XVII amžiaus vaizdinys vis dar ieško sau vietos

Kai išeina paskutinis darbuotojas ir kai Nacionalinio dramos teatro prieangius užkemša tamsa, juose atgyja baroko teatras. Tarp jo kulisų įsižiebia žvakės ir šlamėdama brokatais bei aksomais išnyra salėje prakilniausia publika - Lietuvos ir Lenkijos valdovas Vladislovas Vaza su svita. Jie susidomėję stebi, kaip į sceną povų traukiamu aukso vežimu nusileidžia Junona...

Stovėdami prieš baroko teatro maketą, kurį laikinai priglaudė Nacionalinis teatras, nesunkiai galime įsivaizduoti tokį epizodą iš 1636 metais Lietuvos valdovų rūmuose atliktos italų kilmės kompozitoriaus Marko Skakio (Marco Scacchi) operos “Elenos pagrobimas”, trukusios net penkias valandas. Šis maketas yra viešosios įstaigos Senųjų menų studijos kūrinys. Ir nors jo neapšviečia žvakės, nors jo salė tuščia, mašinerija veikia, mechanika valdomi kulisų vagonėliai su triukšmu keičia vienas kitą...

Data lietuvio atmintinei

Dailininkas Eimantas Ludavičius, su šio projekto idėja įsipaišęs į Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo ir Vilniaus - Europos kultūros sostinės kontekstą, sako, kad būtent tada, 1636 metais, Vilnius de facto ir buvusi Europos kultūros sostinė. Vilnius tapo penktuoju miestu žemyne, kuriame, aplenkiant londonus ir paryžius, buvo pirmą kartą pastatyta opera. Šią datą reikėtų įsikalti kiekvienam lietuviui, vis pristingančiam ugnies savo patriotizmui pakurstyti. Šalia Žalgirio kautynių, kurių šešių šimtų metų jubiliejų šventėme pernai, vertėtų įsiminti - šiemet rugsėjo 4 dieną minėsime 375-ąsias operos įžengimo į Vilnių metines.

Nacionaliniame dramos teatre dirbantis medžio meistras Ernestas Volodzka juokdamasis prisiminė, kaip jie, maketo kūrėjų grupė, nustebino švedų scenos darbininkus netoli Stokholmo esančio Drot-ningholmo karališkojo rūmų komplekso teatre. Jie išsyk nepatikėjo, kad jauni žmonės atvyko iš šalies, kurioje vyko vieni pirmųjų operos pastatymų Europoje: “Įsivaizduojate, atvyko kažkokie aborigenai su lietuviškais drožiniais, ir pasirodo, kad jie turi tai, ko neturi net karališkasis teatras”. Ta data Lietuvos istorijoje, pasak dailininko E.Ludavičiaus, išskirtinė, nes Lietuva, vos prieš porą šimtmečių priėmusi krikščionybę, pažintimi su nauja meno rūšimi pranoko Prancūziją, Angliją ir Vokietiją. Autentiška operos scenografija neišlikusi, pirmos Lietuvoje suvaidintos operos libreto originalas saugomas Londono bibliotekoje, - su šiuo ir vėlesnių operų libretais maketo kūrėjai susipažino per parengiamąją projekto stadiją.

Paklusni lietuviui mašinerija

Tačiau Drotningholmo karališkasis teatras irgi turi kuo didžiuotis - jame išliko beveik nepakitusi XVII amžiaus scena ir seniausia Europoje scenos įranga, vadinamoji mašinerija, kurios komplektą mūsų laikais papildė vien neišvengiamai žvakes pakeitusios elektros lemputės ir neišvengiamai mūsų dienomis įrengta priešgaisrinė sistema. Ernestas, kuriam nuo vaikystės vaizduotę žadino knygos, pasakojančios istorijas, susietas su burlaivių ir kitokia mechanika, Drotningholme buvo priblokštas autentikos: “Per operos repeticiją leido mums stebėti sceną, kaip veikia jos mechanizmai, kaip sukant storą medinę ašį keičiami šoniniai kulisai, kaip išvedžiotos virvės, kurių iš viso surinktum keturiolika kilometrų...”

Dailininkas E.Ludavičius prisimena, kiek jų komandai (be jųdviejų: meno istorikė Jūratė Širvytė, stalius Gintautas Žygas, dirbantis Operos ir baleto teatre, dailininkė Irma Balakauskaitė ir scenografė Renata Valčik) dar teko perversti knygų, kiek vaikščioti po barokines Vilniaus bažnyčias, bandant suformuluoti, koks turėtų būti teatro vidus. Juos domino paveldas, pagal kurį galėtų sukurti XVII amžiaus pradžios italų teatro maketą. Neįkainojama šia prasme buvo J.Širvytės operos ir teatro studijų Bolonijoje patirtis.

Lentų reikėjo kaip lietuvio trobai

Medžio meistras E.Volodzka juokauja, kad prie jų sėkmės greičiausiai bus prisidėjusios ir mūzos. Iš to, kiek barokinio teatro maketui sunaudota lentų, sako, būtų išėjusi kone troba. Ir mediena buvo ne bet kokia - sibirinės pušies (bėgant metams įgaunanti taurų laiko atspalvį) ir sibirinio maumedžio, pasirinkta pagal techninius duomenis ir ilgalaikiškumą. Po atkaklaus ir kruopštaus dvejų metų darbo pirmąkart jį pristatė 2008 metais pačių surengtoje italų operos kelio parodoje Vilniaus dailės muziejuje.

