Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus-Montė

Antanas kartu su broliu Feliksu augo vidutinio ūkininko Juliaus Starkaus šeimoje. Starkų šeima buvo įsikūrusi Zubiškių (dabar Vairiškiai) kaime (Adomynės parapija, Šimonių valsčius, Panevėžio apskritis). Valdė 14 ha ūkį. Kaip ir daugelio kitų Lietuvos partizanų, taip ir jo, gimtieji namai buvo sunaikinti.

II pasaulinio karo metai

1944 m. Abvero (vok. Abwehr - gynyba; Vokietijos karo žvalgybos ir kontržvalgybos institucija) komandos ėmė rengti diversines grupes, kurios turėjo veikti Raudonosios armijos (RA) užnugaryje. Nors iki 1944 m. vasaros lietuvių pogrindžio organizacijų vadovybė buvo griežtai nusistačiusi prieš bendradarbiavimą su vokiečiais, tačiau 1944-ųjų vasarą dėl pasikeitusios karinės ir politinės situacijos pakeitė savo poziciją.

Ginkluotam pasipriešinimui buvo labai reikalingi ginklai ir gerai paruošti kadrai. Vokiečiai lietuviams pasiūlė mokytis desantininkų mokykloje, o baigus ją grįžti kovoti į Lietuvą.

Desantininkų mokymai Vokietijoje prasidėjo 1944 m. rugpjūčio 2 dieną. Buvo numatytas 4-5 savaičių kursas, bet mokslai užtruko beveik pusmetį. Mokykloje buvo sudarytos Panevėžio, Ukmergės, Anykščių, Raseinių, Kauno, Šakių, Smilgių, Subačiaus, Šeduvos ir Šimonių grupės.

Šimonių grupėje kartu su
A.Starkumi buvo dar 5 kursantai. Šios grupės vyresniuoju buvo paskirtas ltn. A.Gogelis.

Grįžimas į Lietuvą

1945 m. sausio 21 d. iš Vormdito aerodromo pakilęs lėktuvas „Junkers 88“ per fronto liniją išskraidino į Lietuvą 9 Šimonių grupės desantininkus. Grupę buvo numatyta nuleisti Šimonių girios rajone, bet dėl netobulos to meto navigacijos, be to, naktį vėl buvo šiek tiek apsirikta - iššokę desantininkai nusileido netoli Palėvenėlės bažnytkaimio Daukučių miške.

Prieš vidurnaktį netoli Palėvenėlės jie susidūrė su RA 2-ojo Pabaltijo fronto SMERŠ (karinė žvalgyba) 5-osios užkardos žvalgų būriu.

SMERŠ būrio vado vyr. ltn. V.Budanovo raporte nurodyta, kad jie nebandė nustatyti važiavusiųjų rogėmis asmenybių, bet iš karto norėjo juos sulaikyti. Desantininkai sovietams atsakė automatinių ginklų ugnimi. Vienas žvalgas žuvo, trys buvo sunkiai sužeisti. Toliau vyr. ltn. V.Budanovo raporte nurodoma, kad atsakomąja ugnimi vienas ginkluotas asmuo buvo sužeistas, iškrito iš rogių, bet kiti jį paėmę ir, apsukę roges, atsišaudydami traukėsi miško link. Juos persekiojant, buvo sunkiai sužeistas antras nepažįstamas asmuo, kurį pavyko paimti į nelaisvę; likusieji, išmetę iš rogių krovinį, pasitraukė. Sužeistąjį tardant paaiškėjo, kad tai desantininkų grupės vadas A.Gogelis.

Tokiomis aplinkybėmis A.Star-kus pradėjo savo penkerių metų partizaninį kelią.

Įstojęs į A.Paškevičiaus-Liūto būrį, A.Starkus iš karto buvo paskirtas Liūto pavaduotoju. Tiesa, kai kuriuose Panevėžio aps. NKVD skyriaus dokumentuose nurodoma, kad A.Starkus iš karto buvo paskirtas būrio vadu.

Liūto ir A.Starkaus vadovaujami partizanų būriai veikė Šimonių valsčiuje, todėl dažnai susitikdavo ir vykdydavo bendras operacijas. 1946  m. kovo 10 d. žuvus A.Paškevičiui-Liūtui, visiems Šimonių krašto partizanams toliau vadovavo A.Starkus. Tuo metu jis pasirinko slapyvardį Blinda.

