Vėlinės - mirusiųjų pagerbimo šventė

Prie laiko vartų jau lapkritis - savotiškas virsmo taškas ne tik gamtoje, bet ir mūsų dvasioje. Tikriausiai kiekvienam jis asocijuojasi su mirusiųjų pagerbimo šventėmis - Visų šventųjų diena ir Vėlinėmis. Ne veltui šio virsmo akivaizdoje kiekvienas susimąstome apie gyvenimo prasmę, į nebūtį išėjusius artimus žmones, prisimename jų gyvenimus ir tarsi dar kartą pabandome juos apglėbti meilės rūpesčiu. Tvarkydami jų kapelius, sodindami gėles ir degdami žvakutes, mes dar kartą uždegame laiko vėjų neužpučiamą atminimo ir pagarbos žvakutę savo sielose. Tai darydami tikime nenutrūkstamu ryšiu tarp mūsų, čia esančiųjų, ir brangių, mylimų išėjusių į nebūtį ir dar kartą išgyvename šios mirusiųjų šventės sakralumą.

Ugnis simbolizuoja dviejų pasaulių - gyvųjų ir mirusiųjų - amžiną ryšį. Žvelgdami į ugnelės šviesą, tarsi susiliejame su praeitimi, pasąmonėje viliamės, kad ir mums, išėjusiems, kas nors uždegs atminimo žvakelę, ir apie tai galvojame be jokios baimės, suprasdami, kad taip jau sutvarkytas žmogaus gyvenimas, jog kas gimė, tas turi ir mirti. Ne veltui prie kai kurių kaimo kapinaičių pasitinka užrašas: „Kas buvom mes, tuo esat jūs, kas esam mes, tuo būsit jūs...“

Visa tai darome perimdami tradicijas iš tėvų ir senelių, neretai net nesusimąstydami apie tikrąją šios šventės prasmę.

Ugnele sušildyti, nušviesti mirusiųjų kelią amžinybėje - labai sena tradicija. Mirusiųjų pagerbimo tradicijos Lietuvoje skaičiuoja daugybę amžių, nors beveik niekur pasaulyje tokių tradicijų net nėra, o taip sparčiai ir Lietuvoje plintantis Helovino virusas toli gražu negali prilygti didelę prasmę turinčioms Vėlinėms.

Lietuviai visada gerbė mirusiųjų atminimą, kapines laikė šventomis ramybės vietomis, šimtmečiais išsaugojo ir iš kartos į kartą perdavė pagarbos mirusiesiems ir jų atminimo papročius. Vėlų rudenį miršta gamta, o žmonės į ją panašūs: gimsta, užauga, pasensta ir miršta, todėl prasminga, kad Vėlinės švenčiamos vėlų rudenį.

Todėl belaukiant šių prasmingų iki šių dienų išlikusių mirusiųjų pagerbimo švenčių kyla klausimas - kas ir kada sugalvojo minėti Vėlines?

Vėlines lietuviai šventė nuo gilios senovės, jos mena net paleolito laikotarpį. Tai dar pagoniška ir svarbiausia rudens šventė. Senovėje buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, vėliau ji bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Net ir lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėdąs į „vėlių suolelį“ ir išeinąs pro „vėlių vartelius“.

Mūsų proseneliai mirtį dažniau suprato ne kaip netektį, bet kaip naują gyvenimo etapą. Jie tikėjo, kad vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas joms - vėlyvas ruduo. Tad ir lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino vėlių mėnesiu.

Senesniuose šaltiniuose randame ir kitą Vėlinių šventės pavadinimą - Ilgės. Šis pavadinimas atspindi šventės sakralumo lygį. Vėlinės, lapkričio 2-oji, kaip rodo ir pats pavadinimas, yra mirusiųjų (vėlių) paminėjimo šventė, o šiandieninių Ilgių atitikmuo yra Visų šventųjų šventė, minima lapkričio 1-ąją. Visų šventųjų dieną minimi tik tie mirusieji, kurie galėtų būti mums gyvenimo pavyzdžiu. Visų šventųjų šventė skirta ne mirusiesiems paminėti, bet tam, kad ilgėtumės šventumo kupino gyvenimo, kurį gyveno šventieji.