Tačiau dabar, praėjus nuo pristatymo šitiek laiko, maketo autoriai sako vis dar surandantys, kuo galima būtų jų kūrinį papildyti. O Ernestas garsiai pasvajoja, kaip būtų gerai Lietuvoje turėti operos muziejų. Šiam eksponatų, be minėto maketo, vien šioje Nacionalinio dramos teatro fojė veikiančioje parodoje rastųsi ir daugiau: tai ir Ernesto sumeistrauta pabaisa žuvis, ir bangų darymo mašina, ir vėjo garsą skleidžiantis būgnas su velenu... Ir, be abejo, pirmųjų operų libretų atspaudai.

Maketo perspektyva Lietuvoje

Regina Lopienė, Lietuvos teatro muzikos ir kino muziejaus direktorė prisipažįsta žavėjusis kūrėjų grupės pastangomis ir entuziazmu ir prisimena, su kokiu susidomėjimu jų pa-roda, iliustruojanti italų operos kelią į Vilnių buvo sutikta jaunuomenės. “Kaip istorikė turėčiau pasakyti, kad baroko teatro maketas nėra tiksli XVII a. Valdovų rūmuose veikusio teatro kopija, nes niekas negali pasakyti, koks jis buvo iš tikrųjų, likusios vien tik schemos. Bet lygiai taip pat niekas negali tvirtinti, kad iškilę Valdovų rūmai yra tikslus senųjų rūmų atkartojimas. Jie taip pat yra tik daugiau ar mažiau menamas variantas. Bet tas laikotarpis, kurį šie jauni kūrėjai iliustruoja baroko teatro maketu, man kelia pasididžiavimą, kad mes turėjome tokių didelių laimėjimų kultūros srityje, kiek daug reiškė valdovų asmenybė ir iniciatyva. Labai vertinu maketo autorių iniciatyvą ir net pasvajoju, kaip būtų gerai jį turėti mūsų muziejuje. Tik net jei duotų kas pinigų, kol kas neturėtume kur jo laikyti, dar tik statomės saugyklas, kur galėtume tokio tūrio eksponatą saugoti ir eksponuoti”.

E.Ludavičius sako, kad barokinių teatrų atkūrimas buvo ir yra pastarųjų dviejų dešimtmečių Europos tendencija. Senojo ir ankstyvojo baroko teatro estetikos principai mūsų dienomis nėra užmiršti, juos šiuolaikiškai interpretuoja ir naudoja kino kūrėjai Holivude ir kitose kompanijose. Lietuviškoji versija įdomiausia tuo, kad, jo žiniomis, yra vienintelis veikiantis maketas: “Jis nėra vien tik maža darbinė replika, tik eksponatas, bet ir atrakcijos objektas, kurį galima naudoti švietimo tikslais. Turime vilties, kad atstatant Valdovų rūmus bus atkurtas ir ten veikęs teatras, ir visai realu, kad šitas maketas šiame procese atliks savo vaidmenį. Gal tai bus nebe mūsų, gal kita karta, bet svarbus žingsnis mūsų kartos jau padarytas. Senasis baroko teatras Vilniuje - mūsų kultūros dalis, ir net sunku įsivaizduoti, kad Vilniuje gali to nebūti, kad mieste, viename pirmųjų Europoje pažinusiame operą, gali nebūti tokio muziejaus. Kuris supažindintų mus su jo estetika ir vestų į pasaulį, kuris buvo unikalus”.

Lankęsis dirbtuvėje ir, galima sakyti, maketą stebėjęs nuo gimimo Lietuvos dailės muziejaus direktorius mano, kad kruopščiai sumeistrautam maketui tinkamiausia vieta būtų Teatro, muzikos ir kino muziejuje. Kai jis plėsis, ims rodyti Lietuvos teatro istoriją nuo XVII amžiaus pradžios, baroko teatro maketas, užimdamas vieną salę, jo nuomone, būtų įdomi ekspozicijos dalis ir gera atrakcija publikai. Mintį dėl Valdovų rūmų direktorius linkęs atmesti, nes jų misija kita. “Jei teatro vaizdinys būtų iš XVI-XVII amžiaus, kita kalba, bet jis yra šiuolaikinis padirbinys. Jei Valdovų rūmai rodys ką iš teatro istorijos, tai rodys pačius spektaklius”, - kalbėjo Dailės muziejaus direktorius.

Lietuviškas p.s.

...Stovėdami prieš baroko teatro maketą, kurį laikinai priglaudė Nacionalinis dramos teatras, nesunkiai galime įsivaizduoti tokį epizodą iš 2011 metų lietuviško spektaklio: scenoje pasirodžiusius XVII a. teatro maketo autorius - Eimantą Ludavičių, Ernestą Volodzką, Jūratę Širvytę, Gintautą Žygą, Irmą Balakauskaitę, Renatą Valčik - salė sutinka audringais plojimais. Koks taiklus dėmuo Lietuvos tūkstantmečio paminėjimui ir kultūros sostinei, kuria buvo pagarbintas Vilnius!.. Tokia idėja, tokia svarbi data, toks pasiryžimas. Juk šiandien reikia nežmoniškos valios atsidėti kelis metus truksiančiam darbui. Tai ne pamalus liežuviu susišluoti solidžias sumas už, tarkime, beverčius tyrimus. Puikus darbas, net mechanika veikianti be užsikirtimo - tokio nerasi tūkstančio kilometrų spinduliu aplink. Bet katutės nuščiūva, gęsta šviesos. Išeina paskutinis lankytojas. Fojė lieka pamirštas nevienadienis kūrinys. Ir klausimas: kaip Lietuvoje vadinasi tokia opera?