Buvo nutarta sukurti Šimonių krašte veikiančią Šarūno rinktinės 2-ają Algirdo kuopą ir jos vadu skirti A.Starkų-Blindą.

Po pusmečio, 1947 m. sausio 2 d., A.Starkus-Blinda paskirtas Šarūno rinktinės vado pavaduotoju, kartu einant 2-osios Algirdo kuopos vado pareigas.

1948 m. balandžio 15 d., sukūrus naują Algimanto partizanų apygardą ir suformavus jos štabą, A.Starkus buvo paskirtas eiti apygardos štabo viršininko pareigas, o 1948 m. gegužės 21 d. Algimanto apygardos vado A.Slučkos-Šarūno įsakymu jis paskirtas Šarūno rinktinės vadu. Po šio paskyrimo A.Starkus dar kartą pakeitė slapyvardį ir iki pat žūties jis vadinosi partizanu Monte. 1948 m. rugpjūtį, Algimanto apygardos vadui Antanui Slučkai-Šarūnui tapus Karaliaus Mindaugo partizanų srities vadu, vadovavimą Algimanto apygardai perėmė A.Starkus-Montė. Jam suteiktas leitenanto laipsnis.

Bendražygiai, apibūdindami A.Starkaus-Montės asmenybę, pirmiausia išskiria jo drąsą, šaltakraujiškumą, duoto žodžio laikymąsi, reiklumą, sugebėjimą vadovauti kitiems kautynių metu. Pasak partizanų ryšininkų ir rėmėjų, jis labai pasitikėjo savo krašto žmonėmis, nors ir menkoms galimybėms esant stengdavosi jiems padėti, ypač persekiojamiems partizanų artimiesiems.

Montės medžioklė

1946 m. Kupiškio aps. TSRS saugumo ministerijos (MGB) skyrius parengė agentūrinę bylą „Lesnyje brodiagi“ („Miško valkatos“), kurios pagrindinis objektas buvo A.Starkus-Blinda. Tačiau po metų čekistams ne tik nepavyko sunaikinti A.Starkaus, bet nepavyko ir bent kiek priartėti prie šio tikslo. Čekistų operatyviniame plane buvo numatyta infiltruoti į A.Starkaus būrį vidaus agentą, bet šis planas nepavyko.

Tačiau čekistams sėkmė nusišypsojo ten, kur jie visai nesitikėjo. Algimanto apygardos kovotojai buvo užverbavę nemažai skrebų, valstybinių įstaigų darbuotojų, kurie įvairiais būdais labai padėdavo partizanams, todėl buvo pabandyta užverbuoti dar vieną svarbų asmenį - Šimonių vlsč. MGB skyriaus operatyvinį darbuotoją ltn. Jaroslavą Zdanevičių. Pirmasis iniciatyvos ėmėsi A.Starkaus ryšininkas Aloyzas Kanišauskas, net nepasitaręs su vadu, bet naudodamasis proga, pasiūlė ltn.
J.Zdanevičiui, kad suorganizuos jo susitikimą su A.Starkumi.

A.Starkus tuo metu dar tikėjo, kad Europoje neišvengiamai greitai kils karas. Jis klaidingai manė, kad dalis okupantams dirbančių lietuvių tiesiog nori išpirkti savo kaltę. Prie tokių A.Starkus priskyrė ir J.Zdanevičių.

Tačiau J.Zdanevičius apie užsimezgantį ryšį su Monte iš karto pranešė savo viršininkams, o šie apie tai informavo LTSR vidaus reikalų ministrą, sovietų saugumo gen. mjr. Juozą Bartašiūną. Labiausiai patyrę kovoje su partizanais - LTSR MGB 2-osios BB (kovos su banditizmu valdybos) čekistai - neatidėliodami ėmėsi ruošti išsamų A.Starkaus įviliojimo į spąstus ir sunaikinimo planą.

Čekistų operacijai buvo sutelktos gausios pajėgos - aplink Butėnų kaimą, kur buvo numatytas A.Starkaus ir J.Zdanevičiaus susitikimas, dviem žiedais buvo išdėstytos pasalos.

