Valentinas Novopolskis: „Per galvas niekur nesiveržiu“

„Sidabrinė gervė“ iškeliavo pas mamą

Paklaustas apie jo pelnytus apdovanojimus, vaikinas sako, kad jam už bet kokius apdovanojimus svarbiau yra nuoširdžios artimų žmonių ir žiūrovų šypsenos ir padėkos. Štai ir jo pelnyta „Sidabrinė gervė“, ko gero, labiau pradžiugino aktoriaus mamą negu jį patį. „Visokių apdovanojimų skirstymas yra labai subjektyvus dalykas, - mano Valentinas. - Juk vertinimo komisijose paprastai sėdi kažkieno draugai, pažįstami. Vieniems kliūva daug apdovanojimų, o kitiems - nieko“. Valentinas prisipažįsta, kad jis dievina gerą kiną, bet jo asmeninė filmoteka kol kas labai menka. „Gal dėl to, kad atsisakiau filmuotis keliuose televizijos serialuose, nes man svarbiau darbai teatre, o gal kaltas mano nelietuviškas akcentas“, - svarstė pašnekovas.

Apie adrenaliną ir mokytojus

Sprendžiant iš teatre per trumpą laiką suvaidintų daugiau kaip dvidešimt įvairiausių vaidmenų, regis, adrenalino scenoje aktoriui netrūksta. O kaip gyvenime, ar jis taip pat trokšta permainų, nuotykių? „Ne, atvirkščiai, gyvenime mėgstu ramybę, pastovumą. O teatre tiesiog taip nutinka, kad vaidmuo keičia vaidmenį. Niekur aš per galvas nesiveržiu. Vaidmenys teatre tarsi patys ateina ir po kiek laiko išeina. Tik štai dabar po truputį bandau kažko pats pasiekti, dalyvauti naujuose projektuose, bet tai jau vasaros darbai, apie kuriuos ankstoka kalbėti“.

Bene ryškiausias ir tiesiog stulbinantis šio besibaigiančio teatro sezono V.Novopolskio darbas - du skirtingi vaidmenys Jono Vaitkaus pastatytame spektaklyje „Eugenijus Oneginas“. Onegino ir jo „šešėlio“ Gijomo.

„Man labai norėjosi suvaidinti Oneginą, tačiau režisierius šį vaidmenį iš pradžių patikėjo savo bičiuliui garsiam Kanadoje gyvenančiam ukrainiečių aktoriui Georgijui Gladijui. Jis vaidino fantastiškai. Ir mes, ir žiūrovai buvome apstulbę matydami tokį Oneginą. Tačiau buvo aišku, kad jis išvažiuos, o šį vaidmenį atliks kiti aktoriai, - pasakojo pašnekovas. - J.Vaitkaus sumanymas, kad vaidinsiu tą vaidmenį būtent aš, buvo labai netikėtas. Žinoma, tai paglostė savimeilę ir buvo tarsi psichoterapija. Apskritai man šis režisierius patinka dėl jo netikėtų sprendimų, kurie sugeba supurtyti aktorius, pažadinti juos iš sąstingio. Tad kasdienės rutinos ir tinginiavimo, atėjus J.Vaitkui, teatre tikrai nėra. Man patinka ir tai, kad gavęs vaidmenį nežinai ką daryti. Repeticijos būna tokios, tarsi skaitytum tuščią lapą. Tačiau vaidmuo po truputį susidėlioja tarsi mozaika. Režisierius aktoriui suteikia daug laisvės, tačiau reikalauja ir darbo, neretai iki devinto prakaito, priverčia daryti tai, ko jis niekada scenoje nėra daręs. Jis man - kitokio teatro mokytojas, kuris labai skiriasi nuo mūsų kurso vadovės Dalios Tamulevičiūtės subtilaus ir jautraus požiūrio į aktoriaus darbą. Prisipažinsiu, kad kartais pasiilgstu tos ramybės, neskubėjimo, kokį mums suteikdavo, deja, jau anapus iškeliavusi režisierė. Dabar teatras kunkuliuoja, bet tvyro kažkoks nerimas, netikrumas, kaip ir visame kame, kas dabar vyksta mūsų visuomenėje ir pasaulyje“.

