Manau, iki šiol nepublikuotų paskutinių didžio lietuvių poeto V.Mykolaičio-Putino gyvenimo metų (1961-1967) dienoraščių išleidimas - svarbus įvykis, papildantis pačią lietuvių literatūros istoriją, padedantis lietuvių skaitytojui susidaryti gyvesnį, žemiškesnį rašytojo portretą nei iškylantis iš kitų žmonių neretai pompastiškų, barokiškai išpuoštų prisiminimų, taip pat suteikiantis galimybę literatūros tyrėjams ir paprastiems skaitytojams pažvelgti į konkrečią biografinę poeto būtį (neretai - perdėm prozišką) ir perprasti jos sąsajas su tuo metu gimusiais eilėraščiais.
Žinoma, dėl ano laikotarpio realijų (cenzūros, prievartos, visuotinai privalomos duoklės doktrinai), dėl gana sauso dienoraščių stiliaus, dėl jų autoriaus amžiaus ir sveikatos būklės ir dar puokštės kitų aplinkybių šie poeto užrašai neužburia nei literatūrine meistryste, nei minties gelme, tačiau, nepaisant šito, vis tiek labiau stebina ne tai, kad „Dienoraščiai“ štai dabar - minint 120 metų sukaktį - virto knyga, o tai, kad iki šiolei jie nebuvo išleisti.
O nutiko štai kaip - rašytojas Stasys Lipskis, ieškodamas medžiagos savo biografiniam romanui apie V.Mykolaitį-Putiną, netikėtai Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne aptiko Putino ranka rašytus paskutinių gyvenimo metų dienoraščius. S.Lipskis dalį dienoraščių panaudojo rašydamas savąją knygą, tačiau perskaičiusi ją literatūros mokslininkė Viktorija Daujotytė panoro, kad dienoraščiai būtų išleisti visi - atskiru leidiniu.
Ką, perskaitęs šiuos dienoraščius, patyriau aš? Pirmiausia apstulbau vietoj įsivaizduotos tvirtos, bekompromisės „net ir nelaisvėje laisvo“ poeto asmenybės V.Mykolaitį-Putiną išvydęs vien dejuojantį ir besiskundžiantį, vien nepatenkintą ir kupiną nuoskaudų ne tik Lietuvą alinančiam, nei sąžine, nei sveiku protu nė nedvelkiančiam sovietiniam režimui, bet ir savo kaimynams bei jų augintiniams, pro šalį važiuojantiems dviratininkams bei automobilių vairuotojams, savo broliams, kitiems giminėms, rašytojams, kritikams, bičiuliams, net ir gerbėjams, kurie, jo požiūriu, jį liaupsina tai pernelyg vangiai, tai pernelyg nenuoširdžiai, tai pernelyg banaliai, tai pernelyg paviršutiniškai... Dailininkas A.Savickas, pasak Putino, nesugebąs piešti portretų, literatūros mokslininkas V.Kubilius neturi įžvalgos, rašytojas K.Boruta negeba atskirti vykusių savo kūrinių nuo visiško šlamšto... Daugiausia dėmesio skiriama savajai sveikatai - ji dienoraščiuose apibūdinama tik kaip bloga ir labai bloga.
Žodžiu, niurzglaus, kiek mizantropiško, beviltiško pesimisto užrašai. Kita vertus - niurzgiama ir ten, kur didžioji dauguma (žinant anų laikų kontekstus) neišdrįstų. Piktai ir nevaržomai piktinamasi cenzūra, kuri iš baimės ir nevisavertiškumo komplekso didesnė net, nei reikalauja Maskva, narsiai puolamas ginti lietuviškojo pakelių rūpintojėlio įvaizdis lietuvių poezijoje, užsipultas ir siūlomas išmesti anuomet galingo K.Korsako, viešai gėdinamas kompozitorius K.Kaveckas už koncerte pakeistas Maironio „Vasaros naktų“ eilutes, kur vietoj išcenzūruotų žodžių „Noris mylėti Dievą aukščiausią“ choras sudainavo „Noris mylėti savo mieliausią“. „Maironio dainoj Dievą pakeisti meiluže? Tai neskoninga ir grubu“, - rašo V.Mykolaitis-Putinas.
Prisiminus - juk pesimistu anais laikais būti apskritai buvo draudžiama, tad V.Mykolaičio-Putino pesimizmas jau savaime atrodė kiek antitarybiškas ir įkvepiantis žmones nebijoti vadinti daiktus ir reiškinius tikraisiais jų vardais. Apie žymųjį „Mortuis voco“ - suprantama, nė žodelio.
„Dienoraščiai“ - vertinga, tikrai būtina perskaityti, nors V.Mykolaičio-Putino (bent jau už charakterį) pamilti tikrai nepadedanti knyga. Bet juk kas svarbiau - kad rašytojo portretas ateities kartoms išliktų kuo dailesnis ar kuo panašesnis?
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
