3 nuotr.Lietuvos kultūros ministerijos suburtos Literatūros tarybos, veikiančios kaip patariamasis organas, nariai, atsiliepdami į šių metų rugpjūčio 24 d. Kultūros ministerijos išplatiną žinią, kad Petro Cvirkos paminklas Vilniuje išbraukiamas iš Kultūros paveldo registro, kreipėsi į kultūros ministrą Simoną Kairį.
„Cvirkos paminklo likimas nėra vien paveldosauginis klausimas, tai ir istorinis-politinis bei urbanistinis klausimas, esmingai susijęs su rašytojų bendruomene, todėl neturėtų būti sprendžiamas vien paveldosaugos specialistų sprendimu.
Literatūros tarybos nariai, nors turi skirtingas nuomones dėl šio paminklo reikšmės ir likimo, vieningai sutaria, kad P.Cvirkos paminklas neturėtų būti nukeltas. Paveldo ideologinis problematiškumas gerai iliustruoja ir atliepia Vilniaus miesto bei Lietuvos istorijos problematiškumą, daugiamatiškumą, o Cvirkos paminklo išbraukimas iš Kultūros paveldo registro ir nukėlimas nesupaprastina sudėtingos ir skaudžios mūsų šalies istorijos.
Siūlome šį paminklą bei su juo susijusį kultūrinį kontekstą naudoti edukaciniais tikslais, šviečiant jaunąją kartą apie sudėtingą mūsų šalies istoriją. Juozo Mikėno sukurta skulptūra, ekspertų ne kartą pripažinta neatsiejama neabejotiną išliekamąją vertę turinčio skvero architektūros kompozicijos dalimi, yra neabejotinai estetiškesnis ir tvaresnis urbanistikos akcentas, negu vienkartinės „perprasminimo" instaliacijos: net ir neatsiribojant nuo moralinio P.Cvirkos veiksmų vertinimo, ją galime prasmingai panaudoti švietimui apie sovietmetį", rašoma kreipimesi.
Pasak jį pasirašiusios Literatūros tarybos narės, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotojos, rašytojos, filosofės dr. Aušros Kaziliūnaitės, labiausiai nustebino ir suglumino net ne akivaizdžiai politizuotas sprendimas dėl P.Cvirkos skulptūros išbraukimo iš Kultūros paveldo registro, o tai, kokiu būdu tai buvo padaryta.
„Šis sprendimas buvo priimtas skubotai, savavališkai, be platesnės diskusijos su ekspertais bei visuomene. Stebina, kad nors mes, Literatūros taryba, esame Lietuvos kultūros ministerijos suburti tam, kad galėtume kaip ekspertai kompetentingai patarti svarbiais, su profesionaliąja Lietuvos literatūra susijusiais, klausimais, kultūros ministras S.Kairys neparodė nė mažiausio noro ar iniciatyvos su mumis pasitarti šiuo klausimu", - piktinasi A.Kaziliūnaitė.
Ji pastebi, kad P.Cvirkos paminklo atvejis yra tik vienas iš daugelio Vilniaus mieste vykstančių, nerimą keliančių procesų.
„Dėl populistinės ir barbariškos kultūros sektoriaus administravimo praktikos Vilniaus mieste lieka vis mažiau laiko ženklų, o žalias viešąsias miesto erdves vis dažniau išniekina sterilios bei kičinės euroremonto dykumos. Rašytoja ir literatūros kritikė Virginija Cibarauskė neseniai tai labai taikliai pavadino „kičo sodais". Man atrodo, tai atspindi lietuvišką nepasitikėjimą savimi, kuomet mūsų kraštui būdinga autentika ir sudėtinga istorinė atmintis iškeičiama į pigius kultūros pusfabrikačius", - akcentavo A.Kaziliūnaitė.
