Vis tiek skauda širdį dėl M.K.Čiurlionio

Skauda. Ir visai ne dėl to, kad jo nepamatys Venecijos gyventojai, - dėl to širdį tesopa jiems patiems. Ir ne dėl lietuvio kompleksų, kad viena didžiausių kada nors užu sienos rodytų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio parodų vakar iš Milano pajudėjo Lietuvos link, nes viltys pakeliui į namus iškelti lietuvių genijaus šedevrus Venecijoje ir Romoje žlugo.

Tiesa, kai praėjusią savaitę kultūros atašė Italijoje Irma Šimanskytė sėdėjo kaip ant adatų ir sakė kiekvieną minutėlę laukianti skambučio iš Venecijos, Romos svajonės jau nebuvo nė padujų. Ir paroda Venecijoje priklausė tik nuo jos savivaldybės valios, nes sutartis dėl ekspozicijos nebuvo pasirašyta. Ir I.Šimanskytė čia niekuo dėta, ji pakeitusi buvusią kultūros atašė Ievą Gaižutytę, besirūpinusią parodos organizavimo reikalais, dirba nuo vasario 9 dienos. Nors ir prisipažįsta Italijoje nesanti naujokė, moka kalbą ir yra susipažinusi su šalimi per knygų muges.

Skambutis iš Venecijos

Kultūros atašė dideles viltis dėjo į profesoriaus Vytauto Landsbergio nusiųstą laišką Venecijos savivaldybei, apie jį sužinojusi iš jo aplinkos. “Lauksime iki paskutinės minutės, kol galime”, - sakė ji.

Jos pirmtakės I.Gaižutytės nuomone, viltims parodyti M.K.Čiurlionį Venecijoje trukdęs ir strateginiu požiūriu nevykęs sprendimas vidury projekto keisti kultūros atašė. Nacionalinio M.K.Čiur-lionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis, paraginęs nepamiršti, kad paroda buvusi ne vien “Ievutės nuopelnas, nes visų pirma tuos dalykus derina muziejai” ir kiekvienu atveju veikia diplomatija, pažintys, įtakingi ryšiai, sakė, kad būta nesuderinimo ir iš Lietuvos ambasados pusės, bet svarbiausia - netikėtai buvo “nubuksuotas” svarbus asmuo Venecijos savivaldybėje, su kuriuo galiojęs žodinis susitarimas dėl parodos.

“Išėjo žmogus, išėjo ir žodinis susitarimas”, - sakė I.Šimanskytė. Ji tvirtino, kad M.K.Čiurlionio parodai Venecijoje sutrukdė ir ten beprasidedantis pasirengimas bienalei, laikas, kai įvairios šalys suskanta ieškotis savo menams erdvės ir ši tampa sunkiai sprendžiama problema, bet ji turi vilties, kad “pozityviai sutiktas M.K.Čiurlionis čia sugrįš”.

Vis dėlto natūralu, kad skambučio iš Venecijos savivaldybės buvo laukiama kaip malonės.

M.K.Čiurlionis, žinoma, nuo to netapo mažesnis, juolab kad nuo lapkričio vidurio tapęs prieinamas svečios šalies žmonių akims prestižinėje Milano karališkųjų rūmų “Palazzo Reale” muziejaus menėje, kur, šio muziejaus duomenimis, menininko ekspoziciją iki vasario 13 dienos, kai baigėsi jos eksponavimo laikas, pažiūrėjo apie 20 tūkstančių žmonių. Parodoje “Ezoterinė kelionė 1875-1911” eksponuota 140 M.K.Čiurlionio kūrinių: 73 tapybos darbai, 43 grafikos kūriniai ir 24 fotografijų fotokopijos.

I.Šimanskytė pasakojo: “Pasak Italijos kultūros fondo “Antonio Mazzotta”, rėmusio M.K.Čiurlionio parodą, renginių vadovės Rafaelos Reš (Raffaela Resch), tai labai didelis žiūrovų skaičius, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad M.K.Čiurlionio vardas Italijoje buvo nežinomas. Parodos katalogas buvo pripažintas geriausia 2010 metų knyga meno žurnalo “Arte” rinkimuose, jį pirko kas penktas parodos lankytojas”.

O širdį skauda vis tiek. Nors M.K.Čiurlionio paroda buvo įkurdinta muziejuje, kur buvo iškabinti Vasilijaus Kandinskio, Edvardo Munko (Munch) ir kt. pasaulyje pripažintų dailininkų paveikslai, nors Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis prisimena straipsnius Italijos spaudoje, rašytus įtakingiausių meno kritikų, prisimena vieno iš jų frazę, kad vieną kartą per šimtmetį reikia tokių dvasingų parodų. “Italams patiko ir dailininko biosrovės, ir idėjos, - kalbėjo O.Daugelis. - Patikėkite, kaip jie žiūrėjo M.K.Čiurlionį, buvo gražu”.

