Vasarotojai - ne poilsiautojai, o diagnozė

Įtariu, kad Keistuolių teatro, kol visas Vilnius nepamatys “Vasarotojų”, laukia tikra apgultis. Premjeriniame spektaklyje (vasario 12 d.) salė buvo sausakimša, nors vasarojimas-vakarojimas truko ištisas keturias valandas.

Aido Giniočio spektaklis - ne šiaip Maksimo Gorkio “Vasarotojai”, o “pagal Maksimo Gorkio kūrybą”. Tad režisierius ir visa kūrybinė grupė jaučiasi visiškai laisvi - interpretuoti, kupiūruoti, papildyti kitais klasiko kūriniais.

Gorkis, skirtingai nuo Čechovo, statomas itin retai. Gal šiandien daug ką gąsdina “socrealizmo pradininko” etiketė, tėkštelėta ant visos jo kūrybos. Nors ankstyvoji gerokai skiriasi nuo atvirai angažuotos “revoliucinės”. “Vasarotojai”, parašyti 1904-aisiais, Čechovo mirties metais, daugybe motyvų primena Čechovo pjeses. Ypač “Žuvėdrą”. Ta pati vasaros, atsipalaidavimo, dykinėjimo atmosfera. Toks pat laiko leidimas - saviveikliniai spektakliai, flirtas, apkalbos, taurelių kilnojimas, užsimezgantys ir išyrantys kurortiniai romanai.

...Žiūrovą jau vestibiulyje pasitinka vasariškos paukštelių trelės, kurios netils per visą spektaklį, kaip ir melodija senovinio romanso, apdainuojančio vežiko žūtį pūgoje. Scenoje - švarios obliuotų lentų grindys, kelios tabaluojančios lentelės: “svetainė”, “virtuvė”, “terasa”... Vėliau pagal reikalą aktoriai jas keis, atsiras “miškas”, “kūdra”, “kupeta”, “upelis”... O kol kas už scenos taukši plaktukai ir darbininkai aiškina, kas čia dėsis. O dėsis keisti dalykai: tie ponai persirenginės, apsimetinės, kažką vaizduos - kas protingą, kas nelaimingą, kas apgautą... Paskui į sceną ims rinktis aktoriai. Kaip ir dera vasarotojams - balti, lengvi, nerūpestingi. Kostiumų dailininkė (ji ir scenografijos autorė) Ramunė Skrebūnaitė parodė nemažai išmonės, kad balta spalva netaptų niveliuojanti. Mezginėliai, raukinukai, volanėliai, šilkinės liemenės ir kaklaskarės - ji žino daugybę būdų, kaip pagyvinti mados siluetą, suteikti išskirtinumo tiek vyrams, tiek moterims.

Žiūrovams aktoriai prisistato itin originaliai - ritmingu muzikos taktu jie sukasi ratu, laikydami rankose lenteles su personažų vardais: Varvara, Basovas, Marja, Kalerija, Riuminas, Olga, Suslovas... Dar viena defilė - su kitoje lentelės pusėje įrašytu personažų amžiumi. Žaisminga pažintis žada tokią pat žaismingą veiksmo tąsą, kas su kaupu pasiteisina. Spektaklis kupinas išmonės, improvizacijų, ekspromtų, tačiau linksmybių ir burleskiškų nuotykių šurmulys neužgožia principinio leitmotyvo apie inteligentijos dvasinę eroziją, saugią miesčionišką egzistenciją, atvirai deklaruojant teisę gyventi “taip, kaip noriu”.

Rašytojas Šalimovas, kažkada turėjęs siekių ir idealų, šiandien rašo tik todėl, kad reikia gyventi. Varvara, buvusi jo talento gerbėja, neslepia nusivylimo, atmiešto panieka. Andriaus Kaniavos herojus atsainus, ironiškas, pavargęs nuo šlovės ir gyvenimo, bet akivaizdžiai besimėgaujantis jam rodomu aplinkinių dėmesiu, ypač moterų. Žaižaruojantis aktoriaus talentas (koks jis buvo Kaminskas “Škac, mirtie, visados škac...”!) tvirtose režisieriaus rankose, todėl visi vaidybos tonai ir pustoniai - ironija, abejingumas, cinizmas - pamatuotai paseikėti.

