1 nuotr.Sunku pasakyti, kaip šiandien atrodytų prieš 25 metus poeto Vaidoto Daunio įsteigtas kultūros mėnraštis „Krantai“, tačiau mintis, kad jame greičiausiai būtų daugiau gyvybės, kyla ne tik iš to, kad žurnalas tapęs ketvirtinis, bet ir iš pačios jo steigėjo asmenybės, talentingai reflektavusios skaudžius tikrovės aspektus savo eseistikoje.
Šią sukaktį sostinės šviesuomenė minėjo ketvirtadienį. Ji neatsiejama ir nuo paties V.Daunio gyvenimo datų (liepos 29 dieną sueis 20 metų nuo jo žūties oro balionų šventėje Vingio parke), ir nuo Helmuto Šabasevičiaus jubiliejų - penkiasdešimtmetis menotyrininkas dirba „Krantuose“ nuo pirmojo numerio ir jau 20 metų, kai yra nepailstantis jo vyriausiasis redaktorius. Tačiau jo paties valia minėjimo kirčiai buvo sudėlioti taip, kad daugiausia dėmesio kliūtų leidinio sumanytojui, koncepcijai, istorinėms aplinkybėms.
Literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė, apžvelgusi poeto buvimą kultūroje, tradicijoje, jį veikusius „gyvybinguosius vandenis“, kalbėjo: „Vaidotas buvo steigėjas, jis daug ką yra suspėjęs įsteigti... Prisimenu „Krantų“ pavadinimo svarstymą: tarp tų minčių buvo mintis ir apie upę, apie krantus, kurie apglobia, ką gyvybingas vanduo plukdo, saugo, neleidžia išeiti iš krantų. Tarp viso to, ką Vaidotas yra įsteigęs, paminėsiu ypatingą brangenybę - Vaidotas yra įsteigęs ištikimybę. Jis buvo ištikimas žmogus ir atrodo, kad tą ištikimybę, kurią jis jautė, ir tą ištikimybę, kuria jis dalijosi su žmonėmis, kuriuos telkė į save, kvietė į save, šaukė į save ir kuriuos saugojo, globojo, mes tebejaučiame, esame jam įsipareigoję.“
Trumpai, bet ryškiai gyvenęs poetas V.Daunys (gim. 1958 m. sausio 2 d. Rokiškyje), baigęs Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, spėjo išleisti poezijos knygą „Metų laikai“, esė knygą „Vilnius. Vardas ir žodis“, redagavo almanachą „Veidai“, turėjusį siekį vienyti pradedančiuosius poetus, prozininkus, kritikus, muzikus, filosofus, kiek laiko vadovavo ir Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai, redagavo žurnalą „Žvaigždutė“, tiesa, trumpai, nes jį buvo pasigavusi kultūros ir meno žurnalo, kuriam buvo lemta tapti „Krantais“, idėja.
Apie didžiulį susidomėjimą, su kuriuo buvo sutiktas žurnalas, kalbėjo kultūros tyrinėtoja istorikė Elvyra Usačiovaitė. Anot jos, tiek leidinys buvo unikalus savo publikacijomis, tiek unikalus buvo ir V.Daunio požiūris į kūrybos aktą: jis teigęs kūrybą kaip maldą, kurioje kiekvienas autorius, ar jis rašytojas, ar dailininkas, ar kompozitorius, realiai patiria Dievo buvimą pasaulyje.
Vienas iš „Krantų“ žurnalo bendraautorių literatūros tyrinėtojas Rimantas Skeivys prilygino žurnalą upeliukui, kuris šiandien tapo išsiliejusia plačia upe - „susirado vietą, reikalingą nišą ir vaidina svarbų vaidmenį“. Jo kalba irgi liejosi kaip vandenys - nuo pirmųjų svarstymų, kaip buvo renkamas pavadinimas, iki patarimo kultūros politikos formuotojams: jeigu, anot jo, šie sugebėtų įsiskaityti į žurnale spausdinamus tekstus, jie būtų gera paspirtis formuojant nepriklausomos Lietuvos kultūros politiką.
Mokslų akademijoje vykusiame sukakčių vakare dalyvavo ir „Krantų“ įkūrėjo našlė Raimonda Daunienė, grojo dukra violončelininkė Elena Daunytė.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