Ilges, kaip ir kitas didžiąsias šventes, senovėje lydėdavo mažesniosios šventės. Rudens švenčių cikle ryškus ir buitinis lygmuo, nes iki jų būdavo sukraunamas visas derlius, baigiami didžiausi metų darbai. Senojo Lietuvos kaimo žmonės kiekvienos didesnės šventės išvakarėse prašydavo artimųjų ir kaimynų atleidimo ir patys atleisdavo kitų padarytas skriaudas. Senovinės Vėlinės, kaip ir kitos didžiosios šventės, tęsdavosi apie dvi savaites. Viena savaitė buvo spalio, kita lapkričio mėnesį.

Vėlinės Lietuvoje iškilmingai švęstos miškeliuose ar kapinaitėse po derliaus nuėmimo. Į jas susirinkdavo visos apylinkės žmonės, atsinešdavo valgio ir gėrimo. Tą naktį, sakydavo, ir vėlės susirenkančios kapuose, paprastai medžiuose ar kryžių viršuje. Kiekvienas prie savo ugniavietės aukodavo dievams, o ypač dievui Perkūnui, tikėdamiesi malonių ir pastiprinimų mirusiųjų vėlėms. Stalą apdėdavo šienu, jį užtiesdavo staltiese, padėdavo kelis didelius kepalus duonos ir ant stalo kampų pastatydavo ąsočius alaus. Paskui dar atnešdavo kito maisto ir aukodavo, atlikdami tam tikras apeigas, dievui Žemininkui. Žemininkas - tai vėlių dievas, požemio ir mirusiųjų dvasia. Vėlinių apeigų metu buvo pagerbiama ir deivė Veliona. Tai vėlių Deivė Motina. Paskui visi valgydami dainuodavo ir grodavo ilgomis dūdomis. Lietuvių tautosakoje gausu Vėlinių dainų.

Etnografai teigia, kad mirusiųjų ir protėvių kultas būdingiausias žemdirbių tautoms. Vaišėmis, kurios būdavo ruošiamos kapinėse ir namuose, norėdavo pasigerinti vėlėms, kad jos nekenktų. Paprotys valgyti prie kapų, palikti ant jų duonos, košės, kiaušinių, laistyti kapus pienu, medumi, vynu labiausiai buvo paplitęs slavų, graikų, rumunų tautose. Toks paprotys buvo ir Lietuvoje. Vėliau ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės.

Aplankius kapus, visi rinkdavosi prie stalo vakarienės. Prie uždengto balto stalo žmonės sėsdavo švarūs, tvarkingais drabužiais. Beje, minima, kad senovėje išsiprausę vėlėms pirtyje palikdavo rankšluosčius, marškinius, o kartais ir stalą su valgiais. Per Vėlines laukdavo namuose apsilankančių vėlių. Vėles sutikti ruošdavosi įvairiai. Vėlinių vakarą ir naktį galima susitikti su mirusiaisiais, pasimatyti ir pasikalbėti kaip su gyvais. Visi valgydavo tylėdami, netyčia nukritęs maistas buvo paliekamas toms vėlėms, kurių nebuvo kam pakviesti. Ant stalo nakčiai palikdavo bendrų vaišių, nes mirusieji ir toliau buvo laikomi šeimos nariais, per bendrą maistą jie prisijungdavo prie bendrų rūpesčių. Kitą dieną maistą išdalydavo elgetoms. Buvo tikima, kad elgetos turi paslaptingą ryšį su mirusiaisiais, yra lyg mirusiųjų ir gyvųjų tarpininkai. Todėl elgetas lietuviai gerbė, maitino, davė išmaldos.

Apeigos troboje prie stalo būdavo labai turtingos: maldos, raudos, giedojimai, užkeikimai, šiurpios istorijos apie vėles, vėlių šaukimai ir vaišės, kurias valgė patys ir aukojo vėlėms bei pakeleiviams ir elgetoms. Minima, kad valgių turėję būti dvylika. Vėlinių valgiai būdavo duona, juka, kruopiniai vėdarai, burokų, tamsių pupelių gaminiai, bulvės su lupenomis. Maistas turėjo būti simbolinis, skirtas ne nustebinti, o pasisotinti. Nes susėdę prie stalo giminės turi daugiau laiko skirti prisiminimams, pokalbiams, maldai, giesmėms, o ne valgymui. Pagal tradiciją Vėlinių vakarą ant stalo nederėjo dėti aštrių įrankių, kad vėlėms būtų saugu ateiti. Vėlinių vaišių metu aplink stalą uždegdavo žvakes ar kitokią ugnį.

