Gausybės menų ir saviraiškos formų atstovas, trijų poezijos rinkinių ir keturių prozos knygų autorius Liudas GUSTAINIS (gim. 1944 m.) man visuomet buvo žmogus-mįslė. Po šiai dienai nežinau, ar jis poetas, rašantis dar ir prozos kūrinius, ar romanistas, mėginantis save dar ir kritiko amplua, ar tapytojas, kuriam literatūra - tik antraeilis pomėgis, ar literatas, kuris laisvalaikiu dar piešia ir kuria skulptūras?.. Juoba kad ir šio autoriaus kūriniai niekaip neleidžia nuspėti, kuri saviraiškos forma jam yra svarbiausia, kurioje jų menininkas yra stipriausias.
Deja, niekas nepaaiškėja ir perskaičius L.Gustainio romaną „Dagilio, šuns ir kiti šešėliai“, nors užpakaliniame knygos viršelyje tarsi ir išvystame patikimą ženklą, garantuojantį už knygos kokybę, - paties Donaldo Kajoko palydimąjį žodį, kuris tarsi dvelkia ir pagyrimu: „Pro skaitytojo akis švysteli kelių veikėjų gyvenimai. Palemonas ir Jotvingas labiau suvokiami kaip Lietuvos likimo simboliai negu paskutiniuoju gyvenimo vieškeliu tipenantys senukai. Sodrios detalės tarytum pristabdo veiksmų tėkmę ir tokiu būdu neigiami egzistencijos aspektai nusidažo džiugesio spalvomis. Temų įvairovėje ryškiausias klausimas - kaip išgyventi, kaip išmokti džiaugtis gyvenimu.
Romane gausu politinio grotesko, satyros elementų, autorius nevengia absurdo, grubios realybės, nors bendras fonas - poezija, kurioje pasinėręs groteskas ar absurdo elementai atrodo kaip prijaukintos avelės“, - sako lietuvių poezijos klasikas.
Gal nesu toks virtuoziškas romanų skaitytojas kaip jau du savuosius romanus išleidęs D.Kajokas, o gal L.Gustainiui tiesiog pasisekė, kad poetas romane įstengė perskaityti net ir tai, kas jame neparašyta, bet nieko, verto liaupsių, šiame romane aš neaptikau.
Kūrinio konstrukcija - sklandi, paprasta, veik klasikinė, kompozicija - dvikryptė, į kasą supinti skirtingais laikais vykstantys siužetai, kurių viename visi pagrindiniai knygos personažai švenčia vieno jų gimtadienį, kitas - pasakojantis apie herojų likimus iki ir po viso kūrinio metu nepaprastai lėtai, nuobodžiai ir detaliai pasakojamos puotos.
Romaną, ko gero, derėtų suvokti kaip realizmo krypčiai atstovaujantį kūrinį, mat jame nieko, išskyrus banalią, liūdną, vilties neteikiančią mūsų kasdien patiriamą realybę, nėra. Knygos redaktoriui, sprendžiant iš anotacijos, kūrinys padvelkė magiškuoju realizmu, tačiau kai rašoma arba apie stipriai nusenusius, arba apie stipriai girtaujančius žmones, tas „magiškumas“ man panašesnis į senatvines ar alkoholines herojų haliucinacijas.
Ir nors knyga parašyta išties gražia, turtinga, puikiai valdoma kalba, mintys dėstomos sklandžiai, sakiniai gražūs, kartkartėmis išties poetiškai išlankstyti, taip ir likau nesupratęs, kokia jos išliekamoji literatūrinė vertė. Kaip prasidėjo ji nežadėdama jokios intrigos, taip ir pasibaigė it apskritai jokio literatūrinio tikslo neturinti kasdienės žemiausiojo socialinio sluoksnio bendruomenės rutinos stenografija, užimanti puspenkto šimto puslapių.
Net jeigu ir teisus D.Kajokas, sakydamas, kad romane atsiskleidžia trijų kartų santykių konfliktas ir skaudžiausios mūsų šalies nūdienos problemos, vienareikšmiškai tvirtinu: romanas, kurio ištisas skyrius paaukotas spėliojimams, koks dainininkas kūrinio herojaus yra mėgstamiausias (Gal S.Povilaitis? O gal R.Cicinas? O gal E.Kučinskas? O gal N.Paltinienė? O gal L.Leščenka? O gal M.Magomajevas? O gal J.Kobzonas? O gal A.Pugačiova?..), o užbaigiamas pasidžiaugimu, kiek daug dainininkų pavyko išvardyti, tikrai neturi vilčių pretenduoti tapti mano mėgstama lektūra.