Tinginiauti Valentinas neturi kada. Anot jo, J.Vaitkus yra tarsi žadintuvas, kuris priverčia dirbti net tinginius, prie kurių jis priskiria ir save. Nors ir sunkiai, bet jis stumia tą teatro mašiną. Teatrą iš naujo atrado ir nerusakalbė publika.

Labai daug ko jaunasis aktorius pasimokė ir iš trijuose spektakliuose vaidinusio ukrainiečių aktoriaus G.Gladijaus, kuris scenoje jaučiasi taip, tarsi apie jį suktųsi visas pasaulis, tarsi jis valdytų viską. „Tai lemia ir jo patirtis, ir jėga, ir charizma, o svarbiausia - jis parodė, kad aktorius scenoje yra šeimininkas - dievas arba demonas, kuris sau gali leisti viską. Mus, jaunus aktorius, ta jo laisvė stebino ir stulbino, o kartu ir įkvėpė labiau pasitikėti savimi“, - prisipažino vaikinas. Jam patinka, kad spektaklis, kuriame dabar jis - Oneginas, vis kitoks, nes keičiasi aktoriai, vaidinantys Lenskį, Tatjaną, Olgą. Anot jo, kaskart ta keista A.Puškino sukurta meilės istorija įgauna kitokių spalvų ir tampa labai šiuolaikiška. Šiandien žmonės garbina seksą, vertina ne dvasinį bendrumą, tikrą draugystę, o veikiau egoistines paskatas.

Apie meilę ir neapykantą

„Kas gyveno ir galvojo, negali neniekinti žmonių“ - ši spektaklio „Eugenijus Oneginas“ ašimi tapusi pasikartojanti A.Puškino frazė skamba labai šiuolaikiškai. Ką apie meilę ir neapykantą, kuri dažnai eina greta, mano V.Novopolskis? „Suprantu režisierių, kuris akcentavo šią mintį, nes ji labai aktuali ir istorijoje, ir nūdienoje, - aiškina Valentinas. - Atrodo, kad pasaulis priėjo ribą, o tai, kas vyksta Ukrainoje, - geriausia visa ko iliustracija. Niekada pernelyg nesidomėjau politika, bet ji mus verčia galvoti apie ateitį. Turi kažkas keistis. Kad ir kaip ten būtų, per tą niekinimą turime sugrįžti prie meilės žmogui, apie ką J.Vaitkus kalba ir savo labai paprastai Nacionaliniame dramos teatre pastatytame „Atžalyne“. Iš tiesų nežinau, kas geriau, - kovoti ir kažką griauti dėl ateities ar grįžti prie prarastų vertybių, jautrumo žmogui. O gal iš tiesų režisierius Larsas fon Tryras (Lars von Trier) teisus, filme „Dogvilis“ užsiminęs, kad reikia bausti žmogų be jokio gailesčio tada, kai jame prabunda žvėris. Tad toji frazė skamba labai šiuolaikiškai, nes kasdien matome pavydą, konkurenciją, korupciją ir bejėgiškumą kažką pakeisti. Tiesą sakant, esu įsitikinęs, kad svarbiausia yra ir bandyti kažką savyje pakeisti“.

Charizmatiškasis aktorius prisipažįsta, kad nemėgsta politikuoti, o savo netikėtu nuklydimu į aktorystę yra patenkintas. Vaidmenų teatre turi per akis, varteliai į kino pasaulį prasivėrė ir gal dar plačiau prasivers. Gimtajame Vilniuje jam gyventi patinka, patinka ir žaisti futbolą neprofesionalų lygoje. Tik štai meilei, kokios norėtųsi, laiko beveik nelieka. „Tikiu, kad mylėti galima ne vieną kartą. Aš jau du kartus mylėjau ir dabar turiu merginą, bet tokia jau aktoriaus profesija, kad šeima neretai būna nuskriausta“, - apgailestauja Valentinas.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“