Nors mes Vėlinių neįsivaizduojame be kapinėse degančių žvakučių, iki XIX a. pabaigos žvakių kapinėse nedegindavo. Etnografiniuose šaltiniuose rašoma, kad pirmą kartą žvakės ant kapų paminėtos apie 1880 m. Iki tol būdavo užkuriamas bendras laužas, kuriame degindavo senus nuvirtusius kryžius.

Lietuvoje įsitvirtinus krikščionybei, per Vėlines būdavo renkamos piniginės aukos bendroms mišioms už mirusiuosius.

Žemaitijoje tikėta, kad Visų šventųjų naktį, tuojau po pirmųjų gaidžių, visos vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos ir nebekenčia kančių. Tada jos visais keliais ir takeliais būriais ir pavieniui traukia melstis į bažnyčias arba eina į savo namus aplankyti gyvųjų. Pamačiusios degant žvakeles, jos ateina ir meldžiasi.

Ilgiausiai Vėlinių šventimas pagal pagoniškus papročius išliko Dzūkijoje.

Šiuolaikinį mirusiųjų pagerbimą sunku sieti tiek su protėvių kultu, tiek su religiniu mirusiųjų pagerbimu. Ne tik tikintys, bet ir netikintys savo pareiga laiko šią dieną nueiti į kapines, pagerbti artimųjų atminimą.

Vieni mirusiųjų pagerbimo papročiai jau nugrimzdo istorijon, o kitus lietuviai prisimena ir šiandien.

Ypač gražiai maldomis ir laužais senolių tradicijos gerbiamos keliuose Dzūkijos kaimuose. Šias unikalias iki šių dienų išlikusias apeigas galima išvysti šiluose pasislėpusiuose Margionyse, Zervynose ir Mardasave. Čia aštuonias dienas po Vėlinių deginami Vėlinių laužai ir meldžiamasi kaimo kapinaitėse. Niekur kitur Lietuvoje to jau nebeišvysime. Žmonės, ratu apstoję besikūrenantį laužą, kalba rožinį, paskui gieda „Viešpaties angelą“, „Marija, Marija...“. Paprastai tądien daug meldžiamasi. Vakarėjant žmonių kapinėse sumažėja, po giesmių visi pakrinka po savo namus. Prie Vėlinių laužo lieka vyresnieji. Jie neskuba, stovi tylūs ir susimąstę, nes gal kitąmet nebekūrens Vėlinių laužo, gal bus šiose kapinėse tarp išėjusiųjų ir ateis pasišildyti nematomi... Vėlinių laužuose sudeginami ir seni, sutrešę kryžiai. Antkapiniuose akmenyse atsispindi ugnies liežuviai. Ir, tartum sudužę į daugybę mažų žiburėlių, pabyra po kapelius. Visi susirinkusieji žiūri į laužo liepsnas tylūs ir susikaupę. Tas laužas tarsi sujungia ir sušildo gyvuosius ir jau išėjusius...

Susirinkę kapinaitėse žmonės ne tik meldžiasi. Po maldų jie atsimena daug su kaimu susijusių istorijų, sugrįžta kiekvienas į savo jaunystę, pagerbia mirusius kaimo žmones, aptaria nūdienos rūpesčius.

Margionių kaimo kapinaitėse pakalbintos moterys sakė, kad visą savaitę prieš Vėlines tvarko kapines, rūpinasi ne tik savo giminės, bet ir kaimynų ar šiaip pažįstamų kapeliais: uždega žvakutę ir ant visų užmiršto laukinėmis žolėmis užžėlusio kapelio, šitaip pagerbdamos mirusįjį, o gal suvokdamos, kad tokia jau tikinčiojo priedermė, gal pagalvodamos ir apie save...

Kapinės kaimų žmonėms labai dažnai yra tarsi bažnyčia, kur tikintieji susirenka ir kitų religinių švenčių progomis, kartais ir sekmadieniais - pagiedoti, pasimelsti, prisiminti mirusiuosius...

Puikiai mūsų, gyvųjų, pagarbą mirusiesiems iliustruoja Margionių kaimo žmonių žodžiai, kad ši tradicija gyvuoja iki šiol iš mūsų, gyvųjų, pagarbos mirusiesiems, pagaliau ir pagarbos patiems sau...