4 nuotr.Šeštadienį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre žiūrovai išvydo vieno žymiausių Lietuvos aktorių ir režisierių Valentino Masalskio režisuotą vaikams skirtą spektaklio "Grybų karas" pagal nuotaikingą vaikišką poeto Justino Marcinkevičiaus poemėlę premjerą.
Jaunųjų aktorių kolektyvas - „trupė p.s.“, sukūrusi šį spektaklį (Laima Akstinaitė, Diana Birenytė, Martynas Enčius, Ieva Gintautaitė, Deimantė Grigaitytė, Margarita Intaitė, Neringa Krunglevičiūtė, Jūratė Leinartaitė, Evelina Lozdovskaja, Ieva Mikėnaitė, Elena Ozarinskaitė ir Raminta Šniaukštaitė), nors gyvuojanti dar tik keletą metų, jau būtų verta atskiro straipsnio - vien jau faktas, kad jie dėl galimybės likti ir kurti drauge nedvejodami visuotinai persikėlė gyventi ir studijuoti iš sostinės į uostamiestį (įskaitant savąjį režisierių ir pedagogą V.Masalskį), vien jau tai, kad jie gyvuoja net ne kaip kolektyvas, o kaip šeima ar kaži kokios iki šiol negirdėtos meno vienuolijos ordinas, neleidžia abejoti šių jaunų talentingų žmonių tikėjimu menu ir vienas kitu.
O tas tikėjimas, gebėjimas visa savo esybe pasinerti į teatro pasaulį netrunka duoti puikių rezultatų. Tuo sostinės publika įsitikino jau nebe pirmą kartą. (Turėjome galimybę matyti šio kolektyvo spektaklius „Kalnas“ - 2008 m., „Publikos išplūdimas“ - 2009 m., „Už linijos“ - 2010 m., „Gaidos“ - 2011 m., šiemet šalia premjerinio „Grybų karo“ kolektyvas dirba su jauno poeto ir dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus pjese „Paukštyno bendrabutis“).
Mačiusieji bent kelis ankstesniuosius „trupės p.s.“ spektaklius stebėdami naująjį „Grybų karą“ negalėjo nepastebėti jau ryškėjančio šio kolektyvo išskirtinio braižo - nepaprasto muzikalumo scenoje ir kalbėjimo ne tiek paskirais vaidmenimis, herojų charakteriais ar dialogais, kiek įspūdingais sceniniais paveikslais, kur aktoriai virsta ne personažais, o tarsi natomis, kuriomis režisierius išrašo savo melodijas, atrodytų chaotišką sceninį vyksmą jungdamas į tobulą harmoniją, spektaklį stebinčiųjų akims kuriančią fantastiškus vaizdus, o ausims - muziką, supintą iš skirtingų aktorių žingsnių ritmų, neva padrikų atodūsių, spygtelėjimų...
Tokį meno scenoje kūrimo principą tiksliausia būtų palyginti su rugių laukuose piešiamais milžiniškų gabaritų ornamentais, kurie braidantiems rugiuose atrodytų tarsi chaotiškai išguldytos varpos, o žvelgiant į juos iš skrendančio sraigtasparnio - atsiveria netikėtu, stulbinančiu grožiu.
Taigi, giriant spektaklį, nemažą pagyrų dalį derėtų atseikėti su V.Masalskiu jau visą dešimtmetį drauge dirbančiai dailininkei Renatai Valčik, o ypač kompozitorei Nijolei Sinkevičiūtei-Kriūnienei, gebančiai muziką įžiebti ten, kur niekas išties negroja ir nedainuoja.
Pats spektaklio siužetas nevisiškai atitinka J.Marcinkevičiaus poemėlę. Spektaklio herojai - net ne grybai, o kaži kokių keistų miško dvaselių ar naminukų šutvė, suradusi numestoje dėžėje žaidimams tinkamų skudurų ir knygą „Grybų karas“. Ir ima dūkti, paeiliui virsdami tai vienu, tai kitu grybu, tai pasakotoju, tai miško žvėreliais... Taip trumputė poemėlė scenoje virto kone valandos trukmės spektakliu, sužavėjusiu ne tik mažuosius žiūrovus, bet ir suaugusius.
Belieka pridurti, kad „Grybų karas“ - V.Masalskio debiutas. Kad ir kaip neįtikinamai tai skambėtų - spektaklį vaikams jis sukūrė pirmą kartą gyvenime.
Pats režisierius sako atidžiai ruošęsis pirmajam susitikimui su mažaisiais žiūrovais: „Studijuodamas vaikų psichologiją, aiškindamasis, ko jiems reikia, pastebėjau, kad scenoje jie visada trokšta stebuklo: nedaug žodžių, dainos, muzikos ir stebuklo. Pasitarėme su dailininke R.Valčik, su aktoriais, ir nusprendėme, kad geriausiai tiks dvylika klounų su paltais, riestanosiais batais... Iš tų paltų, įvairių kepurių gimė visas „Grybų karas“. Ateina dvylika nelaimingų, juokingų žmogiukų ir suvaidina scenoje stebuklą. Jie dainuoja, muzikuoja, batais muša ritmą pagal N.Sinkevičiūtės parašytą muziką. Mūsų „Grybų karas“ - žaidimas su vaikais, kurių akyse gimsta teatro stebuklas“.
