pirmą kartą nuvažiavau į Rytų Vokietiją ir Leipcige, Drezdene, pamačiau Kranacho darbų originalus ir pagalvojau: Dievulėliau, bet juk tai didelis menas, kodėl mes šitaip tapom tas drobes, kai ten taip plonai padengia ir toks ritmas! Ir ta Vokietijos periodo įtaka jau 1969 metais buvo tokia stipri, kad aš ryžausi padaryti savo kūryboje revoliuciją. O paskui, žinoma, vis tiek Gudaičio mokykla. Tai Gudaičio velaskeziškas spalvos supratimas grįžo man galbūt apie 1974-1976 metus, kai tapiau iš natūros tartum koks olandas. Prisimindamas ir tą prancūzų mokyklą, kurią mums įdiegė Gudaitis, ir šitą mano pirmąją vokišką pamoką. Štai taip mano stilius susiformavo Lietuvoje, ir, atrodo, buvau jau pripažintas draugų, kolegų ir kritikų. Bet tada, savo nelaimei, susirgau. Ir teko man palikti Lietuvą su visais draugais ir kritikais ir atsidurti tokioje situacijoje: kaip man gyvent, kur man gyvent ir iš ko gyvent? Pasiėmiau išvažiuodamas dažų ir teptuką. Ir dar. Susiradau kažkur išdaužtą langą, pasiėmiau stiklo šukę. Ir galvoju taip: jeigu vikingai miršta su kardu rankoje, aš turiu mirt nors su teptuku rankoje. Tikrai buvo visiškai taip, visai be jokio patoso galiu tą pasakyti, nes buvo labai prastai man. Nebegalėjau daug tapyti. O kai padarė inkstų transplantaciją 1983 metais, tada susirūpinau, kad man reikia atsilyginti gydytojams, kokiu nors būdu ką nors jiems padovanoti. Petras Repšys man atvežė cinko plokštelių ir parodė, kaip adatą galima įdurt į pieštuką ir kaip toliau tvarkytis. Taip aš pradėjau ant tų mažų plokštelių ekslibrisus daryt. Kiekvienam gydytojui, kuris man ką nors gero padarė. Ir pradėjau raižyti, piešti."

Šis A.Švėgždos pasakojimas bene tiksliausiai apibūdina jo gyvenimą, dailininko kelią, jo vidines kūrybos nuostatas, menininko vietą visuomenėje.

Dailininkas sielojosi dėl gimtojo Rozalimo miestelio medinių trobesių, jų restauravimo, senųjų kaimų likimo. Jis jaudinosi, kad virsta ir nyksta senoji medinė Lietuva, jos kultūros ir urbanistikos paminklai: būtina suskubti gelbėti šį svarbų tėviškės liaudies architektūros ir istorijos palikimą, jį restauruoti, kaip galint išlaikyti autentišką to meto aplinką ir dvasią! A.Švėgžda rūpinosi krašto kultūra, jos vertybių išsaugojimu ir tradicijų tęstinumu.

Dailininkas savo kūryboje ieškojo atsakymo į žmogaus būties prasmę, siekė atrasti kelią į Didžiąją paslaptį - Gamtą, tam pasitelkdamas šimtmečių nugludintą patirtį ir išraiškos priemones.

„Mano darbai - tai bandymas pirštais prisiliesti prie DIDŽIOSIOS PASLAPTIES. Todėl neieškokite manęs pas romantikus, kuriems gamta - tai žavi idealų tarnaitė, nėra manęs ir pas siurrealistus, pasiklydusius Froido apatinėse kelnėse, toli esu ir nuo superrealistų, pasaulį reginčių viena ciklopiška akimi (...)" (Berlynas, 1991 03 28).

„Mano kūryba - tai žodžiai, kuriais pasakoju apie save, savo gyvenimą ir išgyvenimus - taip savo kūrybą yra apibūdinęs pats dailininkas. - Man svarbiausia, kad mane išgirstų. Nesu joks naujo kelio pradininkas. Jeigu kas harmonijos ieškos pasauly, siūlau pastudijuoti mane. O pilnakraujis menininkas, norintis judėti, šokinėti, mano darbuose nieko artima neras."