Skambučio I.Šimanskytė sulaukė tik šeštadienį. Likus dienai iki sutartyje su Milano muziejumi numatytos parodos išgabenimo datos. Bet širdį skauda ne dėl to.

Č.Milošo metais prisiminsime ir M.K.Čiurlionį

2011 metais UNESCO tarp paminėtinų išskyrė dvi Lietuvai svarbias datas  - M.K.Čiurlionio ir Česlovo Milošo (Czeslow Milosz) šimtmečius. 100 metų nuo mirties ir 100 metų nuo gimimo: 1911-aisiais, M.K.Čiurlionio mirties metais, gimė Č.Milošas, lietuvių kilmės lenkų poetas, Nobelio premijos laureatas. Seimas nepraleido to pro akis ir paskelbė 2011 metus Č.Milošo metais. Kodėl pamiršo M.K.Čiurlionį, klausimas retorinis. Žinoma, ir lietuvių genijaus metines rengiamasi paminėti, bet, savaime suprantama, prioritetas - Č.Milošui (juolab oficialus valdžios palaiminimas gautas). Šit Vilniaus knygų mugėje šiam asmeniui dėmesio taip pat buvo parodyta daugiau, ir knygų, ir diskusijų forma. Jo nestigs ir toliau. (Gal laikas padiskutuoti, kodėl mes patys nelabai mylime M.K.Čiurlionį?)

“Mes 2011-uosius kartu su Lenkija paskelbėme Č.Milošo metais, - rašo M.K.Čiurlionio provaikaitis žinomas pianistas Rokas Zubovas internete. - Suprantu siekį stiprinti partnerystę ir draugystę tarp Lietuvos ir Lenkijos, bet ar M.K.Čiurlionis, dvylika metų pragyvenęs Varšuvoje, ten palikęs tokį gilų kultūrinį pėdsaką, nebuvo taip pat vertas menininkas dviejų tautų partnerystei ir geriems santykiams skatinti? Su liūdesiu galvoju: kaip gražu būtų buvę - Č.Milošo ir M.K.Čiurlionio metai...”

M.K.Čiurlionio muziejus, nestokojantis jubiliejaus atžvilgiu idėjų, kai kalbėjome su direktoriumi, vis dar nebuvo gavęs Kultūros rėmimo fondo skirtų lėšų numatytiems minėjimo projektams (pirmo akademinio M.K.Čiurlionio laiškų tomo leidimui, kompaktinei plokštelei mokykloms, populiariam turistiniam leidiniui ir pan.). Kiek bus skirta, taip pat negalėjo atsakyti, nors, pasak O.Daugelio, jam buvo patvirtinta, kad programa prioritetinė.

Direktorius nelinkęs skųstis: pasidžiaugė, kad 3 milijonai litų skirti paties muziejaus rekonstrukcijai. Pasidžiaugė, kad jau suskubta uždengti kiaurus Druskininkų medinukų stogus, bet, deja, vis dar velkasi didelė skola dar nuo 2008-ųjų, kai muziejus iš privataus asmens Olandijoje už nemenką sumą įsigijo vieną iš M.K.Čiurlionio paveikslų, (“Andante” iš “Piramidžių sonatos”), kuris buvo laikomas dingusiu be pėdsakų visus 80 metų.

Praėjus 20 nepriklausomybės metų, vis dar neturime atvirukų, kuriuos galėtume pasiųsti žmonėms į tolimus užjūrio kraštus, iki šiol vis dar nebuvo įrašyti visi kompozitoriaus kūriniai. Pianistas R.Zubovas ėmėsi iniciatyvos ir įrašė visus M.K.Čiurlionio kūrinius fortepijonui į 6 kompaktines plokšteles, tam nepagailėjęs ir asmeninių lėšų. Tikisi, kad po dviejų savaičių jos bus išleistos ir jis galės padovanoti jų mūsų bibliotekoms.

Kultūros ministerija kiekvienais metais prikuria strateginių planų, vis tariasi ir nesusitaria dėl kultūros gairių, yra aplipusi įstaigėlėmis, anot filosofo Krescencijaus Stoškaus, klubais, kaip amarais, nors kiekvienam lietuviui ir be gairių neturėtų kilti abejonių per krizę ir ne per krizes: Čiurlionis yra vienas iš prioritetų, kamienas, kurį reikia saugoti ir didžiuojantis rodyti pasauliui. Ir nebūtinai su ištiesta ranka.

P.S. O vis dėlto italų mieste ant vandens M.K.Čiurlionio menas būtų labai tikęs. Kaip šūksnis užliūliuotai sielai. Kaip vėjo šuoras, laisvai skrodžiantis turistų nupėduotas rankovės pločio Venecijos gatves. Bet turistams pasisekė. Dabar M.K.Čiurlionio pažiūrėti atvažiuos pas mus.

M.K.Čiurlionio parodos užsienyje