Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai" laureatas, aktyvus Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyrininkų draugijos narys T.Uža per daugiau kaip dešimt metų savo lėšomis išleido šešias knygas, kuriose aprašoma gimtojo krašto praeitis. 2008 m. jis išleido pirmąją savo fotografijų knygą „Viešintiškių pražydinta žemė", 2010 m. pasirodė knyga „Iš širdies - viešintiškiai", dar po poros metų - „Talentingieji viešintiškiai" (2012 m.). T.Uža tyrinėjo Viešintų mokyklos praeitį ir surinktą medžiagą sudėjo į knygą „Viešintų mokykla lyg vakar palikta" (2014 m.). Surinkęs nemažai istorinių faktų ir kraštotyros medžiagos, T. Uža 2017 metais išleido knygą „Viešintų kraštas: kaimai ir žmonės", 2019 m. išleido fotoalbumą „Viešintiškių sodybos". Ir taip, kas dveji metai - po knygą.

Apžvelgiant kraštotyrininko leidinius, reikėtų nepagailėti pagiriamųjų žodžių jo knygai „Talentingieji viešintiškiai" (2012 m.). Paklaustas, kas paskatino tokią knygą išleisti, T.Uža sako: „Iš dabartinių tautodailininkų tik vienas kitas dalyvauja parodose. Man labai liūdna ir gaila, kad kuklesni savo nuostabius rankdarbius laiko spintose ar senovinėse kraičių skryniose. Nusprendžiau medžiagą apie talentinguosius viešintiškius surinkti į knygą, kad jų darbus pamatytų ir pasidžiaugtų platesnis visuomenės ratas." Knygos sudarytojas džiaugiasi, kad tarp viešintiškių surado nemažą būrelį tautodailės meistrų - kūrėjų, audėjų, mezgėjų, drožėjų iš medžio ar teptuku sukūrusių puikius kūrinius. Knygoje išspausdinta net 980 nuotraukų, aprašytos 43 personalijos, atskleista ir brandaus amžiaus, ir jaunųjų talentingų Viešintų krašto žmonių kūryba.

2014 metais T.Užos išleista daugiau kaip 500 puslapių knyga „Viešintų mokykla lyg vakar palikta" yra mokyklos praeities liudijimas. Leidinyje spausdinamos Viešintų vidurinės mokyklos abiturientų ir mokytojų nuotraukos, prisiminimai apie mokyklos direktorius, mokinių atsiminimai apie metus, praleistus mokykloje. Čia skaitytojai ras ir Viešintų mokyklos himną, Viešintų miestelio 1952 metų žemėlapį, šio žemėlapio paaiškinimus. Kraštotyrininkas, rašydamas savo mokyklinius prisiminimus, labai vaizdžiai nupiešė to meto mokyklos vaizdą: „Mokėmės senose patalpose be jokių patogumų. Nebuvo vandentiekio. Žiemą klases šildydavo malkomis kūrenamos stačiamalkės koklinės krosnys. Visi džiaugėmės, kad turime nors tokias patalpas, nes labai norėjome mokytis. Mokyklą laikėme lyg šventove. Labai gerbėme mokytojus ir mokyklos personalą. Kiek darbo įdėdavo darbininkės, valytojos. Ryte, atėję į mokyklą, jau rasdavome krosnis iškūrentas, išplautas klasių grindis, žiemą prie mokyklos nuvalytą sniegą. Per pamokas į mokytoją kreipdavomės „Tamsta mokytojau". Visi buvome jauni, pilni energijos, mėgome pažaisti, o kartais nelabai tinkamai paišdykauti..." Šių dienų jaunasis skaitytojas, žvelgdamas į tokią mokyklos praeitį, tikriausiai, pagalvos, kad tai buvo taip seniai... O autoriui tokia mokykla yra lyg vakar palikta.

Penktoje savo knygoje „Viešintų kraštas: kaimai ir žmonės" (2017 m.) T.Uža pabandė atkreipti dėmesį į tas vietoves, pradines mokyklas ar talentinguosius viešintiškius, kurie buvo kiek atokiau Viešintų. Autorius stengėsi atiduoti duoklę viešintiškiams, kurių dar nebuvo kalbinęs, nebuvo pastebėjęs ir aprašęs ankstesnėse savo knygose. Knygoje atsiveria Viešintų apylinkių kaimai, juose gyvenę žmonės pasakoja savo istorijas - linksmas ir liūdnas, o kartais net tragiškas. Atsiminimuose prisimenamos ir Viešintų krašte veikusios pradžios bei pradinės mokyklos. Visi pasakojimai iliustruoti nuotraukomis su išsamiais aprašymais, kas ir kada jose užfiksuota, nurodyta, kur saugomas nuotraukos originalas ir kas jos autorius. T.Uža į klausimą, kokiu būdu išsirinko žmones, kurie pasidalino mintimis apie savo vietovę, mokyklą ar savo išgyventus įvykius, tarsi juokaudamas atsakė, kad tai jis padarė burtų keliu. Nors neabejotina, kad kraštotyrininkas kalbino ir užrašė tų žmonių pasakojimus, kurie buvo verti ir atspindi aprašomo laikmečio istorinę dvasią.