Advokatas Basovas (Darius Meškauskas), taip pat kažkada siekęs idealų, šiandien tipiškas “vasarotojas”, stabilią gerovę užsitikrinęs lojalumu valdžiai. Kiekvienas D.Meškausko pasirodymas scenoje - tikras džiaugsmas žiūrovams. Rodos, apatiškas, tingus Basovas turėtų atrodyti gana inertiškas, monochromiškas, tačiau talentingas aktorius nepaliauja žybčiojęs išmone, nelauktomis komizmo briaunomis. Beje, kaip ir nenuspėjamoji Rasa Samuolytė (Olga), galinti įskelti juoko kibirkštį net lyriškiausioje “Romeo ir Džuljetos” scenoje. Toks mažas rudaplaukis vulkaniukas - niekada nežinai, kada ir kokia emocijų lavina staiga prasiverš. Pastiprinti “keistuolių” komandą kviestiniais aktoriais buvo tikrai neprasta mintis. Tarp kviestinių - ir Gabija Jaraminaitė-Ryškuvienė, suvaidinusi gydytoją Marją Lvovną. Gorkio pjesėje ji - šiek tiek užmaskuota naujų (revoliucinių) idėjų nešėja, o Giniočio spektaklyje - veikiau savo jausmuose pasimetusi nebejauna moteris, trikdoma “nepadorios” meilės žymiai jaunesniam vyriškiui, kurį ji galėtų “nebent įsisūnyti”. Užtai jos demokratiškos socialinės nuostatos (“visi mes skalbėjų, virėjų, batsiuvių vaikai”), išsakomos su kaltinimo įtūžiu ir humanišku patosu, šiandien aktualios lygiai taip pat kaip ir prieš 100 metų.

Stotinga gražuolė Kalerija (Aldona Vilutytė) - jau visai iš anos epochos. Tokia emancipuota dekadentė, rašanti mistines eiles, elegantiškai laikanti ilgą kandiklį ir lengvai niekinanti kitas damas, apsikrovusias vyrais ir vaikais. Seniai iš “Dviračio šou” dingusi Blondinė (ačiū Dievui!) sugeba nustebinti kiekvienu nauju scenos vaidmeniu, o labiausiai - netikėtomis nelauktomis komizmo gaidomis. Itin vykusi komiška scena, kai Kalerija, Olga ir Varvara (Viola Klimčiauskaitė) - trys kauštelėjusios moteriškės - prie “upelio” moteriškai skalbia kaulelius konkretiems vyrams atskirai ir visai vyrų giminei apskritai.

...Scenoje sukalta “scena” ir populiarus praėjusio amžiaus vasarotojų pomėgis vaidinti ir kurti “gyvuosius paveikslus” prašyte prašosi pašmaikštauti paties Gorkio ankstyvosios kūrybos tema. Taip atsirado čigono Loiko Zobaro ir gražuolės Lados legendos parodija (iš “Makaro Čiudros”), “Daina apie Sakalą”. Suprantama, kad į parodijos žanro rėmus niekaip negalėjo tilpti pasaka apie Danko (iš “Senės Izergilės”). Kol “scenoje” vyksta bežodė misterija apie taurią pasišventėlio auką ir juodą minios nedėkingumą, avanscenoje Sonia (Ieva Stundžytė) įkalbinėja motiną Marją Lvovną paklusti širdies balsui, neatsisakyti savo moteriškos laimės. Ilgas monologas, pietos poza sustingusios moterys ir tas patetiškas “Danko” - gerokai iš kitos operos. Manau, kad spektakliui trumpėjant (o tai neišvengiamai visada įvyksta) pastaroji scena ir bus tinkamiausia kupiūroms - dėl spektaklio vientisumo. Kita vertus, gero patiekalo neturi būti per daug. Geriau pakilti nuo stalo dar šiek tiek neprivalgius.