Tuo metu, kai čekistai, skrebai ir garnizonų kareiviai, laukdami pasirodant A.Starkaus, tupėjo pasalose, Šimonių miestelyje nugriaudėjo sprogimas. Buvo susprogdintas Šimonių valsčiaus pirmojo Komunistų partijos sekretoriaus Stepono Braknės namas ir minėtas partijos sekretorius žuvo.

Sprogdinimas Šimonyse

Vienas iš labiausiai žinomų partizaninio karo tyrinėtojų Romas Kaunietis teigia, kad kyla daug abejonių, ar tikrai A.Starkui-Montei turi atitekti „laurai“ už Šimonių kultūros klubo susprogdinimą. Labai jau nepanašus į partizanų metodus tas vienetinis Aukštaitijos atvejis.

Klubas buvo susprogdintas 1949 m. gegužės 1-ąją per vieną didžiausių bolševikinių švenčių; tai buvo padaryta naktį iš gegužės 1-osios į 2-ąją, vykstant šokiams po bolševikinės šventės minėjimo. Sprogimo metu tarp 18 žuvusiųjų ir 11 sužeistųjų buvo Šimonių komsorgas Petras Druskis, Šimonių vlsč. VK instruktorius, komunistas Jonas Krikščiūnas, kandidatė į VKP (b) Komunistų partijos narius, bibliotekos vedėja Evgenija Talutienė, valsčiaus vykdomojo komiteto darbuotojai, Šimonių valsčiaus sovietinių aktyvistų ir skrebų artimieji bei giminės.

Čekistai per tardymus prieš partizanus dažniausiai naudodavo fizinio poveikio priemones (kankinimai), tardomi partizanai būdavo jėga verčiami atsakyti į klausimus, todėl nieko nuostabaus, kad visas kaltes versdavo žuvusiems savo draugams. Prievarta išgauti jų paliudijimai, ypač apie rezonansinius įvykus, nėra patikimi.Visi asmenys, kuriuos čekistai kaltino dalyvavus sprogdinime ar kuo nors padėjusius į orą paleisti Šimonių kultūros klubą, nuo kaltės išsigynė. Trys partizanai per tardymus teigė, kad tai padarė A.Starkus-Montė. Bet šį sprogdinimą galėjo įvykdyti ir A.Starkaus-Montės užverbuoti Šimonių skrebai, bet jiems tokie kaltinimai net nebuvo pateikti. Žinant, kaip sovietai nevertino žmogaus gyvybės, neatmestina ir versija, kad Šimonių kultūros klubą galėjo susprogdinti patys emgėbistai, šitaip šimoniškių akyse siekdami diskredituoti gyventojų mylimą ir gerbiamą partizanų vadą A.Starkų-Montę.

Paskutinis Montės mūšis

Antanas Starkus-Montė žuvo 1949 m. lapkričio 1 d. priešų apsuptas Algimanto apygardos štabo bunkeryje, Šimonių girioje prie Priepado ežero. Prieš kelias dienas suimto ir žiauriai kankinamo partizano parodytą apygardos štabo bunkerį šturmavo gausios MGB 298-ojo šaulių pulko 3-iojo bataliono kareivių ir MGB mokyklų kursantų pajėgos. Po kelias valandas trukusių atkaklių kautynių, baigiantis šoviniams, nenorėdami pasiduoti gyvi, Algimanto apygardos štabo bunkeryje susisprogdino visi jame buvę partizanai: apygardos vadas Antanas Starkus-Montė, apygardos štabo viršininkas Albinas Pajarskas-Bebas, apygardos vado adjutantas Julijonas Burneika-Tardytojas, Organizacinio sektoriaus viršininkas Aleksas Matelis-Audenis, partizanai Juozas Leškys-Algis, Stasė Vigėlytė-Živilė ir Birutė Šniuolytė-Ida. Kautynės truko iki pavakarių, temo, todėl žuvusiųjų palaikai buvo palikti vietoje. Tą pačią naktį partizanų artimieji juos slapta palaidojo Adomynės kapinėse.

1999 m. Antanui Starkui suteiktas kario savanorio statusas ir pulkininko laipsnis (po mirties). A.Starkus-Montė yra vienintelis Lietuvos partizanų apygardų vadas, kurio nuopelnai kovoje prieš sovietų okupantus dar nėra įvertinti (po mirties) valstybės apdovanojimu.