2019 metais pasirodžiusi šeštoji T.Užos knyga „Viešintiškių sodybos" tarsi pirmosios autoriaus knygos „Viešintiškių pražydinta žemė" tęsinys. Džiugina kraštotyrininko titaniškas darbas, kurį atlikti, tikriausiai, galėtų ne kiekvienas. Knygos autoriui darbštumo, užsispyrimo, atkaklumo tikrai netrūksta. Aplankyti ir nufotografuoti beveik visas Viešintų krašto žmonių, tiek gyvenančių Viešintose, tiek išvykusių kitur, sodybas reikėjo nemažai laiko ir didelio užsidegimo. Knygoje teksto yra nedaug, tačiau fotoobjektyvu užfiksuoti vaizdai traukia akį ir tikime, kad praėjus keliems dešimtmečiams knygose esančios viešintiškių namų, jų kiemų ir gėlynų nuotraukos daugeliui sukels gerus prisiminimus, leis palyginti, ar tie vaizdai išliko, ar pasikeitė. Beje, ir knygos autoriaus sodyba taip pat labai išpuoselėta, prižiūrėta.

Fotomenininkas surengė jau 16 fotografijos parodų. Neseniai Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos lankytojai atsisveikino su bibliotekos salėje visą mėnesį veikusia paroda „Gimtojo krašto gamta Tautvilio Užos fotografijose". Parodos lankytojai atsiliepimų apie parodą knygoje įrašė gražiausius žodžius. „Gal nerasi žmogaus, kuris nesigrožėtų nuostabiais gamtos vaizdais, kurie įamžinti šiose nuotraukose - tai gerb. Tautvilio dėka. Tik iš kur šitiek noro, meilės, kantrybės, kad tą nuostabų grožį galėtų matyti dauguma lankytojų. Tad nuoširdus ačiū už tai ir didžiulės sėkmės tą grožį tęsti toliau", - rašo dėkingos ir linkėdamos didelės sėkmės Palmira ir Danutė iš Kupiškio.

Minėtoje parodoje daugiau kaip pusantro šimto lankytojų susipažino su kraštotyrininko, fotomenininko T.Užos fotografijomis, o iš jų trys dešimtys paliko savo emocijas, išreikštas raštu atsiliepimų knygoje. Visi sužavėti, nustebę ir susidomėję. O lankytojų parodoje būta ne tik iš Anykščių, bet ir iš Panevėžio, Kupiškio, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Palangos ir įvairių Anykščių rajono miestelių. Kraštotyrininkas, atsargos pulkininkas Gediminas Grina paliko tokį įrašą: „Gerb. p. Tautvili, labai džiugiu, kad Viešintos turi savo Metraštininką. Ir mūsų karta, ir ateities kartos bus Jums dėkingos." Kraštotyrininkė, literatė, teisininkė dr. Irma Randakevičienė parašė: „Gerb. p. Tautvili, žmonės, kurie gyvena šviesoje, yra palaiminti. Būkite Saulėje, pažinimo džiaugsme. Ir daug Jums kūrybos bei sveikatos. Ačiū, kad esate." Džiugu, kai paroda sulaukia lankytojų dėmesio, tada supranti, kad parodos autorius darbavosi ne veltui.

T.Uža kaupia, užrašo visus - ne tik praeities, bet ir šiandienos įvykius, renka medžiagą apie iškilius kraštiečius, fotografuoja kultūros, istorijos ir tautodailės paminklus bei jų kūrėjus, stengiasi, kad visa ta informacija išliktų ir pasitarnautų ateities kartoms.

Nuo 2012 metų Anykščiuose du kartus per metus vyksta kraštotyrininkų sambūriai „Draugaukime-bendraukime-bendradarbiaukime". Sugrįždami į praeitį ir prisimindami, kas tuose sambūriuose vyko, pirmiausia galime tai padaryti pažvelgę į nuotraukas. Nuo pirmųjų sambūrio dienų, visus renginius fotoaparatu įamžino T.Uža. Fotografas stebėdamas renginių eigą, nufotografavo svarbiausias kraštotyrininkų akimirkas.

Priminsime, kad T.Uža yra ne tik kraštotyrininkų sambūrio foto metraštininkas, jis įamžino įvairias Anykščių krašto šventes, gimtojo krašto gamtos bei vietovių vaizdus, yra daugelio nuotraukų apie kultūrinį gyvenimą Anykščių krašte autorius. Jo nuotraukos spausdintos laikraščiuose, žurnaluose, panaudotos knygų iliustracijoms.

Kraštotyrininko knygos ir fotografijos nuolat eksponuojamos Anykščių viešojoje bei filialų bibliotekose. Kraštietis vyksta į susitikimus su skaitytojais, pristato jiems savo leidinių bei nuotraukų parodas, dalinasi kraštotyros darbo patirtimi. Gimtojo krašto patriotas T.Uža sako: „Mes dažnai mintimis grįžtame į praeitį, kuri, be abejo, susijusi su laiku, vieta, žmonėmis. Troškimas nepamiršti, liudija mūsų pastovumą, pagarbą istorijai. Nors jau nemažai laiko gyvenu toli nuo gimtųjų Viešintų, bet šis miestelis, jį supantys kaimai iki šiol artimi ir brangūs. Mintimis aš visada su šiuo kraštu, gal dėl to ir kilo noras įamžinti jį nuotraukose, atsiminimuose."