Kultūros paveldo departamento (KPD) Marijampolės skyrius sukvietė Vinkšnupių kaimo (Vilkaviškio r. sav.) totorių senųjų kapinių tvarkymo talką. Talkininkauti pasisiūlė Šaulių sąjungos atstovai, Bartninkų seniūnijos darbuotojai, Vinkšnupių kaimo gyventojai. Kaip sakė KPD Marijampolės padalinio vadovė Violeta Kasperavičiūtė, talka su trumpu ekskursu į Suvalkijos totorių istoriją buvo pirmasis atsargus bandymas kultūros žmonėms judėti į priekį.
1 nuotr.
2021 metus, siekiant pažymėti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros 700 metų jubiliejų, paminėti bendrą lietuvių ir totorių kovą su Kryžiuočių ordinu, Seimas yra paskelbęs Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais.
„Valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, Vinkšnupių totorių kapinės, yra didžiausios Užnemunėje ir šiame krašte gyvenusi totorių bendruomenė buvo pati reikšmingiausia Užnemunėje", - talkininkams priminė Vilkaviškio Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus istorikė Elena Rupeikienė. Vinkšnupių totorių kapinės įkurtos XVIII a. Visa teritorija kartu su mečete užėmė apie 1 hektarą. Paskutinis vietinis totorius šiose kapinėse palaidotas 1922 m. Paskutinis laidojimas, laidojant ne vietinį žmogų, įvyko 1934 m.
„Lydžiu ekskursijas po Vilkaviškio kraštą ir labai dažnai ekskursantai paprašo parodyti totorių kapines ir papasakoti Vinkšnupių totorių istoriją. Anksčiau niekas nekreipė dėmesio, o dabar susidomėjimas auga. Vieno iš reikšmingiausių objektų, kapinėse stovėjusios mečetės, jau seniai nebėra. Galima rasti tik vieną kitą pamatų akmenį. Mečetė sunaikinta 1944 m. Artėjant frontui vokiečiai kasė apkasus, mečetę bei kaime esančius medinius pastatus nugriovė, o medieną panaudojo apkasų tvirtinimui", - pasakojo E.Rupeikienė.
1663 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras totorių kariams už nuopelnus kare su Maskva Alytaus ekonomijos Karalkrėslio valsčiuje, Vinkšnupių, Vilkabalių, Piliakalnių, Patilčių ir kituose kaimuose paskyrė žemės. Tuomet kariai į dovanotas valdas keltis nesiskubino. Tikėtina, kad totoriai po maro sunykusiuose kaimuose apsigyveno XVIII a pradžioje. Naujiesiems gyventojams reikėjo ir kapinių. Totoriai kapaviečių neaptverdavo tvorelėmis, nes tikėjo, kad po mirties visi žmonės lygūs ir nevalia jų atskirti. Šis kultūrinis aspektas krenta į akį ir žmonės klausia, kodėl kapinės neaptvertos.
Kiek palaidojimų Vikšnupių kapinėse, niekas nežino. Ant antkapinių paminklų dar galima perskaityti įrašus lenkų, rusų, arabų kalbomis. Kai kurie paminklai sukrypę, įrašai sunkiai įskaitomi. Manoma, kad patys gražiausi paminklai iš kapinių buvo išrankioti iki to, kol jos dar nebuvo pripažintos paminklu.
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