A. Švėgždos kūrybą galima suskirstyti į du laikotarpius: lietuviškąjį ir vokiškąjį. Lietuvoje susiformavo pagrindiniai jo principai, kuriuos jis vėliau išplėtojo, išgrynino Vokietijoje.

A. Švėgždos darbai vientisi, rodo kryptingą autoriaus poziciją. Kiekvienas kūrinys turi savo biografiją, likimą. Lyg laiko ir gyvenimo ženklai glaudžiasi darbas prie darbo, žymėdami minties eigą, laiko tėkmę. Tai darbai, praturtinantys lietuvišką grafiką naujomis išraiškos priemonėmis ir vaizdiniais.

Ypatingą vietą A.Švėgždos kūryboje užima ekslibrisai. Juose autorius sukūrė išskirtinę nuotaiką ir meninės raiškos lauką. Jo knygos ženklai pasižymi paprastumu, preciziškai atliktomis detalėmis. Jiems būdinga darni piešinio ir užrašo jungtis. Ekslibrisuose dailininkas įprasmino ryšį su laiku, atskleidė pasaulio ir būties prasmę. Tokie jo sukurti knygos ženklai, skirti dailininkams Vincui Kisarauskui, Antanui Gudaičiui, Petrui Repšiui, Elenai Gaputytei, Li Tschangsin, Silvijai Hintze, Viktorui Falkenhanui, Frankui Seibtui, Gerhardui
K.Huberiui ir kitiems.

A. Švėgžda buvo humanistas, jo visiškai nepalietė šiuolaikinio Vakarų meno karštligė, priešingai, meno raidos ateitį jis siejo su klasikinės tradicijos, natūros studijų atgimimu. Jį jaudino žmonių likimai, pasaulio politikų užmačios ir žmonių nelaimės, karai.

„Pačias didžiausias nelaimes atneša noras kitiems įteigti savo įsitikinimus, - rašė viename iš savo laiškų Algimantas iš Paryžiaus. - Tikėjimas, lydimas tauraus žmogiškumo, gali būti šventas, jei to nėra, tikėjimas tampa barbariškais įsitikinimais, visuomet nešančiais blogį. Koks nepaprastai turtingas žmogus, kai jis nekariauja, kai svetimo netrokšta. Tada jis kuria grožį visur, kur tik jis gyvena. Ir žmogus tada gražus. Ar linkuvės linų laukuose Lietuvoje, ar arabės prie Nilo po palme..."

Algimantas Švėgžda (1941-1996) gimė 1941 metų balandžio 22 dieną Kelmėje. 1959 metais baigė Pakruojo rajono Rozalimo vidurinę mokyklą. 1960 m. Telšių taikomosios dailės technikume mokėsi meninio medžio apdirbimo. 1961-1967 metais studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute tapybą pas A.Gudaitį ir V.Karatajų. Nuo 1965 m. dalyvavo parodose. 1976-1978 m. Vilniaus vaikų dailės mokyklos mokytojas, 1978-1981 m. Lietuvos valstybinio dailės instituto dėstytojas. 1980-aisiais pusmetį stažavosi Anglijoje, aplankė Paryžių, Olandiją. 1982 m. išvyko gydytis į Vokietiją, kur Berlyne gyveno ir kūrė iki pat mirties. Dirbo tapybos, grafikos, knygų iliustravimo srityse. Surengė personalines tapybos ir grafikos parodas Lietuvoje (1987, 1988, 1990, 1992, 1993, 1994, 1995, 1996) ir Vokietijoje (1983, 1984, 1985, 1987, 1990, 1991) ir kt.

Parengta pagal „Šiaulių kraštą"

Straipsnyje panaudotos citatos iš A.Švėgždos laiškų J.Nekrašiui bei diktofono įrašai iš autoriaus archyvo