Visaginiečiai kviečiami pasikrauti teigiamų emocijų ir energijos LRDT premjeroje vaikams

Pasak naujausios LRDT premjeros kūrėjų, „Kai užaugsiu, būsiu..." - tai šmaikštus, žaismingas, interaktyvus spektaklis apie tai, kaip svarbu tinkamai išsirinkti profesiją. Mažieji žiūrovai ne tik susipažins su labai skirtingų profesijų atstovais, bet ir patys turės galimybę pabūti ir aktoriais, ir statybininkais, ir mokslininkais, ir ugniagesiais ir netgi kosmonautais. Po spektaklio Kalėdų Senelis ir Snieguolė palepins vaikus dovanėlėmis.

Spektaklis bus vaidinamas rusų kalba, kūrybinė komanda: režisierė, inscenizacijos ir dainų tekstų autorė Agnė Sunklodaitė, kompozitorius Deividas Gnedinas, dailininkė Ramunė Skrebūnaitė, šviesos dailininkas Jurgis Latonas, aktoriai: Aleksandra Metalnikova, Jevgenija Karpikova, Telman Ragimov, Andrius Darela, Jelena Orlova, Jurij Ščiuckij.

Artėjant ypač svarbiems pasirodymams mažiesiems Visagino žiūrovams, keletą klausimų uždavėme premjeroje vaidinančiai LRDT aktorei Aleksandrai Metalnikovai.

Kuo spektaklis „Kai užaugsiu, būsiu..." asmeniškai Jums skiriasi nuo kitų spektaklių vaikams, kuriuose vaidinote? („Kaštonė", „Undinėlė", „Katės namai", „Caras Saltanas")?

Aleksandra Metalnikova: Man šis spektaklis skirtingas tuo, kad jame vaikai dalyvauja tiesiogiai, o ne šiaip sau stebi tai, kad vyksta scenoje. Mes įtraukiame vaikus į žaidimą, ir jie su malonumu įsitraukia, o kai kartu pradeda žaisti ir tėveliai bei mokytojai, rezultatas būna dar šaunesnis. Vaikai labai greitai perpranta žaidimo taisykles, įsimena judesius ir dainelių melodijas, akivaizdu, kad jiems tai be galo malonu. Kai kurie ateina jau į antrą ar net trečią premjerinį spektaklį, o paskui namuose žaidžia aktorių vaidintas profesijas.

Esate ir aktorė, ir mama - kaip manote, koks turėtų būti šiuolaikinis spektaklis vaikams, į kurį mielai atsivestumėte savo dukrytę ir norėtumėte pati vaidinti?

Aleksandra Metalnikova: „Kai užaugsiu, būsiu..." skirtas vaikams nuo 3 iki 8 metų, bet ateina ir jaunesni ir vyresni. Mano dukrai jau 11 metų, bet spektaklis ir jai patiko. Manau, tokių interaktyvių spektaklių turėtų būti daugiau. Kokie turėtų būti šiuolaikiniai spektakliai vaikams? Visų pirma, spektaklio tema turėtų būti artima šiuolaikiniam vaikui, kupina gėrio, kalbanti apie vertybes. Man, pavyzdžiui, labai patinka spektakliai vaikams lietuvių kalba.

Lietuviškai vaidinu „Pabėgime iš Тrepsės namų", kurį, aš tikiuosi, mes irgi atvešime į Visaginą, apie žaisliukus, pabėgusius nuo mergaitės, visą laiką žaidusios kompiuterinius žaidimus. Po šio spektaklio vaikai mielai žaidžia su savo žaislais. Manau, kiekviena pasaka kažko išmoko vaikus: ir „Katės namai", ir „Undinėlė", ir „Kaštonė" yra puikiai priimami mažųjų teatro žiūrovų, bet buvimas šalia tėvų ir aptarimas po spektaklio visada duoda didesnį rezultatą, palieka išliekamąją meninę, edukacinę vertę. Mano dukra matė visas mūsų teatro pasakas ir ne po vieną kartą. Jos mėgstamiausias spektaklis - „Undinėlė".

Su režisiere Agne Sunklodaite dirbate pirmą kartą. Kokie įspūdžiai iš kūrybinio proceso, ką išskirtumėte kūrybiniame, režisūriniame braiže, meninėje vizijoje?

Man patinka vaidinti spektaklyje „Kai užaugsiu, būsiu...", nes įvyksta labai stiprus apsikeitimas teigiama energija su žiūrovų sale ir įkrova pozityviomis emocijomis. Su režisiere dirbame pirmą kartą, ir galiu pasakyti, kad tai profesionalė, sukūrusi daug puikių spektaklių vaikams ir labai gerai išmananti vaikų psichologiją. Režisierė subtiliai jaučia saiką, darydama viską, kad spektaklyje jie nepradėtų nuobodžiauti ir nebūtų perkrauti informacija. Dirbti su Agne Sunklodaite buvo išties komfortiška ir įdomu.

Mūsų teatre ji jau sukūrė interaktyvų spektaklį mažyliams nuo 3 iki 5 metų „Musė" ir visai greitai pradės repetuoti naują pastatymą vaikams „Mano tėtis paukštis". Jos spektakliai labai spalvingi, kas ypač patinka vaikams.