Vilniaus arkikatedros vargonais skambės Mozartas

Minint Lauryno Gucevičiaus suprojektuotos Vilniaus katedros (1801) 220-metį ir Wolfgango Amadeus Mozarto (1756-1791) 230-ąsias mirties metines, sopranas Gunta Gelgotė, vargonininkai Eglė Rudokaitė ir Balys Vaitkus klausytojams dovanos V. A. Mocarto kūrinių programą, o kartu ir galimybę pasigėrėti klasicistine arkikatedros interjero puošyba, taisyklingomis linijomis, racionalia stiliaus harmonija, simetrija, idealaus grožio estetika.

Klasicizmas kaip meno stilius formavosi ir paplito XVII-XVIII a. ir gyvavo iki XIX a. pradžios. Terminas kilęs iš lotyniško žodžio classicus (pavyzdinis). Klasicizmas reiškėsi literatūroje, tapyboje, architektūroje, teatre, muzikoje: kūrėjai atmetė baroko estetiką ir perėmė Renesanso humanistinius idealus, susidomėjimą antikos kultūra, sustiprindami racionalumo mene principą. Klasicizmas dažnai vadinamas Apšvietos epocha: buvo tikima, kad protas ir mokslas gali harmonizuoti valstybę ir visuomenę, ugdyti pilietines dorybes. Aktyviausiai šviečiamoji veikla skleidėsi filosofų, mąstytojų, menininkų veikloje.

Muzikoje šį stilių labiausiai ištobulino XVIII a. antroje pusėje Austrijos sotinėje Vienoje susiklosčiusi klasicistinės muzikos kryptis, vadinama Vienos mokykla, kurios atstovu buvo ir Mozartas. Vos 35-erius metus gyvenusio Mozarto kūryba yra laikoma klasicizmo viršūne, aprėpiančia visas to meto muzikos formas ir žanrus. Wolfgango tėvas, smuiko pedagogas ir žymaus traktato apie griežimą smuiku autorius Leopoldas Mozartas dar ankstyvoje vaikystėje apibūdino berniuką kaip „stebuklą, kuriam Dievas lėmė gimti Zalcburge“ ir dėjo visas pastangas, kad apie šį stebuklą sužinotų kone visa Europa.

Mozarto amžininko, žymaus Lietuvos architekto Lauryno Gucevičiaus (1753-1798) klasicistinį kūrybos braižą formavo geriausi XVIII a. Vakarų Europos pavyzdžiai. Globojamas Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio, Gucevičius pasiekė stulbinančių profesinių aukštumų ir gavo garbingiausius užsakymus mieste. Ypatingą šlovę architektui pelnė rotušė ir Vilniaus katedra, tapusi sostinės ikona, miestą reprezentuojančiu veidu.

Klasicizmo estetinėms pažiūroms ir kultūrai didžiulę įtaką darė veržli to meto mokslo ir technikos raida. Augantis susidomėjimas savaime grojančiais mechanizmais skatino kompozitorius klasikus rašyti kūrinius mechaniniams – laikrodžio vargonėliams. Tad visi šiame koncerte skambėsiantys kūriniai vargonams solo (dvi Fantazijos f-moll ir Andante F-dur) parašyti paskutiniaisiais Mozarto gyvenimo metais ir skirti grafo Deymo vaškinių figūrų kabineto laikrodžio mechanizmui, vadinamam Orgelwalze. Praėjus vos keleriems metams po Mozarto mirties šie kūriniai buvo publikuoti kaip transkripcijos dviem fortepijonams, vėliau – vargonams, o kadangi Mozartui ir šį kartą pavyko sukurti šedevrą, muzika labai greitai plito po pasaulį ir tapo vargonininkų repertuaro puošmena. Klausantis net sunku patikėti, kad tokia išpuoselėta, poetiška, o retsykiais net tragiška muzika galėjo skambėti iš nedidelės žaislinės dėžutės, teigiama Nacionalinės vargonininkų asociacijos pranešime.

Koncerte taip pat skambės keturiomis rankomis atliekamos Mozarto Bažnytinės sonatos (Kirchensonaten) – kūriniai, sukurti Zalcburge tuo metu, kai Mozartas dirbo miesto katedros vargonininku, ir įstabusis motetas „Exsultate, jubilate!“, aukščiausios vokalinės technikos reikalaujanti keturių dalių kompozicija.

Projektą „Vox organi Cathedralis" (Katedros vargonų balsas) iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.