Žmonės pamiršo artumą ir meilę

Kijeve gimusi ir augusi menininkė dirba su skulptūra, knygų grafika, karpiniais ir popieriaus plastika. Keletą publikacijų parengusi ir ne vienoje parodoje dalyvavusi grafikė neslėpė, kad labiausiai laukia, kada galės grįžti namo.

„Nors, atrodytų, buvo laiko pasiruošti, bet faktiškai visas mano gyvenimas liko Kijeve - išvykau pasiėmusi tik būtiniausius daiktus ir kūrybai reikalingus įrankius. Kai karas prasidėjo, net ne iš karto supratau, kas vyksta. Sunku buvo patikėti, kad mūsų laikais galimi tokie dalykai. Netgi kai žiedas aplink Kijevą ėmė veržtis ir sprogimai girdėjosi kone kasdien, nejaučiau jokios baimės. Nors vyko visai šalia, širdis į tai reagavo palyginti ramiai.

Viskas pasikeitė vieną rytą, kai atsibudusi supratau, kad nepajėgiu kvėpuoti ir ima trūkti oro. Greičiausiai ilgą laiką karo siaubus, žūstančius žmones ir sugriautus miestus bandęs ignoruoti organizmas galiausiai palūžo. Tai buvo ženklas, kad laikas išvykti.

Specialiai Lietuvos nesirinkau. Pasižiūrėjau, kur dar atviri keliai ir traukiniu pasiekiau Lvovą. Iš ten, padedant Lietuvos konsulatui, atkeliavau į Vilnių. Gyvenamosios vietos klausimas netruko išsispręsti - mane priglaudė klaipėdiečių šeima.

Iki tol Lietuvoje nebuvau buvusi, o dabar pasitaikė proga pamatyti vos ne visą kraštą. Jis gražus, bet vis tiek norisi namo. Juolab kad mano nuojauta kužda, jog po mėnesio, daugiausiai - po dviejų, ten sugrįšiu. O iki to laiko stengsiuosi palaikyti ryšius su tautiečiais, tam labai padeda socialiniai tinklai, ir apsiprasti naujuose namuose. Lietuvos žmonės - geri ir draugiški, todėl neblogai sekasi.

Išvykstant nuotaikos buvo slogios, bet dabar jau pradedu atsigauti. Be to, visi žmonės, kuriuos sutikau atvykus į Lietuvą, vis paskambina, parašo, pasidomi, kaip man sekasi. Jaučiu, kaip atgyju ir vėl galiu kurti. Tas džiugina, nes kurti nustojau dar būdama Kijeve.

Pirmiausia jausmus atbukino karas, paskui pradėjo slėgti kasdieninė rutina - kraupios suvestinės, eilės prie maisto ir t.t. Kūryba buvo nustumta į šalį ir reikėjo laiko atsigauti. Lietuvoje esu mėnesį, bet tik pastarosiomis dienomis vėl paėmiau į rankas įrankius. Džiaugiuosi, kad gavau medžiagos, kad turiu erdvę, kurioje galiu dirbti, galiu pristatyti savo darbus parodoje ir net sulaukiau pirmojo užsakymo. Norisi tikėti, jog tai - naujo gyvenimo etapo pradžia.

Dabartinė situacija mane privertė peržiūrėti savo ligšiolinį gyvenimą bei perkainoti vertybes. Bandžiau sau rasti atsakymus į daugybę klausimų. Kodėl mes, turėdami viską, vis tiek pradedame karus? Kodėl žudomi žmonės? Juk niekam to nereikia ir niekam neneša džiaugsmo. Šiandien pasaulyje yra prikurta tiek materialių dalykų, kad jų tikrai užtektų visiems, tad dėl to kariaujama?

Tuomet atėjo suvokimas, kad mes pamiršome savo gyvenime meilę. Tiksliau, meilę ir neatsiejamą jos palydovą - artumą mes nustūmėme į antrą planą. Užuot džiaugęsi gyvenimu ir palaikydami vienas kitą, pradėjome konkuruoti, varžytis, vienas iš kito atiminėti. Liūdniausia tai, kad istorija kartojasi. Žmonės ir anksčiau sukeldavo karus, kovodavo tarpusavyje ir niekaip iš to nepasimokė. Šiandien prie viso šito dar prisidėjo sąmoningumo bei suvokimo, kaip galima būtų gyventi draugiškai, deficitas. Ekonomika daro įtaką politikai, todėl šis artumo deficitas, akcentuojant vartojimo „privalumus", papildomai kultivuojamas. Norint kažką pakeisti, reikėtų globalių, visuotinių pokyčių, tačiau pradėti reikėtų nuo savęs.

Galėjau likti ir dirbti karo pramonei. Bet aš to nenorėjau. Aš norėjau kurti meilei ir gyvenimui, šlovinti ne mirtį, o gyvybę. Juk būtent žmonių sumaterialėjimas, jų perdėtas vartojimas išstūmė tai, kas tikra.

Meilę ir sąmoningumą pakeitus vartojimo skatinimu, buvo užprogramuotas konfliktas. Nes pastarojo laikotarpio žmonės Vakaruose mokomi ir skatinami ne mylėti, gyventi ir tuo džiaugtis, o vartoti. Jiems nuo mažų dienų per žaisliukus, žaidimus ir filmus peršama, kad karas, konfliktai, žudymas yra gerai, o meilė ir mylėjimasis yra tabu. Dabar mes matome šios ideologijos pasekmes. Norisi tikėti, kad pagaliau žmonija iš to pasimokys ir pradės gyventi ne dėl savo asmeninių ambicijų patenkinimo, o dėl meilės vienas kitam. To visiems ir linkiu".